Paralelinėje klasėje nutiko kitokia, tačiau savo esme panaši istorija – Margarita kelias dienas iš eilės pirko visiems vaikams šokoladinių saldainių, kai paaiškėjo, kad pinigus saldumynams ji ėmė iš tėvų, beje, dirbusių itin atsakingus darbus ir nuolat būdavusių komandiruotėse. Sužinojom, nes tėvai antrokę Margaritą pervedė į kitą mokyklą, mat gėdijosi, kad jų dukra taip neleistinai nusižengė.
Darželinukų ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikų elgesį tyrinėjantys psichologai išskiria kelis motyvus, kodėl mažieji vagia:
1. Noras ką nors turėti, ką turi kiti bendraamžiai;
2. Noras padovanoti ką nors malonaus artimui: draugui ar šeimos nariui;
3. Pastangos atkreipti bendraamžių dėmesį į save, kaip į visų geidžiamo daikto turėtoją;
4. Noras atkeršyti.
Labai svarbu, kokio amžiaus vaikas pasisavino kažką svetimo. Psichologai pabrėžia, kad nors sąvokos „mano“ ir „ne mano“ pradeda formuotis, kai vaikui sukanka 2-3 metai, dažnas darželinukas dar prastai suvokia, kad kažkas priklauso jam, jo šeimai, o kažkas – ne. Žmogutis, nesuvokiantis, kas yra „mano“, „svetima“, „nuosavybė“ ir t.t. nesupranta, kodėl kai kuriuos daiktus gali imti, o kitų – ne.
Jei vagia vyrėlesnis vaikas, priežasčių, anot psichologų, reiktų ieškoti santykiuose su tėvais, ypač – vaiko ir mamos ryšyje. V. Čioraitienė neabejoja, kad vagiliavimas – tai mažų vaikų reakcija į ryšio su mama trūkumą. Per daiktus vaikas tarsi bando pasiekti mamą. Todėl mažiukai dažnai vagia būtent iš mamos, ar iš tų, kas tą mamą atstoja – tarkim, auklės.
Nors sužinojus, kad vaikas apsivogė, ima pyktis – neskubėkite užgriūti vaiko milijonu priekaištų iš serijos „kaip tu galėjai!!!“. Susimąstykite, ar jūsų šeimoje pakankamai kalbama apie vertybes – ką jūs toleruojate, o kas yra neleistina? Gali būti, kad vaikas paprasčiausiai nežinojo, kad paimdamas draugo pieštuką ar priešpiečius, daro kažką itin neigiamai vertinamo, turinčio pasekmių ne tik jam, bet ir jo šeimai.
Ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams ima rūpėti vieta visuomenėje. Jei vertybių sistema nėra tvirta, pavyzdžiui, tėvai sako, kad svetimo imti negalima, tačiau, vaikui matant, nevengia nusiskinti kaimyno sode augantį obuolį ar parsinešti namo iš darbo „niekam nereikalingų“ muzikinio centro detalių, vaikas gali kažką paimti, norėdamas pritapti prie draugų. Nenuoseklus auklėjimas, pasak psichologų – viena dažniausių, vogimą lemiančių priežasčių.
Vaikui kenkia ne tik su veiksmais nesutampantys tėvų pamokymai, bet ir modelis, kai mama sako viena, o tėtis – kita, arba, kai skiriasi tėvų ir senelių brėžiamos elgesio ribos. Skirtumas tarp žodžių ir veiksmų sukels vaiko širdelėje sumaištį, o vėliau išmokys, kad suaugusiųjų pasaulio taisyklės gali būti skirtingai interpretuojamos.
