„Kai mano sūnui buvo vieneri, kažkas manęs paklausė: „Ar tau patinka būti mama?“ Ir nors labai norėjau pasakyti „ne“, išlemenau „be galo geras jausmas“. Tą akimirką išsigandau to, ką jaučiu.
Mano draugė jaučiasi nesutverta motinos pareigoms. Nuo vaiko verksmo ji jaučiasi įsitempusi, nuobodulys kelia depresiją, o patarnavimai, „vergiški namų ūkio darbai“ ir „pietų stalo ruošėjos“ rolė, sako, atima visą gyvenimo džiaugsmą. Ji jaučiasi pilna apmaudo. Tiesa, ji kentėjo nuo pogimdyminės depresijos, tačiau tai buvo prieš aštuonerius metus.
„Ko nesugebu suprasti, - sako ji. - Tai kodėl visa tai turėtų kelti džiaugsmą. Juk visiškai nelogiška leisti savo gyvenimą verčiant juos valytis dantis, susirinkti drabužius, daryti namų darbus, treniruotis, keltis iš lovos ir nustoti priešgyniauti, kai jie to tiesiog nenori daryti. Mano sūnui nustatytas opozicinio neklusnumo sutrikimas (tai elgesio sutrikimas, pasireiškiantis dažnu pykčiu, suaugusiųjų reikalavimų ignoravimu) todėl jis mane nuolat tranko ir sako, jog manęs nekenčia. O aš turiu sakyti: „Taip, branguti, suprantu. Tu turbūt jautiesi susierzinęs“.
Mūsų asmenybės – visiškai nesuderinamos, kovojimas su juo mane sekina. Daug mieliau užsiimčiau bet kuo kitu. Ar esu blogas žmogus? Kas man yra? Žinau, kad esu bloga motina, gal net pati blogiausia motina pasaulyje.
Kitos mamos atrodo laimingos. Jos turi savo grupeles, paima vienos kitų vaikus iš būrelių ar šiaip išsiveda į lauką net ir devintą valandą vakare. Atrodo, kad jos viską daro kartu, tarsi seserijoje, o aš... aš tiesiog nenoriu su jomis leisti laiko. Nors gal ir negalėčiau – egzistuoja tam tikras „uždaros grupės“ jausmas, tas paviršutinis draugiškumas. Mane tai trikdo, nesijaučiu kaip viena jų.
Tačiau galbūt tai ir yra raktas į problemų sprendimą – tu turi priklausyti motinų klubui, nes tik taip gali ištverti motinystę, sulaukti paramos ir, galiausiai, džiaugtis ja. Mano problema – jaučiuosi kur kas vienišesnė būdama kitokių, nei aš, žmonių grupėje, negu būdama viena.
Buvimas namuose. Žinote, aš to tikrai norėjau. Priėmiau šį sprendimą, nes toks pats buvo ir mano mamos pasirinkimas. Maniau, kad taip elgtis yra teisinga dėl vaikų, dėl savęs, netgi dėl mano mamos. Ji užsuka pagelbėti. Palikau savo darbą – kai gimė vaikai, dirbau advokate, tačiau išėjau, nes norėjau kurti šeimos židinį: vakarienė 18 valandą, blizgantys stalviršiai, naminiai keksiukai ir nuostabios, nuotykingos ir edukacinės atostogos, kartais drauge su kitomis šeimomis. Grįžau prie mezgimo, užvedžiau mezgimo būrelį, mokau siuvinėti kryželiu. Mano vyras grįžo į įmonę, kurioje dirbome kartu, kurioje ir susipažinome.
Tačiau kažkas ne taip.
Aš slepiu tai, ką darau. Sėdžiu savo automobilyje ir verkiu, einu pogulio, tačiau nepailsiu, internete ieškau kvailų dalykų, šnipinėju kitų žmonių gyvenimus ir pavydžiu jiems, mat jų namai gražesni, draugai geresni, stilius šaunesnis. Visa tai – visiška nesąmonė. Kas turėjo nutikti? Aš dievinu savo vaikus, tikrai, bet kodėl man atrodo, kad jie sugadino mano gyvenimą, mane?
Jaučiuosi kalta vien apie tai pasakodama. Matau dirbančias motinas, matau jų stresą – stresą, nes daro kažką svarbaus, nes yra kažkas... Kažkas svarbaus ne tik namuose. Namai yra labai svarbūs, kas galėtų būti svarbiau? Esu skaičiusi, kad dirbančios, ne namuose sėdinčios moterys rečiau patiria depresiją. O apie Betės Friedan „Moteriškąją mistiką“ net nepradėsiu kalbėti. Teko skaityti, nors neperskaičiau iki galo, girdėjau, kad ją neseniai perleido. Atsakymas? Nėra atsakymo.
Galbūt reikia ne „Savojo kambario“ (aliuziją į Virginia Woolf knygą), bet savojo laiko... Man tikrai reiktų nieko nedarymo valandos. Vienai. Valandos visiškos tylos“.
