Kaip spręsti kartų konfliktą arba kaip tėvams paaiškinti, kad jų vaikai jau suaugę? Esame statistinė šeima, jau kuris laikas įkopę į ketvirtą dešimtį vyras ir žmona, auginantys du mielus vaikus. Vienas jau paaugęs, netrukus žingsniuos į mokyklą, kita dar ropinėja po namus.
Konfliktas
© Shutterstock nuotr.

Esame atsakingi, savarankiški žmonės, kurie nuo studentavimo laikų viską darė ir visko siekė patys. Pavyko susikurti palyginti neblogas gyvenimo sąlygas, turime darbus, kuriuos mėgstame, jaukius namus, laisvalaikio užsiėmimų ir gyvename visai prasmingai. Kodėl visa tai pasakoju? Kad būtų aiškesnis problemos kontekstas.

O problema yra paprasta, nors gana varginanti. Tai mūsų tėvai, mūsų vaikų seneliai, besikišantys į mūsų ir į vaikų gyvenimus taip, tarsi vis dar būtume paaugliai, nesugebantys ar nenorintys priimti jokių sprendimų ir atsakomybės už juos.

Mūsų abiejų tėvai gyvena atskirai nuo mūsų, taigi bent jau išvengiame tiesioginio ir nuolatinio spaudimo. Tačiau jis vis vien reiškiasi įvairiausiomis formomis.

Mamos kiekvieną dieną skambina ir klausinėja elementariausių buitinių dalykų. Jei su jomis plepėtume, tai turbūt skambintų ir dukart per dieną. Jei kažkuris turime važiuoti į kitą miestą darbo reikalais ar skristi į komandiruotę, to mama iškart skambina, klausia, ar sėkmingai praėjo kelionė, jei netyčia neprisiskambina keliaujančiajam, tai skambina kitam ir puola klausinėti su nerimu balse.

Nuvažiavus pas juos į svečius ir atėjus laikui atsisveikinti, prasideda nepaliaujami siūlymai ko nors įdėti - daržo gėrybių, stiklainių su uogienėmis ar raugintais agurkais, malkų ir kitų pačių įvairiausių dalykų. Jei atsisakome, prasideda ašaros. Tenka tiesiog nuo jų nusisukti ir paskubom išvažiuoti lyg susipykus, o to visiškai nesinori.

Atskira konfliktų ir nesusipratimų rūšis yra susijusi su vaikų auginimu. Jei tik mano mama atvažiuoja į svečius, iškart pasipila nesibaigiantys primygtiniai patarimai, kaip kažkas turi būti daroma. Pavyzdžiui: kaip blogai, kad mažylės lovytė stovi tokioje vietoje, kad esant atviram langui, lovytę pasiekia vėsus nakties oras. Na, ir ką dabar daryti? Namą perstatyti, kad lovytė tilptų kitur, arba miegoti užsidarius langus? Juo labiau, kad vaikas gerai miega tik vėsioje patalpoje, nemėgsta šilumos.

Arba: maitinkite vyresnėlį daugiau, duokite jam to, antro ir trečio, nes - pažiūrėkite, jis toks liesas ir taip prastai valgo (o kiek jis sveria?). Su kuo jis valgys kepsnį? Su virtomis bulvėmis, kaip ir visi? Ne, mielasis, tu juk labiau mėgsti keptas bulvytes, tai močiutė tau vienam iškeps (t.y. matai, kokia močiutė gera, o mama duoda vaikui tą patį, ką ir visiems, ir bulvyčių nenori kepti).

Arba: vaikas lanko teniso treniruotes? O kas čia per išmislas, kam to reikia, tegul mokosi svarbesnių dalykų. Arba: kam jūs jį barate, juk jis toks geras vaikas, tiesiog auksinis (teisybės dėlei, vaikas tikrai geras, bet pasitaiko visokių situacijų, taigi kartais tenka ir sudrausminti ar subarti, nors šiaip yra mylimas ir myluojamas nuolatos).

Beje, tiek mane, tiek vyrą tėvai augino gana griežtai, esame ir beržinės košės abu ragavę, ir barti gavę, tačiau šitą tiek vieni, tiek kiti labai noriai pamiršta, kai skelia mums pamokslus dėl to, kad sudrausminome savo vaikus. Nuo šios nesibaigiančių patarimų, pastabų ar pagalbos per prievartą lavinos tenka purtytis keletą dienų svečiams išvažiavus.

Norom nenorom užduodu sau klausimą - o kas būtų (arba bus), jeigu dėl tėvų sveikatos ar kitų priežasčių tektų gyventi po vienu stogu. Taigi iš proto išsikraustytume dėl nuolatinio kišimosi ir vadovavimo.