Kita auklėjimo klaida – vis dažniau pasitaikanti nuostata „vaikui viskas galima“. Kad ir kaip būtų keista, tačiau taip auklėjami vaikai dažnai pasąmonėje jaučiasi tėvams nereikalingi, todėl bando atkreipti jų dėmesį (neigiamas dėmesys – barniai, moralai, vizitas pas psichologą taip pat yra dėmesys, ir vaikų vertinamas geriau, nei abejingumas) drastiškomis priemonėmis. Tačiau gali būti ir atvirkščiai – pernelyg tėvų kontroliuojamas vaikas vogdamas tarsi maištauja.
Taigi, vagystė. Kaltininkas surastas, jo tėvai stovi nunarinę galvas, po to nervingai griebia prasikaltusį vaiką už rankoves ir tįsia namo arba – pas psichologą. Dažniausia tėvų reakcija - pyktis, išgąstis, gėda ir reikalavimas prisipažinti. Vaiką užgriūna luitas emocijų. Kaip gi taip! Pas mus šeimoje niekas nevogė, - pasibaisėję aikčioja jie. „Padarykite ką nors su juo“ – maldauja mamos.
Paklaustas, kodėl gi vogė, vaikas dažniausiai nė pats dorai nežino. Paviršiuje būna paprastos priežastys: „Na....norėjau tokio telefono, kaip Jono, jis vis tiek turi tris.“ Tačiau psichologai sako stop! – tai nėra tikroji priežastis. Kažkodėl svetimą daiktą paėmęs mažas vaikas savo elgesiu visuomet siunčia signalą mamai. Svarbu suprasti, kas iš tiesų jį pastūmėjo pasielgti netinkamai.
Pas specialistą atėję tėvai tikisi, kad šis „gydys“ jų gėdą – vaiką. Dažniau tenka pirmiausiai dirbti su pačiais tėvais. Atsiminkite, mažų vaikų vagystė – rimtas signalas mamai, kad vaikui trūksta jos pasitikėjimo, paramos ir meilės. Įrodyta, kad tiek vaikams, tiek net suaugusiems kleptomanams nereikia pavogtųjų daiktų – pasąmoningai jie siekia būti pagauti, pastebėti.
Būti matomam, suprastam labai svarbu kiekvienam vaikui. Ir čia nereikėtų galvoti tik apie asocialias šeimas, nors, žinoma, palikti ir nereikalingi itin dažnai jaučiasi vaikų namų globotiniai. Visgi tikrojo ryšio stoką jaučia ir pilnose, pasiturinčiose, žinomų žmonių šeimose augantys vaikai. Dažnai jei turi daug daiktų ir finansinių galimybių, tačiau gyvena be tėvų meilės, jausdami šaltį ne tik savo atžvilgiu, bet ir tėvų santykiuose.
Psichologai pastebi, kad vogti dažnai ryžtasi ne tie padaužos, iš kurių visi to tikisi, bet puikiai besimokantys, tylūs „geriečiai“, kurių niekas tokiais kėslais neįtartų. Specialistai teigia, kad būtent į „visada gerus“ vaikus tėvai turėtų atkreipti didesnį dėmesį – kodėl jie tokie geri? Normalus vaikas būna visoks, - ir geras, ir blogas. Vaikas, kuris visuomet yra tik „geras“ – iš tiesų gali tokiu apsimesti dėl vienų ar kitų priežasčių. Jo nenatūralus elgesys gali slėpti pagalbos šauksmą.
Reaguoti į vagystę Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialistė rekomenduoja ne pykčiu ir šūksniais: „Kaip tu galėjai! Mūsų giminėje vagių nebuvo!“, bet kantriu paaiškinimu, kad imti svetimą daiktą – blogas, netinkamas, visuomenės smerkiamas elgesys. Padės ir pokalbiais apie tai, kaip jaučiasi apvogtas, mėgstamo daikto netekęs žmogus, kaip aplinkiniai vertina vagį ir t.t.
