Kaip išsklaidyti įtampą namuose

 (7)
Et, kas čia tokio, jei moteris ne iš šio, ne iš to imasi tvarkyti ir taip neblogai atrodantį butą, įnirtingai siurbia kilimą ar demonstratyviai šveičia langą.
© Shutterstock nuotr.

Arba kas, jei sutuoktinis ar gyvenimo draugas kelinta savaitę namo grįžta vėlai, ar nuolat priekaištauja.

Mūsų antrosios pusės, o ir šiaip, artimieji, dažniausiai tiesiog nesupranta, kodėl taip darome. „Elgiesi vaikiškai“, užklijuoja jie mums etiketę, tuo ne tik neišspręsdami bręstančio konflikto, o tik pagilindami jį ir siutindami. „Nejau niekas nesupranta, kad man trūksta dėmesio?“ – galvojame mes ir toliau su įsiūčiu tylėdami ar burbėdami plauname indus ir taisome automobilius.

O juk žmogus, kuris išoriškai elgiasi „vaikiškai“ ar agresyviai, dažniausiai išgyvena vidinį pyktį ir bejėgiškumą. Nes jam niekaip nepavyksta sulaukti to, ko trūksta labiausiai, – dėmesio.

Pykti dėl dėmesio stokos gali net vaikai. Gali atsirasti šlapinimosi į lovą sutrikimas, mažieji paprastai ima prasčiau mokytis, praleidinėti pamokas. Po kurio laiko, jei žmogus negauna dėmesio, jis gali užsisklęsti, tarsi pabėgti nuo visų į savo vidų. Arba pradeda ieškoti dėmesio kitur, nes užvaldžiusios emocijos kartais gali būti per stiprios, kad jis galėtų kontroliuoti savo elgesį.

Įdomiausia, kad nors visas mūsų elgesys tokioje situacijoje būna nukreiptas į tai, kad dėmesį gautume, tokiomis priemonėmis, o tuo labiau priekaištais, burbėjimu ar lėkščių plovimu mes jo nepasieksime.

Maža to, negavę dėmesio vėl ir vėl, jausime dar didesnį pyktį ir apmaudą, o mūsų veiksmai bus dar „vaikiškesni“ ir dar mažiau suprantami aplinkiniams!

Todėl jei norime būti pastebėti, sustokime ir pažvelkime į save. Bet kuriuo atveju, prieš pradedant taisyti pašlijusius santykius teks paklusti vidiniam ženklui „STOP“. Suvokime, ką ir kodėl darome. Ką jaučiame patys ir ko iš mūsų laukia „antroji pusė“. Ką mes duodame, ir ar tai yra tie dalykai, kurių artimasis iš mūsų laukia. Kaip rodome dėmesį ir kaip jį mokame priimti.

Apskritai, dėmesio trūkumą, pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Agnės Grušauskaitės, jaučiame tuomet, kai šeimoje nevyksta bendravimas. Tyla, kai abu ilsitės ir puikiai jaučiatės, nesiskaito.

Kalbame apie tą tylą, kai nustojame girdėti kitą žmogų, jo poreikius. Būti kartu reiškia suprasti vienas kitą, o tai neįmanoma, jei žmonės atvirai nesikalba, nežino vienas kito lūkesčių. Todėl vaistas, kad namuose neskraidytų lėkštės, o dulkių siurblio garsas nebūtų vienintelis spengiančioje vakaro tyloje tarp dviejų žmonių, tas, kuris yra įžvalgesnis, ar labiau subrendęs, turi imtis iniciatyvos, susėsti ir pakalbėti. Apie viską. Apie tai, ko norime vienas iš kito, kokio dėmesio laukiame.

Taip pat vertėtų ir išklausyti bei išgirsti, ką sako kitas. Be priekaištų. Arba, kreipkitės į neutralų žmogų, kuris padės išsiaiškinti, kas gi tarp jūsų vyksta. Uošviai, anytos ir draugai netinka, nes jie yra „suinteresuoti“ asmenys, todėl gali atrodyti, kad gina vieną ar kitą pusę.

Patikėkite, kalbėjimasis gali būti pirmas ir labai svarbus žingsnis link to, ko reikia mums visiems – artimo žmogaus dėmesio.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Namai

Kaip tėvų elgesys paveikia dukterų gyvenimą (26)

Kas žino, o kas ne, tačiau kiekvienas mes rašome savo gyvenimo istoriją/knygą be juodraščių, čia ir dabar, su pieštuku ar prašmatniu plunksnakočiu…. Taigi, tik su savimi esame visur ir visada kur beeitume ar bevažiuotume, liktume Tėvynėje ar emigruotume. Tik savo viduje galime būti laisvi, linksmi, laimingi ir turtingi, bergždžiai tikėdamiesi iš artimųjų pastangų mus tokiais padaryti.

Kaip išgyventi vidurinėje mokykloje? Atsakymai knygoje „Mokšė“ (1)

Tie siaubingi vidurinės mokyklos metai… Jei kada mokeisi vidurinėje, mane supranti. Jei dar nesimokei – greitai suprasi.

Žinomi dainininkai kviečia vaikus dalintis skaudžiomis patirtimis ir neleisti sunkumams užaugti (4)

Merūnas Vitulskis, Vilija Matačiūnaitė ir Donatas Montvydas drąsina vaikus papasakoti apie savo išgyvenimus suaugusiems, kuriais pasitiki, ir nelaukti, kol sunkumai užaugs. Dalyvaudami „Vaikų linijos“ socialinėje kampanijoje „Neleisk sunkumams užaugti“, dainininkai paprašė skirtingo amžiaus vaikus ir paauglius prisiminti sunkiausias jų gyvenimo situacijas ir tuo metu išgyventus jausmus.

Ar esi pakankamai stiprus, kad išpildytum vaikystės svajonę? (9)

Truputį detektyvas, truputį psichologas, truputį teisininkas – ir dar ištvermingas fiziškai. Tokį pasieniečio portretą būtų galima sudaryti įvertinant, kad šios profesijos atstovams tenka kovoti su alkoholio ir tabako kontrabanda, žaibiškai atpažinti ieškomus asmenis ar pastebėti vogtus automobilius.

Ar pasibaigus šventėms baigiasi ir mūsų gerumas? (3)

Kalėdiniu laikotarpiu dauguma gyventojų pasirūpina ne tik dovanomis artimiesiems, bet ir pagalvoja apie likimo nuskriaustus žmones. Deja, gali pasirodyti, kad pasibaigus šventėms sunkiai gyvenantys žmonės vėl pamirštami. Ne vienerius metus senolius, negalią turinčius gyventojus ir vaikus globojanti Maltos ordino pagalbos tarnyba (MOPT) pagalbą teikia visus metus – šventės baigiasi, bet ligos ir nepriteklius neatsitraukia, sakoma pranešime spaudai.