Taip pat man įdomu, kodėl jie taip elgiasi: ar čia noras būti svarbiems, ar neturėjimas kuo kitu rūpintis bei užsiimti?

Ir svarbiausia, ką norėčiau žinoti - kaip to išvengti ir procese nesijausti kalta. Kartais išties nutrūksta kantrybė ir pasakau savo mamai, kad patarimų jau per daug ir kad vaikai yra mūsų, o ne jų, taigi mes ir atsakingi už viską, kas su jais susiję. Tada mama įsižeidžia ir numeta kažką tokio: „taip taip, močiutė pati blogiausia“.

Aš visai neturiu omeny, kad močiutė bloga, ji kaip tik gera, bet ji yra vis tik močiutė, kuri neturėtų menkinti mamos ir tėčio autoriteto vaikų akyse, pertarinėdama tėvų sprendimų ar leisdama kažką, ko tėvai neleidžia. Taigi toks ir klausimas - kaip taktiškai išmokyti senelius būti seneliais ir nesikišti į vaikų ir anūkų gyvenimus?

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Savo klausimu palietėte greičiausiai ne vienai šeimai aktualią temą. Kaip bendrauti su savo tėvais, kad nesijaustumėte kalti dėl to, kad norite gyventi savo gyvenimą? O gal tiksliau, kaip išgyventi tėvų nepasitikėjimą, padėti jiems nusiraminti, priimant savo vaikų savarankiškumą ir kitokius pasirinkimus?

Tema plati ir galima paliesti pačius įvairiausius jos aspektus. Kita vertus, jos sprendimas yra ganėtinai nelengva asmens ir santykio transformacija. Taigi šiame minčių pasidalinime paliesiu du dalykus. Jie bus ne apie tai, ką reikėtų daryti, tačiau šiek tiek praplečiantys pačią situaciją, nuo kurios jūs kenčiate.

Pradėsiu nuo jūsų ir tėvų santykių ypatumų. Jūsų ir tėvų ryšys yra vaiko ir tėvo. Jame tėvai visuomet pretenduos į geriau žinančiųjų, išmanančiųjų, turinčiųjų pasirūpinti savo vaikais vaidmenį. Tuo tarpu vaikai jaučia pretenziją į savarankiškumą, tuo pačiu stiprią emocinę priklausomybę ir baimę nutraukti tėvų – vaikų ryšį. Bet koks bandymas parodyti save vaikams sužadina kaltės jausmą, baimę, kad jie taip įskaudins tėvus. O tėvai puikiai geba panaudoti savo „nelaimingumo“, „nuskriaustumo“ išgyvenimą, kad išsaugotų savo valdžią.

Svarbu žinoti, kad nei vienas, nei kitas vaidmuo nėra sąmoningas pasirinkimas. Tiek jūs, tiek tėvai elgiasi automatiškai, neturėdami jokios intencijos skaudinti vienas kitą. Ir didžiausias darbas, kurį verta nuveikti norint įgyti tėvų pasitikėjimą, pereiti į suaugusio ir suaugusio santykį. O čia labai tinka posakis „lengva pasakyti, sunku padaryti“. Santykyje su tėvais, vaikais tampame ne vienas mūsų. Į jų pastabas, pasakymus, pamokymus reaguojame kelis kartus stipriau nei į kitų žmonių, nes jų nuomonė yra be galo svarbi. Dar svarbesnis yra tėvų pripažinimas ir pasitikėjimas. Net jei bandome to atsikratyti ar neigti.

Buvimas suaugusiu santykyje su tėvais reiškia pajautimą, jog tėvų nuomonė yra svarbi, tačiau ji nebesukelia stiprių savęs nuvertinimo ir kaltės jausmų. Tačiau iki to yra netrumpas kelias, kuris išties reikalauja nemažai pokyčių savo vidiniame pasaulyje. Susitikę su tėvais ir klausydami jų patarimų ar paauklėjimų, mes neretai išgyvename tai, kas mus skaudindavo, kai buvome vaikai ir ko mes nebenorime daugiau patirti. Taigi vienas iš santykių pakeitimo žingsnių yra priėmimas, kad jaučiame nuoskaudas dėl praeities tėvų elgesio, kurį atpažįstame ir dabar. Kad tos nuoskaudos nebebūtų tokios ryškios ir jautrios turime atleisti.

Atleisti padeda tėvų pamatymas ne kaip tėvų, o kaip suaugusiųjų. Kaip tai padaryti? Labai pagelbėja faktinė informacija apie jų gyvenimą. Kaip jie augo vaikystėje? Kokie buvo jų tėvai? Kaip juos auklėjo? Kaip jie skynėsi kelią į savarankiškumą? Kaip mokėsi, sukūrė šeimą, susirado darbą? Kaip išgyveno vaikų gimimą? Kaip jiems sekėsi juos auklėti? Kaip buvo, kai vaikai išėjo ir sukūrė savo šeimas?

