Būna atvejų, kai pas psichologą su paaugliu ateina abu tėvai, bet taip paprastai nutinka po kokio nors juos sukrėtusio įvykio. Vis tik mama – dažniausiai su paaugliu ateinantis asmuo. Įprastai pirmo pokalbio metu jie itin dažnai vienas kitą pertraukinėja, taiso ir tikslina faktus, kaltina vienas kitą absoliutindami įvykius, sakydami „tu visada...“ arba „tu niekada...“, „o aš tau.....“, „o tu man...“. Pokalbis būna kupinas nuoskaudų, pagiežos ir pykčio.
Galiausiai kuris nors iš jųdviejų pritrūksta jėgų ir pravirksta. Prireikia ne vienos konsultacijos, kol nors viena kaltinanti pusė pradeda girdėti kitą. Būtent girdėti (apie supratimą dar nekalbame), nes, norint išgirsti, pašnekovui reikia suteikti galimybę išsisakyti be pertraukinėjimo, be kritikos, leisti pakartoti tą pačią mintį ne vieną kartą.
Dažniausiai tolesni susitikimai skiriami tėvams ir paaugliui atskirai. Taigi, susikalbėjimas užtrunka. Procesas, jei skaičiuotume susitikimus, būna ilgas ir reikalauja daug pastangų.
Šis straipsnis – tai bandymas kilstelėti uždangą, esančią tarp šiuolaikinių paauglių ir jų tėvų, nors šiek tiek sutrumpinti jų susikalbėjimo kelią.
Ką paauglys pasakytų, gavęs galimybę išsakyti savo tiesą?
Norėdami suprasti, ką paaugliai pasakytų, jei jiems būtų sudarytos sąlygos pasidalinti savo nuomone atvirai, organizavome nedidelę paauglių apklausą skirtingose Kauno miesto ir rajono mokyklose. Apklausti vaikus man padėjo kolegės psichologės J. Misiūnienė, E. Gudelienė, B. Kasputytė, R. Dobrovolskienė.
Paauglių buvo prašoma anonimiškai, bet nuoširdžiai atsakyti į tris atvirus klausimus ir kelis klausimus jau su pateiktais atsakymų variantais. Moksleiviai galėjo laisvai pasirinkti, ar dalyvauti apklausoje. Dalis paauglių atsisakė iš karto, vos tik buvo paprašyti skirti keletą minučių atsakyti į penkis klausimus. Tyrime iš viso dalyvavo 56 (48 merginos ir 28 vaikinai) 14–18 metų amžiaus paaugliai.
Jaunuoliams nebuvo lengva atvirauti ir išsakyti, kas jiems iš tiesų rūpi (nors apklausą sudarė vos keletas punktų ir atsakinėjo tik tie, kurie tikrai norėjo). Dauguma dairėsi į kitus, delsė. Penktadalis apklaustųjų taip ir neatsakė į atvirus klausimus. Kalbėti apie save ir išsakyti savo poziciją net ir anonimiškai vaikams pasirodė ne menka užduotis. Jų paslaptys ir vidiniai išgyvenimai jiems išties labai brangūs – apklausa parodė, kad net trumpas anonimiškas atviravimas jiems kelia nesaugumo ir baimės jausmus.
Nors šios apklausos analizė nepretenduoja į neginčijamas tiesas apie šių dienų paauglius, tai yra žvilgtelėjimas „pro rakto skylutę“ į šiandieninius bręstančius jaunus žmogučius, išgyvenančius prieštaravimų ir savęs ieškojimo laikotarpį – paauglystę.
Atvirumas – jautriausia styga
Analizuojant paauglių užpildytas anketas kai kurie netikėti rezultatai mane nudžiugino. Tik 3 proc. pasisakiusiųjų mano, kad jų problemos tėvams nerūpi, ir nė vienas nemano, jog tėvai pasityčiotų iš jų problemų. 27 proc. paauglių teigia, kad atvirauja su tėvais, jais pasitiki.
Paauglių pasakymai: „atvirauju“ (14 m. vaikinas), „žino apie mane viską, aš jais pasitikiu“ (16 m. vaikinas), „jie apie mane žino viską kaip tėvai“ (18 m. mergina), „žino tai, kas yra gerai“ (17 m. vaikinas), „tėvai žino apie mane viską, ką norėčiau“ (17 m. mergina).
