- Kūčių vakaro būrimai – senovės lietuvių tradicija. Bet ir dabar, kad ir kikendami „netikiu, bet gal… pasiburkim?“, jauni žmonės neretai ateities pranašysčių ieško išlieto vaško formose ar kiša po pagalve lapukus su mylimųjų vardais, rytą tikėdamiesi ištraukti su sau skirtojo vardu. Kam to žmonėms reikia?
- Prietarai neatskiriami nuo žmogaus esmės, ir jeigu kas mano jų visai atsikratęs, labai klysta: jie išsislapsto pačiose atokiausiose kertėse ir kampeliuose, o paskui, suuodę, jog didysis pavojus praėjęs, vėl sau išlenda“, – rašė Johanas Volfgangas Gėtė prieš porą šimtų metų.
Tie patys žodžiai tinka ir šiems laikams. Bet kokie būrimai, tarp jų ir Kūčių vakaro, mena ikikrikščioniškąsias tradicijas ir atspindi šiuolaikinio, kaip ir senovės, žmogaus savijautą šiame pasaulyje, kur ne viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Kūčių būrimai yra palyginti nekalti, daugiau atliekami iš smalsumo, kaip smagus laiko praleidimas, gražus pasvajojimas, nes numatomi paprastai malonūs dalykai (kaip minėtas būrimas su skirtojo vaikino vardu).
- O kuo galėtumėte paaiškinti tikėjimą įvairiais pranašautojais, juk prieš paskutinę „pasaulio pabaigą“ makaronų ir druskos atsargų buvo prisipirkę net išsilavinę žmones. Kodėl jais tikima? Arba horoskopais – juos skaito ir „matuojasi“ tikrai nemažai žmonių.
- „Druskos atsargos tikrai nesuges, todėl geriau apsidrausti“, – taip turbūt mąstė daugelis, patys nežinodami, tiki ar ne tomis pranašystėmis. Lygiai taip ir horoskopai – dėl visa ko geriau žinoti, kam būti pasiruošusiam. Žinoma, būtų labai gėda, jei kas iš pažįstamų pamatytų skaitant...
Apsimetame šiuolaikiniais žmonėmis, o viduje esame lygiai tiek pat kaip ir pirmykščiai žmonės neapsaugoti nuo netekčių, ligų ir mirties. Bet horoskopai paprastai nerašo tokių baisybių, dažniausiai nuteikia mus optimistiškai ateinančiam periodui, o gerų dalykų tikėtis visada yra malonu.
- Vis dėlto kortų „mesti“ eina ne kiekvienas. Kokio tipo žmonėms labiau būdingas smalsumas dėl savo ateities ir tikėjimas, kad kažkas tau gali apie ją papasakoti? O gal tai ne smalsumas, tad kas?
- Kaskart vis nustembu, kokie protingi ir išsilavinę žmonės lankosi pas būrėjus, ir ne tik iš smalsumo, bet ir patarimo, kaip apsispręsti sunkiais gyvenimo periodais, ypač atsiradus problemų partnerystėje. Tai jau ne vien smalsumas, o labiau nesaugumas, noras atiduoti kažkam atsakomybę dėl apsisprendimo, noras žinoti ateitį ir ją kontroliuoti.
Dažnai pas būrėjus einama net ne po kartą. Daug dalykų, kurie išgirstami iš būrėjų, yra universalūs, kitus galima nesunkiai numatyti pagal esamą situaciją ir kliento duotas užuominas. Įdomiausia, kad ir toliau einama pas būrėją, nors ir neišsipildė anksčiau numatyti įvykiai.
- Kaip įvykių „numatymas“ paveikia žmogų? Teigiama, kad jie gali „užprogramuoti“ išpranašautą įvykį, ir pasiseka, jei tas įvykis geras, o jei ne – gal žmogui ir būtų neatsitikęs, jei nebūtų tuo patikėjęs.
- Manau, kad tikėjimas pranašystėmis tikrai pavojingas dalykas. Pranašystė ar prakeikimas, net jei jais netikime, pasąmonėje suformuoja norą ar baimę. Galime apie tai būti pamiršę, bet nejučia įvykius pakreipiame taip, kad jie išsipildytų.
Pavyzdžiui, mergina atkreips dėmesį į vaikiną tam tikru vardu (kaip Kūčių burtų lapelyje), o jis į tai sureaguos. Bet atstums kitą, su kuriuo būtų susiklostę geresni santykiai. Tokiu būdu net pačios nekalčiausios pranašystės ir burtai gali rimtai paveikti mūsų gyvenimą. Be to, kai kurie būrėjai gali būti suinteresuoti, kad mes taptume nuo jų priklausomi, juk tai jų duona...
- Ką patartumėte žmonėms: ir tiems, kurie tiki, kad kažkas gali žinoti jų ateitį, ir skeptikams šiuo klausimu?
- Niekas ateities nežino – net 2013 metais Rasputino išpranašautos pasaulio pabaigos nesulaukėme. Tik įvykus kokiems atsitikimams rašoma, kad „Nostradamas buvo išpranašavęs tai“ ar pan. Išankstinės pranašystės beveik niekada nepasitvirtina. Ką jau kalbėti apie mažesnių sugebėjimų burtininkus. Todėl savo gyvenimo sprendimų geriau nepatikėti niekam ir nepasiduoti neaiškios kilmės įtakai.
Juk mes patys geriausiai pažįstame ir savo gyvenimą, ir artimus žmones. Būkime drąsūs, sąžiningi ir pabandykime numatyti savo ateitį patys (pavyzdžiui, „esu tinginys, užtat tikėtina, kad šių mokslų nepabaigsiu“ arba „kai pasimokau, išlaikau visus egzaminus, jei pasimokysiu, išlaikysiu ir šį“). Iš visų jėgų siekime to, ko norime. O jeigu kas nepasiseka, tikėkime, kad tai buvo mums geriausia išeitis.
