Vaikystės namai
– Kaip tavo savaitgalis? – paklausė Tomo Ieva.
– Gerai, – atsakė šis, – buvau aplankyti tėvų, jie vis dar gyvena mano vaikystės namuose.
– Tavo vaikystės namuose? Čia tai bent, kaip tu ten jautiesi?
– Labai šilta ir jauku. Galėčiau sėstis bet kuriame kampe, tiesiog ant grindų, ir nesušalčiau.
– Kaip tau gerai... – atsiduso Ieva. – O aš nebeturiu vaikystės namų. Kai nuvažiuoju ten, jaučiuosi taip, tarsi apgriuvusi laiptinė mane atpažįsta, o šviesūs langai – žiūri nustebę. Nežinau, kaip atrodo mano kadaise turėtas kambarys, kokie žmonės vaikšto jame, ir kas atidarytų, jei paskambinčiau į duris.
Ko gali netekti vaikas, persikraustant į naujus namus?
Šiame trumpame dialoge matome suaugusią moterį apgailestaujant, kad yra netekusi vaikystės namų. Kadangi nieko daugiau apie šią situaciją nežinome, mums neišvengiamai kyla įvairių fantazijų. Prieš skaitydami toliau, pabandykite mintyse kelti klausimus, kai stengiatės įsivaizduoti, ką galbūt yra patyrusi Ieva.
Kiek metų buvo Ievai, kai ji turėjo palikti savo namus? Ar tai įvyko staiga, ar mergaitė turėjo laiko apsiprasti su žinia, kad reikia persikraustyti? Ar naujieji jos namai buvo toli nuo senųjų? Kokie jie buvo – prabangesni ar kuklesni už senuosius? Kas Ievai labiausiai patiko senuosiuose namuose? Ar ji toliau galėjo žaisti mėgstamus žaidimus su kitais vaikais, kuriuos pažinojo? O gal šeima išsikraustė toli ir dėl to Ievai prireikė keisti mokyklą? Ar Ievos šeima liko Lietuvoje? Galbūt ji apsigyveno kitoje šalyje ir vaikai ten šnekėjo kita kalba? Galbūt mergaitė visai nustojo bendrauti su savo ankstesniais mokytojais, o susitikimai su draugais tapo itin reti? Kaip ji tada jautėsi ir apie ką galvojo?
Gerai, jei Jums kyla tokie ir panašūs klausimai. Tai reiškia, kad Jums pavyksta analizuoti persikraustymo faktą ir apčiuopti svarbiausius dalykus, kurių skausminga netekti vaikui, išgyvenančiam persikraustymą.
Kiekvieną aplinką, kurioje gyvena vaikas, sudaro:
Namas ir kambarys, kuriame vaikas praleidžia daug laiko: valgo, miega, žaidžia, mokosi, nuobodžiauja. Net jei namai prastai suremontuoti ar ne tokie šilti, kaip norėtųsi, vaikas paprastai yra prie jų prisirišęs, jam ten gali būti gera ir šilta emociškai. Net atsilaupiusios grindys ar nutrupėjusios sienos savotiškai šildo ir saugo, kai esi labai prie jų pripratęs.
Vietovė aplink namus: pažįstamas kiemas, žaidimų aikštelė, gatvė, parkas, laukymė ar miškelis, pieva, upė, parduotuvė ar kioskas, kelias ir maršrutas, kuriuo vaikas keliauja į darželį ar mokyklą.
Pats darželis ar mokykla.
Svarbiausia – santykiai: vaikai, gyvenantys toje pačioje laiptinėje, žaidžiantys kieme, lankantys tą patį darželį, kaimynai, auklėtojai ir mokytojai, kuriuos vaikas kasdien sutinka. Galbūt vaikas „pažįsta“ ir kokį nors jo name ar šalimais gyvenantį gyvūną (katę ar šunį), su kuriuo irgi turi kokių nors bendrų „reikalų“ – pavyzdžiui, šeštadieniais atneša skanėstą.
Kiekvienai gyvenamajai aplinkai yra būdingi saviti garsai, spalvos, kvapai, kurie pasikeičia, kai išvažiuojama gyventi į kitą vietą.
Pasikeis (beveik) viskas, kas čia surašyta. Ką daryti?
