Juk hormoniniai pokyčiai organizme dažnai vyksta dėl to, kad moteris ilgai jaučia nerimą, įtampą arba kažkokios informacijos perteklių, o gal paprasčiausiai nuolat apkrauta problemomis. Ir šias kliūtis reikia laiku atpažinti.
Paprastai sutuoktinių poros kreipiasi psichologinės pagalbos, jei tyrimo proceso metu nepaaiškėja medicininių priežasčių, tačiau moteriai vis tiek nepavyksta pastoti. Arba kai ji kone netenka vilties rasti problemos sprendimą, o psichoterapija lieka paskutine priemone, kuri dar neišbandyta.
Būtent nuo šių dviejų dalykų – nuo nuostabos, arba, atvirkščiai, nevilties – ir prasideda pokyčių procesas. Tai ne pats lengviausias kelias, tačiau jo privalumas nenuginčytinas – tai efektyvumas. Ir, kaip ir bet kuriame kitame darbe, čia reikia: 1. norėti; 2. stengtis.
Žmogus visuomet yra savo ligų kūrėjas. Šiandieninių problemų priežastis gali slypėti vaikystėje, tarpusavio santykiuose su tėvais. Arba moteris tiesiog pasąmoningai baiminasi, jog pagimdžiusi vaiką praras patrauklumą ir laisvę.
Čia svarbiausia suvokti savo baimes (padės psichologas) bei sąžiningai savęs paklausti, ko jums labiau norisi šiuo momentu: vaikštinėti po miesto gatves su vaikišku vežimėliu ar „pamatyti Paryžių ir numirti“?
Kur nuveda svajonės
Jei moteris tokių baimių neturi, galimas daiktas, problema ta, kad būsimieji tėvai pernelyg uoliai siekia pradėti kūdikį, be to, su iš anksto sugalvotomis savybėmis ir talentais.
Yra toks dėsnis: pernelyg stipri motyvacija sudegina patį siekį. Šis faktas gerai žinomas tyrinėtojams: kai po ilgų metų bevaisio gydymo pora įsivaikina kūdikį arba tiesiog nuoširdžiai atsisako minties turėti vaikų, po poros mėnesių staiga išaiškėja, kad moteris pastojo.
O laimė buvo taip arti...
Sveikatos problemos visuomet prasideda nuo dvasinių žmogaus gyvenimo aspektų pažeidimų. Tai nulemia dažnai neįsisąmoninamus vidinius konfliktus, kurie greitai perauga į išorinius. Tuomet jie „įauga“ į žmogaus charakterį, o tai atsispindi ir biocheminiame lygyje. Tačiau praėjus ilgesniam laikui žmogui jau būna sunku padėti.
Pavyzdžiui, moteris siekia patogumų, daro karjerą, kartais netgi stengiasi aprūpinti šeimą, manydama, kad vyrais ne visada galima pasitikėti. Tačiau artėja trisdešimtmetis, norisi pagimdyti vaiką, tačiau neišeina. Ieškoma fiziologinių, ekologinių priežasčių, - visko, ko tik norisi, tik nesikapstoma savyje.
Antrinis nevaisingumas – kas tai?
Kai po dievinamo pirmagimio antrasis niekaip „nepavyksta“, būtent taip skamba gydytojų verdiktas. Paprastai tokie atvejai turi gan paprastai paaiškinamas priežastis. Pirmojo kūdikio moteris spėja susilaukti dar būdama įsimylėjusi, ir tuo metu partneris ją visiškai tenkina kaip potencialus tėvas. Su laiku ji pažįsta realų žmogų, paprastai jau besiskiriantį nuo to, kurį ji kažkada įsimylėjo. Ir nuo šio žmogaus jai visai nebūtinai norisi vaiko, tiesiog šis nenoras gali būti neįsisąmonintas.
O laikas bėga – ir šios įtampos rezultatas atsispindi moters organizme uždegimais, o kartais netgi išsivysto alergija vyro spermai.
Tokiais atvejais dažnai pakanka psichoterapinės grupės palaikymo: kitų moterų gyvenimo kolizijų užtenka, kad savos problemos pasirodytų ne tokios baisios. Jei tai padeda jai priimti savo situaciją, nevaisingumo problema išnyksta kone negydyta.
Brazilų psichoterapeutas Norberto Keppe išskyrė du pagrindinius jausmus, neatsiejamai susijusius su sveikata ir liga. Kelią į sveikatą, laimę ir meilę žmogui atveria dėkingumas – tėvams, artimiesiems, gyvenimui – už visa, kas duodama šiandien ir dabar. Jausmas, kuris yra priešingas dėkingumui – pavydas. Jis kyla, kai žmogus nepatenkintas savimi (todėl mano, kad gerai ten, kur jo nėra). Chroniškas nepasitenkinimas sukelia hormoninio organizmo fono pakitimus. Todėl gali atsirasti ir problemų dėl vaisingumo.
Lyg ir aptartos visos nevaisingumo psichologinės priežastys, išskyrus vieną: būsimasis vaikas pats pasirenka savo tėvus. Todėl, paklauskite savęs, ar verti esate jūs šios laimės?
