Kitaip šis reiškinys dar žinomas „trejų metų krizės“ vardu, nes dažniausiai pasireiškia vaikui pradėjus formuoti savąjį „aš“, antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais.
Vaikų užsispyrimas nėra lemiamas genų, tad, susidūrus su šia problema, naivu kaltinti prigimtį – užsispyrimą išugdo patys tėvai. Kaip tai padarome (ir kaip to išvengti) dabar ir aiškinsimės.
Užsispyrimas ankstyvoje vaikystėje
Pirmiausia, tikslinga būtų aptarti „užsispyrusio vaiko“ apibrėžimą ir požymius, nes nesuvaldomai skubančiame pasaulyje savo vaikus ne visada mokome geriausių dalykų. Pastaruoju metu itin plinta mąstymas, kad vaikus reikia pradėti ugdyti nuo pat kūdikystės.
Žinoma, rūpintis vaiko raida yra būtina, tačiau neperlenkime lazdos: jeigu vaikas dar nekalba gimtąja kalba, o mes jau užrašome jį mokytis anglų arba prancūzų, greičiausiai šis procesas neišeis į naudą vien dėl to, kad vaikas dar nėra subrendęs ir pasiruošęs įgyti naujų įgūdžių. Ta pati taisyklė galios ir kitų, mūsų galva, įprastų gyvenimo normų diegimo atveju: valgymas šakute ir peiliu, naudojimasis tualetu, tam tikras elgesys viešumoje, ir panašiai.
Nepageidaujamą užsispyrėliais pravardžiuojamų vaikų elgesį dažnai išprovokuoja pernelyg aukšti reikalavimai iš tėvų pusės, nuolatinis įsakinėjimas ir reguliavimas, įkyrus visa ko organizavimas ir tvarkymas. Toks tėvų elgesys pastūmėja vaiką į kraštutinumus, tad savo protestą jis išreiškia per didėjantį įžeidumą, nepasitenkinimą, kaprizingumą ar isteriškumą. Vaikas ima pro ausis praleisti bet kokius tėvų paliepimus, įsakymus ir draudimus.
Statistiniais duomenimis, tėvai per dieną liepiamuoju tonu į vaikus kreipiasi 37 kartus, 42 – pamokomuoju ir 50 kartų kaltinamuoju. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jaustumėmės, jeigu su mumis taip bendrautų darbdaviai arba kolegos.
Ir vaikams, ir suaugusiems būtina pailsėti nuo nepertraukiamo srauto paliepimų, įkalbinėjimų, pagyrų ir skatinimų, nes kitaip užtrokštume nuo išorinio pasaulio reikalavimų ir lūkesčių. Retkarčiais turime priklausyti tik sau ir klausyti tik savęs.
Kodėl reikėtų pradėti nuo savęs
Dauguma tyrimų rezultatų rodo, kad tėvai nesąmoningai projektuoja savo asmenines problemas į vaikus ir taip jas daugina. Paprasčiau kalbant, tėvai yra savo problemų kalviai: išmokę savo vaikus užsispyrimo ir nesąmoningai perleidę jiems savo problemas, staiga susiduria su „nuolat priešgyniaujančių ir siaubingai užsispyrusių“ vaikų problema.
Tokiose situacijose ne pro šalį būtų prisiminti vaikų gebėjimą tėvus ir, apskritai, žmones mylėti besąlygiškai, priimant juos tokius, kokie jie yra: rėkiančius, verčiančius valgyti nemėgstamą maistą, pavargusius ir nekalbius… Užsispyrimo problema gali trauktis gana sparčiai, jeigu tėvai geba pakeisti savo požiūrį į vaikų elgesį ir užtikrinti geranoriškesnes pastabas. Tuomet auga pasitikėjimas ir tikėjimas santykiais šeimoje, tobulėja įgūdžiai diplomatiškai spręsti iškilusius konfliktus. Be to, visa tai padeda išvengti pačios blogiausios elgesio stadijos – „chroniško užsispyrimo“, kai vaikas ima virsti į konfliktišką asmenybę.
Kaip to išvengti?
Jeigu užsispyrusio vaiko kaprizai ir isterijos – jūsų kasdienybė, galbūt pats metas pagalvoti apie savo auklėjimo metodus. Dažniausiai užsispyrimas yra gynybinė reakcija į tėvų autoritariškumą ir pernelyg didelę globą. Vaikas užsispiria ne todėl, kad jam patinka taip elgtis, o todėl, kad jis papuolė į konfliktinę situaciją ir pats nemoka jos išspręsti.
Būkite pozityvesni. Atsikratykite negatyvių vertinimų vaiko atžvilgiu ir pasistenkite įžvelgti dorų ir sveikintinų savybių daigus vaiko asmenybėje. Tai padės pakrauti kantrybės ir jėgų rezervus bei toliau kovoti su problema. Pavyzdžiui, pavadinkime užsispyrimą atkaklumu, mokėjimu siekti savo tikslų ir pamatysime, kaip imsime ramiau reaguoti į vaikiškus priešgyniavimus. Anot kinų išminties, į pasaulį reikia žiūrėti iš šviesiosios pusės. Jei tokios nėra, tada reikia valyti ir trinti tamsiąją, kol ji sublizgės.
Leiskite sakyti „ne“. Mokykite vaiką suprasti draudimo tikslingumą ir leiskite jam kartais pasakyti „ne“. Išmokite tokią vaiko reakciją priimti ramiai – ateityje ji būtinai pasitarnaus tolesnei vaiko asmenybės raidai. Jei mažylį už tai bausime, jis užaugs su viskuo sutinkantis, nesugebantis už save pakovoti žmogus.
Palinkėkite sau ramybės. Pasitelkite kantrybę, tvirtumą ir humoro jausmą – tai geros auklėjimo priemonės. Jos kur kas efektyvesnės nei pyktis ar nuolaidžiavimas. Ramybės, tiktai ramybės, kaip sakė Karlsonas. O jis, beje, visai neprastai išmanė vaikų psichologiją.