Pirmiausia – nepradėti savęs kaltinti. Persikraustymo būtinybė iškyla daugybei šeimų dėl pačių įvairiausių priežasčių: padidėjusių ar sumažėjusių pajamų, butą ar namą nuomojančių savininkų sprendimo, darbo praradimo ar karjerai svarbaus naujo darbo pasiūlymo ir kt.
Antra – kelti realistinius tikslus. „Reikia padaryti taip, kad mano vaikui nebūtų liūdna“ – nerealistinio tikslo pavyzdys. Kaip ir Jūs patys, Jūsų vaikas yra įvairiausių jausmų „buveinė“ ir neįprastoje gyvenimo situacijoje, vykstant pasikeitimams, jam kils visokiausių jausmų. Gali būti liūdna, pikta, taip pat neramu, baugu, smalsu, įdomu ar kt.
Trečia – nenusiteikti psichologinei traumai. Kai kuriems vaikams persikraustymas gali sukelti stiprų sielvartą, tačiau taip atsitinka tikrai ne visada. Tai, kad skaitote šį straipsnį, jau rodo, kad Jums svarbu, kaip jaučiasi Jūsų vaikas. Toliau aprašysime svarbius dalykus, kurių galite imtis, rūpindamiesi savo vaiko savijauta persikraustant.
1. Veikite apgalvotai, susilaikykite nuo netikėtų veiksmų
Visose situacijose, kurios yra susijusios su vaiko saugumu ir svarbiausiais jo poreikiais, reikėtų elgtis santūriai ir apgalvotai, net ir tais atvejais, kai skubate. Netikėti „manevrai“ keičiant namus primena staigius posūkius judrioje gatvėje – tiems, kurie yra šalia Jūsų ir negali nieko pakeisti, gali pasidaryti labai baisu. Dar kartą apgalvokite persikraustymo būtinybę ir tai, kokią naudą tai suteiks vaikui.
Ar ši nauda ir naujos galimybės, Jūsų vertinimu, bus didesnės ar mažesnės už tas, kurias vaikas turi gyvendamas dabartiniuose namuose: stabili įprasta aplinka, prie kurios vaikas yra pripratęs, kurioje yra užmezgęs ryšius su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, yra labai svarbi jo saugumo jausmui ir psichikos sveikatai, ir kartais atsveria naujųjų namų pranašumus, kurie kartais (žinoma, ne visada) gali būti labiau susiję su suaugusiųjų, o ne vaikų poreikiais. Jei persikraustymo būtinybė nuo Jūsų nepriklauso arba šis sprendimas apmąsčius ir toliau atrodo reikalingas, skirkite laiko šiam įvykiui pasiruošti.
2. Papasakokite vaikui apie persikraustymą iš anksto
Papasakokite savo vaikui apie persikraustymą, kiek galėdami anksčiau. Šiuo atveju vėl tinka analogija su judria gatve, kai ketinate daryti posūkį – įsijungiate posūkio signalą iš anksto prieš pradėdamas manevrą. Būkite pasirengę ir pozityvioms, ir negatyvioms reakcijoms. Išklausykite, priimkite, įvardinkite vaiko jausmus, kuriuos matote, ir jų neneikite sakydami „neliūdėk“, „nesiožiuok“, „tau ten bus geriau“ ar kt. Jūs galite pasidalyti savo jausmais, net jei jie yra kitokie nei vaiko. Jūsų jausmai neneigia ir nepanaikina vaiko jausmo, Jūsų kalbėjimas padeda vaikui žinoti daugiau ir kuria šeimoje atmosferą, kurioje galima išsisakyti, kaip jautiesi dėl įvairių dalykų.
Dar svarbu, kad vaikui būtų aiškūs ne tik Jūsų jausmai, bet ir veiksmai: ką Jūs rengiatės daryti su tais maišais ir dėžėmis, kurias sukrovėte prieškambaryje, kodėl išardėte stalelį ir lentyną svetainėje. Kam skirtas šis mėlynas kibirėlis, kurį statote prie žaislų lentynos (į jį bus galima sudėti mėgstamiausius ir svarbiausius žaislus, kurie tikrai nebus išmesti, o keliaus kartu į naujus namus). Atsakykite į Jūsų vaikui rūpimus klausimus. Šitaip elgdamiesi, padedate vaikui tapti aktyviu persikraustymo dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju.
