Moteris vieną užaugino Bruną. Ji taip ir neištekėjo, gyveno dėl sūnaus – nupirko jam butą, mokėjo už mokslą universitete. Jis išaugo į dailų vyrą, jam puikiai sekėsi. Tik... jam jau 50. Jis nebuvo vedęs, neturi vaikų. Visą gyvenimą bandė grąžinti motinai skolą. Nepavyko.
Kate tėvas dėl vaikų dirbo dieną ir naktį. Jis turėjo grandiozinių planų, ypač dukters atžvilgiu, kuri buvo gabi. Jis svajojo, kad ji taps gydytoja, sutaupė pinigų mokslams. O ji nesutiko. Ji panoro gyventi savo gyvenimą, kitokį – norėjo tapti dailininke.
Tada tėtis pamėgino atvesti ją į protą – pateikė jai sąskaitą. Viską paskaičiavo: kiek kainavo jos mokymasis mokykloje, būreliai, drabužiai, maistas... Ir pareikalavo grąžinti pinigus. Ar bereikia sakyti, kad Kate savo tėvo daugiau nematė? Nuo tos dienos praėjo daugiau nei 30 metų...
Mama dėl Susan atsisakė asmeninio gyvenimo. Po skyrybų nevaikščiojo į pasimatymus, bijojo sutraumuoti dukterį. Duktė užaugo ir negali palikti motinos, negali eiti į pasimatymus, negali nė pagalvoti, kad paliktų motiną ir pradėtų gyventi savo gyvenimą. Jai jau 40. Nė karto nebuvo ištekėjusi, neturi vaikų.
Williamo ir Stephanie tėvai buvo labai labai geri. Jie darė dėl vaikų viską, ką galėjo, ir net tai, ko negalėjo. Šeima visada atrodė draugiška – šeimyninės šventės, atostogos. Tik užsiėmę tėvų pareigomis vyras ir moteris pamiršo, kad yra pora, jų niekas nebesiejo. 30 metų jie pragyveno kaip tėtis ir mama, o kai vaikai užaugo, išsiskyrė. Stephanie iki šiol negali atsigauti nuo šitokios apgaulės. Jai jau 37-eri, bet tekėti ji nenori, bijo pakartoti tokią pat liūdną istoriją.
Steve‘as – vėlyvas vaikas. Jį visada globojo, visada apie jį šokinėjo, gal net per daug. Tiesą sakant, jo mamai pabodo laukti princo, tad ji nusprendė pasigimdyti sau vaiką, o paskui nutarė, kad per jį įgyvendins visas savo svajones. Ji visaip bandė padaryti iš jo vunderkindą: jis mokėsi kelių kalbų, lankė daugybę būrelių, grojo arfa.
Mama juo didžiavosi, atėjus svečiams visad prašydavo ką nors pagroti. Arfa juk taip egzotiška... Steve‘as jau įžengė į penktą dešimtį. Jis išsiskyręs, jo vaikus augina kitas. Jis ne prieš. Jis iki šiol nežino, ko nori. Jis netapo vunderkindu, neišlaikė ir palūžo. Šiuo metu girtauja – prieš darbą, vietoj darbo ir po darbo. Motina šito jau nemato.
Tokių istorijų daug, džiaugsmingomis jų nepavadinsi. Kai vaikas tampa gyvenimo prasme, jam tai pasidaro per sunku. Jį tarsi pastato į kambarį, kuriame vieną dieną baigsis oras. Iš pradžių galima taip gyventi, bet palaipsniui imi dusti. Dusti nuo tokios meilės ir rūpesčio.
Negana to, kad dvidešimt ar daugiau metų gyveni tvankioje gyvenimo dykumoje, greičiausiai joje liksi ir vėliau. Tau atneša sąskaitą, nors atrodė, kad atėjai į svečius. Su džiaugsmu padėtum šeimininkams – pats, savo iniciatyva, bet kai tau ant padėklo atneša sąskaitą už tuos dvidešimt ar daugiau metų...
Toliau galimi du variantai. Vaikas gali amžinai mokėti šią skolą, kaip vienoje iš pateiktų istorijų. Arba protestuoti – imti girtauti, nutraukti ryšius. Retai kas pajėgia suprasti ir priimti tokį tėvų požiūrį. Priimti ir suprasti, bet savo gyvenimo neaukoti.
Taigi negyvenkite dėl vaikų. Raskite sau kitą gyvenimo prasmę, raskite kitą prasmę motinystėje ir tėvystėje, kad į šią planetą ateinantys mažyliai netaptų jūsų „geranoriškumo“ įkaitais ir aukomis.
Mylėkite savo vyrą. Vaikai užaugs ir išeis, o jūs liksite su juo. Galite rodyti vaikams santykių pavyzdį, kad jiems norėtųsi šeimos, vaikų. Bet jei ignoruosite vyrą, galvosite tik apie vaikų poreikius, atžalas nenorės kurti šeimos.
Mylėkite save. Lenktynėse dėl vaikų laimės nepamirškite savęs. Neatsisakykite naujos suknelės dėl naujo roboto. Nekeiskite kosmetologės į repetitorių. Jei jūs savimi nepasirūpinsite, ką duosite kitam? Kokį pavyzdį? Kokią meilę? Iš kur?
Ieškokite gyvenimo prasmės. Šis gyvenimas vieną dieną baigsis, net jei dabar nesinori apie tai galvoti. Dvasinė praktika, religija, maldos... Ten galima semtis jėgų, užuot traukus tai iš vaikų.
Negyvenkite dėl vaikų. Kai susitinki žmonių, kuriems tėvai atidavė viską ir net daugiau, labai skaudu žiūrėti jiems į akis. Matai jų kančias, sudaužytas širdis, tuščias sielas. Jų akyse – pagalbos prašymas, skausmas, nusivylimas, kaltė... Jie, kaip ir visi vaikai, labai nori mylėti savo tėvus, bet tada jie tiesiog neišgyventų.
Suteikite savo vaikams galimybę gyventi ir kvėpuoti, tada jie galės augti, tobulėti. Gyventi savo gyvenimą. Tėvų vaidmuo paprastas – laiku palaistyti, pridengti nuo saulės, saugoti nuo kenkėjų. O paskui vaikas pats atskleis viską, kas jame geriausio ir kas jam suteikta iš aukščiau.