Nuo kada vaikas ima suprasti, kad vagystė – neigiamas reiškinys, ir ima aiškiai skirti sąvokas „mano“ ir „svetima“? Kai vaikas ima aiškiai skirti save nuo kitų ir vertinti savo poelgį atskirtą nuo savęs. Tiesa, toks suvokimas vienam vaikeliui atsiranda anksčiau, kitam – vėliau. Tad 3 – 4 metų vaikui jau yra prasmė aiškinti, kodėl vogti yra gėda ir negalima. Tokio amžiaus vaikas gal nesupranta visko, tačiau tai tinkamas laikas formuoti vertybes.
Svarbu, kad kalbantis apie vagystę nebūtų šaukiama, rėkiama, žeminama ir gąsdinama. Vaikas turi ne bijoti vogti, bet suprasti, kad taip daryti yra negerai. Nes padidinta neigiamo dėmesio dozė vaikui, ypač – pripratusiam prie neigiamo dėmesio – gali pasirodyti labai patraukli ir jis vėl vogs, kad bent taip atkreiptų į save amžinai užsiėmusių tėvų dėmesį.
Dažnai vagystė įvyksta tarsi reakcija į tai, kas vyksta šeimoje, artimiausioje vaiko erdvėje. Kaip taisyklė, įsigilinus į vagiliavusio vaiko gyvenimą paaiškėja, kad jis išgyveno kažkokius svarbius pasikeitimus ar sukrėtimus. Vagystė dažnai sutampa su naujo šeimos nario atsiradimu, tėvo ar mamos netektimi, skyrybomis, auklės atėjimu į šeimą, nuolatiniu tėvų užimtumu ar barniais. Vaikas nerimauja, nebežino, kur „save padėti“ ir kažką padaro – sulaužo ar pavagia.
Teoriškai patarti, ką daryti – lengva. Praktikoje būna labai sunku. Vis dėlto tėvams reikėtų susivaldyti ir pasistengti galvoti ne tik apie save: ką pagalvos kaimynai-draugai-giminės-mokytojai, ir pasistengti rasti ryšį su prasikaltusiu mažuoju. Tik supratus tikrąją priežastį, kodėl vaikas pasirinko vagystę, galima bus efektyviai padėti sau ir vaikui. Šoko šeima neišvengs, tačiau lupimas nebūtinai užkirs kelią vagystėms ateityje. Vaikas tikrai jaučiasi kaltas.
Tyrimai rodo, kad vaikas neįsijaučia į apvogtojo vaidmenį. Todėl kalbantis svarbu aiškiai įvardinti, kaip vaiko poelgis veikia kitus žmones, ką jaučia savo daiktą praradęs žmogus, kokius jausmus išgyvena, kokius nepatogumus. Vaikai dažnai nemano, kad jų poelgis paveikia mamą ir tėtį. Paaiškinkite, o ne rėkite, kaip jaučiatės dėl jo poelgio.
Nesitikėkite vagystės priežastis išsiaiškinti iš vaiko. Tai turite padaryti patys, tarsi atsitraukę ir panagrinėję situaciją iš šalies – kas galėjo paveikti vaiką, kokius signalus jis jums siunčia blogai elgdamasis, ką jūs padarėte ne taip. Dažniausiai padėti vaikui tėvai gali kalbėdami su juo patys. Pas psichologą reiktų kreiptis ne tikintis stebuklingo gydymo, bet tuo atveju, jei tikrai nepavyksta rasti vagystės priežasties, jei toks poelgis nėra spontaniškas, vienkartinis, kartojasi.
Bausmė už vagystę turi būti adekvati. Jei pavogė darželinukas ar ikimokyklinukas – bausmę aptarkite su juo pačiu, – gal tam tikrą laiką jis negaus dienpiniginių, ir tie pinigėliai bus skirti kompensavimui už pasisavintą daiktą? Bausmė neturi vaiko sužlugdyti ar atskirti nuo šeimos. Jis turi suprasti, kad prisidirbo, pasielgė ne taip, tačiau tėvai jo neišsižadėjo.