Jūsų tėvai yra žmonės, kurie gyvena savo gyvenimą ne tik kaip tėvų. Ir jų elgesys, kurį jus patiriate, turi daugybę emocinių priežasčių, kurių negalite pamatyti būdami tėvo – vaiko ryšyje.

Kitas papildantis žingsnis santykių keitimo link yra pokalbis su tėvais. Jei norite būti gerbiami ir priimami, labai verta kalbėti apie tai, kaip jaučiatės, ir įvardinti kitų žmonių jausmus, jei juos matote. Tai yra efektyviau nei išgirdus priekaištą ar pamokymą kentėti, gintis ar kitaip išgyventi savo nepasitenkinimą.

Kaip jau minėjau, jūsų tikslas yra suaugusio – suaugusio santykis. Dėl to išdrįsimas pasakyti tėvams apie tai, kaip jūs jaučiatės, yra jo išraiška. Žinoma, kad jie nebūtinai tai priims geranoriškai ar iš karto pakeis savo buvimą su jumis, tačiau tikimybė pokyčiams šiuo atveju yra didesnė.

Kalbėti svarbu nekaltinant ar kaip nors kitaip nemenkinant savo tėvų pastangų, kad ir nepavykusių. Svarbu tiesiog leisti žinoti apie savo jausmus. Pavyzdžiui: „Kai jūs sakote kuo turėčiau maitinti savo vaiką, aš jaučiuosi blogai. Aš taip pat išgyvenu rūpestį dėl jo nevalgymo ir liesumo, dėl to jūsų priminimas mane labai liūdina“.

Arba: „Aš labai rūpinuosi savo vaikais, bet jūsų pastabos mane verčia jaustis bloga mama“. Kaip pastebėjote, tokiam dalinimuisi reikia žinoti, ką iš tikro sužadina jumyse tėvų pasidalinimas. Ir kodėl jums taip norisi jo išvengti.

Labai tikėtina, kad jūsų tėvai, sakydami pastabas, taip pat turi visai kitokias užmačias. Tarkime „gal jums reikia morkų?“ gali reikšti - „aš vis dar noriu kaip nors jumis rūpintis? Rūpestis jumis mano gyvenimą daro prasmingu. Nesijaučiu gyvenanti man patinkantį gyvenimą, dėl to labai noriu prisidėti bent prie jūsų gėrio“. Žinoma, jūsų mama gali niekada to sąmoningai nesuvokti, bet jos rūpestis ir pastabos ją daro vertinga.

Pabaigai: tėvus mes privalome gerbti, tačiau priimti, kad esame jau užaugę ir galime gyventi ir be jų. Tai sumažina baimę jiems neįtikti, nuliūdinti. Jei esate santykyje, sunkūs jausmai yra neišvengiami. Neišvengiamas ir atsiskyrimas, per kurį galite įgyti pagarbą ir sau.

Dar vienas statiškas dalykas, kurio negalėsite apeiti, tai žinia, jog jūsų tėvai nepradės elgtis kitaip nei yra įpratę, nes jiems tai suteikia prasmę, jėgą ir galią. Vadinasi, pokyčiai gali vykti tiek, kiek keisitės jūs ir per tai keisite savo buvimo su gimdytojais būdą.

Sėkmės
Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (270)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Liūdnas teroristų likimas (28)

Terorizmas nekeičia pasaulio ir tai labiausiai erzina pačius teroristus, kurie bando įsivaizduoti,...

Patarimai ruošiantis dviračių žygiui ar maratonui: kai ko galite pasimokyti ir iš vaikų

Skaudančios kojos, varvantis prakaitas ir nuo sėdynės geliančios kirkšnys – taip gali atrodyti...

Darbas, kuriame jaunystė – abejotinas privalumas

Tarp jaunų parlamentarų rinkėjai dažniausiai mini didžiųjų partijų lyderius, o kiti jauni...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (16)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (119)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Nemaitonių kaime – tragiška nelaimė: prie namų nuskendo du vaikai papildyta 19.39 (83)

Šeštadienį Kaišiadorių rajone esančiame Nemaitonių kaime mirė du mažamečiai. Prie namų...

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (276)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

„Karklės“ dalyvių stilius traukė akį: išsiskyrė keisčiausiais įvaizdžiais (4)

Vainikuoti 2017 metų vasarą ir ištraukti iš spintos dar nespėtus pademonstruoti stilingus...

J. Lopez specialistė atskleidė jos grožio paslaptis – stebuklingų priemonių ieškokite savo virtuvėje (1)

Rugpjūtis – saulės ir karščio nualintų plaukų mėnuo. Šis scenarijus kartojasi kiekvienais...