Kai važiuojate apsidairyti į naujus namus ar jų apylinkes, vežkitės ir vaiką kartu jų pasižiūrėti. Galite pasiimti fotoaparatą ir nufotografuoti naująją gatvę, kiemą, namą. 6–8 metų vaikai mėgsta vartyti, piešti ir žaisti su žemėlapiais. Galite parodyti vaikui žemėlapyje iš kurios vietos į kur persikraustysite, o tada kūrybingai nupiešti paprastą versiją popieriuje. Su jaunesniais vaikais persikraustymą galite žaisti naudodami žaislines mašinas, šeimos narius vaizduojančias figūrėles ir kt. Tyrimų duomenys rodo, kad žaidimas padeda vaikams šiek tiek pasiruošti, nusiteikti ypatingiems įvykiams (net ir tokiems sunkiems kaip skausmingos medicininės gydymo procedūros).
Jei įmanoma, galite nusivežti keletą daiktų iš savo dabartinių namų ir išrinkti jiems vietas naujuosiuose namuose (tik nepalikite ten ko nors svarbaus vaikui, ką jis nuolat nori turėti šalia). Tai tampa savotišku „mažuoju persikraustymu“, kuriame dalyvauja vaikas, nes „didžiojo persikraustymo“ metu, kai tenka nešti daug sunkių daiktų, būna dulkių ir bruzdesio, vaikams yra nesaugu, ir geriau, kai yra pasirūpinama, kad jie praleistų šį laiką kitoje vietoje.
Kai kurie psichoterapeutai pabrėžia atsisveikinimo su senaisiais namais svarbą. Tėvai su vaikais gali pasivaikščioti po kambarius, apeiti mėgstamiausias namų kertes, šnekučiuodamiesi apie tai, ką malonaus jose yra nuveikę.
4. Stenkitės sukurti naujoje vietoje ką nors pažįstama
Noras ką nors seno ir aptriušusio išmesti, toks pažįstamas ir dažnas tėvams, ne visada suprantamas vaikams. Tikriausiai Jūsų vaikas turi kokią nors iki skutelių suskaitytą knygą arba beveik „nuogai“ nupeštą pliušinį zuikį. Kartais tėvams atrodo, kad persikraustymas yra puiki galimybė tokiam senam daiktui „pasimesti“. Nedarykite šito, priešingai – imkitės iniciatyvos, kad brangiausi vaikui daiktai ir žaislai į naujus namus nukeliautų sėkmingai.
Dar daugiau, senoji vaiko lova (stovinti panašioje kambario vietoje kaip anksčiau), pažįstama patalynė, rankšluosčiai, net jei kuo greičiau ketinate pirkti naujų, iš pradžių gali suteikti daugiau jaukumo ir ramybės. Jei senuosiuose namuose turėjote nuotraukoms ir paveikslėliams skirtą sieną – sukurkite tokią vėl. Į naują vietą perkelkite ir svarbias vaikui veiklas, neleiskite, kad nuovargis tvarkant daiktus atimtų iš vaiko jam svarbius ritualus, pavyzdžiui, vakarinį pasakos skaitymą, degant tai pačiai lempai prie lovos, jeigu tai darydavote senuosiuose namuose; ar penktadienio vakarus, kurių metu visa šeima žiūri filmą. Mūsų namai – tai ne tik grindys, lubos ir sienos, bet taip pat ir dalykai, kuriuos juose veikiame kartu.
5. Padėkite susirasti draugų
Vienas iš didžiausių iššūkių vaikui, atvykusiam gyventi į naują vietą, yra susirasti draugų. Suaugusieji turėtų pirmieji pritaikyti savo drąsą ir bendravimo įgūdžius, kad išsiaiškintų, kiek panašaus amžiaus vaikų gyvena naujame name ar apylinkėse. Kiek yra tėvų, kurie yra geranoriški, nusiteikę tam, kad jų vaikai įgytų naują draugą(-ę) ir bendrautų. Sukurkite galimybes vaikams susitikti ir nuveikti ką nors kartu.