Buvau linkusi daryti išvadą, jog tokie duomenys galėtų suteikti tėvams vilčių, kad tėvai ir vaikai paauglystės laikotarpiu nebūtinai yra dvi priešingos stovyklos. Taip besvarstydama atkreipiau dėmesį į kiek netikėtą kai kurių vaikų akcentavimą, kad atvirauja ir šnekasi sau rūpimais klausimais tik su mama.
Anketoje nebuvo išskirta ar prašoma tikslinti, su kuo vaikai atvirauja ar kuriam iš tėvų norėtų kažką apie save papasakoti, tačiau net 15 proc. paauglių patys tai pabrėžė. Iš jaunuolių atsakymų buvo matyti, kad tie, kurie linkę atvirai kalbėtis su tėvais, apgailestauja, jog dėl kažkokių priežasčių negali šnekėtis su tėčiu. Jiems, ko gero, labai trūksta atviresnių, nuoširdesnių santykių su juo.
Apklausos rezultatai parodė, kad 30 proc. paauglių nesišneka su tėvais, nes galvoja, jog tėvai jų nesupras, o 12 proc. apklaustųjų pabandė būti su tėvais atviri ir to pasigailėjo. Atlikta apklausa nebuvo skirta asmeninėms kiekvieno atvejo analizėms, tačiau iš vaikų pasisakymų galima daryti prielaidą, kad vaikų atvirumas paauglystėje – jiems itin jautri vieta. Čia kaip su styginiu instrumentu: ne taip užkabinta styga sudarko visą nuostabų grojimą.
Po nesėkmingų bandymų atvirauti vaikai užsidaro, nenori su tėvais bendrauti, elgiasi demonstratyviai priešiškai. Jie lyg norėtų pasakyti: „esu ne mažas vaikas ir viską galiu daryti pati, tačiau ne visada to noriu“ (14 m. mergina), „aš pats kuriu savo ateitį“ (18 m. vaikinas), „manimi galima pasitikėti, nereikia dėl manęs visą laiką abejoti“ (17 m. mergina), „esu savarankiškesnė, nei jiems atrodo“ (17 m. mergina), „aš turiu asmeninį gyvenimą“ (15 m. mergina). O kiti nusprendžia: „gėda atvirai kalbėtis“ (17 m vaikinas), „nesijaučiu su tėvais artimas“ (16 m. vaikinas), „jaučiuosi užsidariusi nuo tėvų“ (16 m. mergina), „man nerūpi, ką jie mano“ (18 m. vaikinas).
Tėvų palaikymo stokoja net 39 proc. apklausoje dalyvavusių paauglių, ypač kai jie stengiasi nuoširdžiai pasikalbėti, bet jiems nesiseka. Jie labai norėtų, kad tėvai apie juos žinotų: „nesu tinginys“ (16 m. vaikinas), „kartais būnu kitokia, nei jie mano tuo metu“ (16 m. mergina), „esu gabus, talentingas, bet man iš tikrųjų reikia raminamųjų vaistų“ (19 m. vaikinas), „nesu toks, kuris nieko nesupranta“ (16 m. vaikinas), „esu pakankamai protinga“ (17 m. mergina), „visi mane vadina keistuoliu“ (17 m. vaikinas), „man nepatinka jų auklėjimo būdai“ (15 m. mergina), „ne visada man pavyksta gauti gerus pažymius, nors ir stengiuosi“ (15 m. mergina).
Kai kurie vaikai, atsakydami į klausimą, ko norėtų, kad apie juos žinotų tėvai, išsakė norą, kad tėvai labiau domėtųsi jų savijauta: „norėčiau, kad labiau domėtųsi, kaip aš jaučiuosi“ (16 m. mergina), „kartais labai blogai jaučiuosi dėl namuose tvyrančios įtampos, kylančių barnių“ (17 m. mergina), „esu nepatenkinta savo išvaizda“ (18 m. mergina), „man niekas nerūpi“ (18 m. vaikinas).
Bus tęsinys
Kovo mėn. žurnale „Aš ir psichologija“ skaitykite:
Interviu su aktoriumi, režisieriumi Valentinu Masalskiu
Naujieji lyderiai
Stebuklingi vaikų migdymo ritualai
Paauglių lūpomis
Mūsų tiesa
Virsmas: kai minusai tampa pliusais
Ačiū nerimui
Šventas sekmadienis – pradžia ar pabaiga?
Savanoriai – šių laikų kamikadzės?
Dešimt netobulų psichologų tipų
Menas, atveriantis pasaulį
Mano vieta
Sovietinė gira prieš kokakolą
Prisiminimų skiautelių albumas
Kintančių stichijų pamokos