Lietuva yra nedidelė šalis, todėl dažnai yra įmanoma palaikyti ryšius ir aplankyti draugus, kuriuos vaikas paliko ankstesnėje gyvenamojoje vietoje, galbūt vaikas gali lankyti tuos pačius būrelius kaip ir jie, jeigu gyvena tame pačiame mieste. Kartais šie vaikų ryšiai, palaikomi popierinių ir elektroninių laiškų bei retų susitikimų, nutrūksta, o kartais – išlieka ir tęsiasi. Padėdami juos palaikyti, mokote vaiką svarbiausių dalykų apie bendravimą: tikri draugai – tai tarsi mūsų gyvenimo brangakmeniai. Jų visada nedaug, ir juos saugome.
6. Vaiko elgesio pokyčiai po persikraustymo
Iš karto po persikraustymo vaiko elgesys gali keistis, tai rodo jo reakciją į stresą. Priminsime elgesio pokyčius, kurie būdingi ikimokyklinukams:
vaikas gali tapti labai reiklus dėmesiui, imti glaustis prie tėvų, visai nenorėti atsitraukti nuo jų bent kiek atokiau;
pradėti daug dažniau verkti arba pratrūkti pykčiu;
staiga imti elgtis taip, tarsi būtų jaunesnis, nei iš tiesų yra, tarsi prarasti įgūdžius, kuriuos jau buvo įgijęs;
vaikui gali atsirasti naujų baimių arba vėl paaštrėti senos baimės, kurios jau nebekankino;
gali suprastėti arba staigiai keistis vaiko apetitas ar miegas.
Paprastai vaikams prireikia 4–6 savaičių prisitaikyti naujoje vietoje, tačiau šis laikas gali skirtis (kai kuriems vaikams reikia mažiau, kitiems – daugiau laiko). Jei po šio laikotarpio aprašytų požymių nemažėja arba jie stiprėja, tėvams verta apsilankyti pas vaikų psichoterapeutą ir pasitarti su juo.
7. Kai prireikia keisti ugdymo įstaigą
Kai su vaiku persikeliate į kitą miestą, tenka pradėti eiti į naują darželį. Iš dalies galite kliautis ir pasitikėti auklėtojais, nes jie, būdami profesionalai, stengsis, kad naujas vaikas pritaptų grupėje. Jei norite padėti auklėtojams greičiau pažinti Jūsų vaiką, galite:
papasakoti apie vaiko pomėgius, išvardyti dalykus, kurių Jūsų vaikas bijo ar nemėgsta;
surašyti vaikui svarbių žmonių vardus, kuriuos turėdami auklėtojai lengvai ras temą, kad galėtų pasišnekučiuoti su Jūsų vaiku apie jam svarbius dalykus;
papasakoti auklėtojams apie tai, koks Jūsų vaikas yra tarp kitų vaikų; nusakyti stipriąsias savo vaiko savybes ir įgūdžius, situacijas, kuriose jis jaučiasi gerai, ir tas, – kurių geriau vengti;
papasakoti apie geriausiai veikiančius Jūsų vaiko padrąsinimo ir paskatinimo būdus.
8. Kai išvykstate į kitą šalį
Kai kurie sociologai vadina Lietuvą viena iš sparčiausiai tuštėjančių Europos valstybių. Vaikai, kurie ilgą laiką gyveno užsienyje, neišvengiamai priklauso dviem kultūroms. Grįžę atgal, jie patiria „atvirkštinį kultūrinį“ šoką – jaučiasi kitokie nei bendraamžiai, skundžiasi, kad lieka jų nesuprasti. Emigracija turi ir kitų rizikos veiksnių vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatai. Planuojant ilgalaikį vaiko išvykimą iš šalies, labai svarbu apgalvoti galimą to naudą, taip pat – sunkumus, kuriuos vaikas patirs, ir stengtis įvertinti naudos-galimybių bei sunkumų-praradimų santykį. Jei, viską apsvarsčius, šeimos sprendimas persikelti nesikeičia, tikėkite ir pasitikėkite savo vaiku, jo gebėjimu pasinaudoti savo stiprybėmis, įgūdžiais ir tėvų teikiama parama kuri, padės prisitaikyti prie pokyčių.
Prieš išvykdami paprastai ir pozityviai papasakokite vaikui apie laukiančią kelionę (galbūt jis dar nėra skridęs lėktuvu ir jam neramu, kaip viskas bus), šalį, kurioje gyvensite, apie tai, kad žmonės toje šalyje kalba kita kalba. Tegul vaikas išgirsta šia kalbą garso ir vaizdo įrašuose, kuriuos galite kartu pasižiūrėti ir pasiklausyti. Rūpinkitės, ar vaikas suprato, ką Jūs bandėte pasakyti, pavyzdžiui, žodžių junginys „anglų kalba“ ir „anglių kalba“ 4 metų vaikui skamba panašiai.
Pavyzdys komiškas, bet vaikui gali būti neaišku, kad Jungtinėje Karalystėje (Didžiojoje Britanijoje) gyvena žmonės, kuriuos vadiname anglais arba britais, ir jie kalba anglų kalba. Jei kalbėsite neaiškiai, vaiko vaizduotė gali sukurti pačių keisčiausių vaizdinių apie vietą, į kurią vykstate (gal joje gyvena žmonės, juodi kaip anglys, ir kalbantys „anglių“ kalba). Svarbu laiku pradėti mokytis naujosios kalbos. Net jei numatote, kad Jūsų vaikas lankys gimtąja kalba vykstančias pamokas, jam prireiks užsienio kalbos daugelyje kasdienių gyvenimo situacijų.
Nuvykę svetur, pakabinkite ant sienos namuose darytų nuotraukų, palaikykite ryšius su Lietuvoje likusiais draugais ir giminaičiais (vaizdo ir garso pokalbiais, popieriniais ir elektroniniais laiškais), ieškokite ryšių su vietinėmis lietuvių bendruomenėmis, klauskite šių žmonių patarimo, į kokias veiklas su vaikais Jūsų sūnus ar dukra gali įsitraukti. Vaiko sėkmė susirandant draugų užsienyje priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir jo tėvų bendravimo įgūdžių ir aktyvumo. Taip pat nuo suaugusiųjų gebėjimo suorganizuoti vaikui galimybę susitikti su kitais vaikais, sutarti dėl to su jų tėvais. Jei jausite, kad išvykę patys jaučiatės blogai, – ieškokite psichologinės pagalbos sau, nostalgija ir namų ilgesys yra jausmai, kurie gali būti labai stiprūs, todėl svarbu atrasti, kur jais galima saugiai pasidalyti.
Vaiko elgesio pavyzdys straipsnio pabaigai
6 m. Simono šeima savo namuose pradėjo remontą. Vaikui namų remontas atrodė nepaprastai įdomus, tėvai buvo pasiėmę jį į prekybos centrą, kur kartu svarstė, kokios spalvos plytelėmis išklijuoti vonios kambarį. Atėjus į namus meistrams ir statybininkams, šie paklausė Simono tėvų, nuo kurio kambario pageidaujama pradėti darbus. Tėvai spontaniškai pasiūlė pradėti nuo vaiko kambario, juk jis – mažiausias. Statybininkai tuoj pat ėmėsi darbo: pradėjo ardyti ir nešti iš vaiko kambario baldus ir kitus daiktus. Išsigandęs Simonas ėmė šaukti ir protestuoti, atsisakė išeiti iš kambario ir gulėjo jame verkdamas bei plūsdamas tėvus. „Aš taip nenoriu, šitas kambarys yra mano“, – šaukė vaikas. Į tai vienas iš statybininkų atsakė: „Tu esi mažas ir šiuose namuose dar nieko nėra tavo, viskas – tavo tėvų.“ Simono mama praleido gerą pusdienį su vaiku, mėgindama jį nuraminti.
Perskaitę šį straipsnį, Jūs jau žinote pakankamai, kad galėtumėte įvertinti, kokią klaidą padarė Simono tėvai ir ką jie galėjo padaryti kitaip, padėdami vaikui pasirengti pokyčiams ir pradėdami darbus. Šiuo atveju yra kalbama ne apie persikraustymą, o apie daug mažesnį įvykį – namų remontą, kuris sukelia vaikui didelį stresą, jei yra vykdomas neatsižvelgiant į vaiką, kaip į asmenį, turintį savo poreikius.
Pastaba. Visi tekste paminėti vaikų ir tėvų elgesio atvejai yra aprašyti gavus šeimų sutikimą. Visos detalės, pagal kurias būtų galima identifikuoti konkrečius žmones, pakeistos.
