O kaip vaikai?
Kadaise žmonės manė, kad vaikystėje nėra seksualumo. Kad vaikai yra nekalti, kaip avinėliai. Paaiškėjo, kad tai iliuzija. Vaikai pažįsta ir seksualumą, ir aistras, ir pavydą. Faktas, kurį patvirtins bet kuris daugiau ar mažiau stebėjęs realius vaikus. Bet kuris, prisimenąs savo vaikystę.
Kadaise žmonės manė, kad vaikai - nerūpestingi linksmuoliai. Paaiškėjo, kad tai netiesa. Vaikai kenčia ne mažiau jautriai, nei suaugę. Ir bando žudytis bei nusižudo. Faktas, kurį patvirtins bet kuri reanimatologė bei policijos komisaras. Bet kuris, prisimenąs savo vaikystės skaudžias akimirkas.
Kada vaikai taip daro? Tada, kai suvokia mirtį. Šis suvokimas po truputį ateina per visą darželinį amžių. Stebint mirštančius namų gyvūnėlius, gatvėje gulinčius sušalusius paukščius ar padvėsusias pelytes. Dalyvaujant senelių laidotuvėse. Žiūrint filmus. Tuo metu tai dar fantazijomis apgaubta sritis: o kam močiutę užkasa?Ar ji ten kvėpuos? O kur žmonės nukeliauja po mirties? Ar dabar jie mus mato ir girdi?
Mokykliniame amžiuje mirtis tampa faktu. Ir emocinės reakcijos į mirtį įtikina mus: mirtis sukelia dvasinę gyvųjų kančią.
Maži vaikai, kai šeimoje kas nors miršta, nesuvokia mirties prasmės. Tačiau pajaučia, kaip liūdi ir verkia aplinkiniai ir dėl to nerimauja. “Aš noriu, kad šalia mano lovytės sėdėtų kas nors nemiręs”- mirus močiutei pasakė mano dukra, kai jai buvo trys metai. Po laidotuvių ji sakė, kad mirusi močiutė buvo kelis kartus užėjusi į jos kambarį. Ji neatrodė labai išsigandusi, nes dar nežinojo, kad mūsų sąmonėje mirusieji negali vaikščioti. Ji to nežinojo ir naiviai stebėjo, kas vyksta.
Kai kam iš mūsų tai ne tik stebėjimai. Tie, kuriems mirė šuniukas, kačiukas ar kitas naminis gyvūnėlis, mirtis – realiai patirtas skaudus išgyvenimas. “Jūs suglamžėte man visą gyvenimą”-sužinojęs, kad padvėsė mūsų žiurkėnas, su neviltimi pasakė mano sūnus, kai jam buvo šešeri metai.
Ir štai mokykliniame amžiuje atsiranda jau tvirtesnis suvokimas: mirtis - reali. Ji skaudina. Tuomet norint ką nors įskaudinti galima pagrasinti mirtimi. Ir kažką už tai gauti. Vaikas, supykęs ant sesers ar vieno iš tėvų, jau moka griebtis emocinio šantažo. Jis gali atbėgti į tėvų kambarį, pristatęs prie kaklo peilį. “Aš nusižudysiu”,- rėkia jis,- nes jūs manęs nesuprantate. Kodėl kitiems vaikams tėvai parašo atleidimą nuo pamokų? Jums tas pats - nemylite manęs. Nusižudysiu.“
Žiūrėkite: vaikas daro tai ne primą kartą ir gauna iš to naudą.
Tai- suicidinis šantažas. Jei taip elgiasi isteriškas vaikas, pripratęs gauti iš tėvų saldainius bei atleidimus nuo mokyklos, tėvų reakcija turėtų būti rami ir tvirta. Patarti tai, žinoma, lengviau nei padaryti. Juk suicidinį šantažą vaikas ir naudoja todėl, kad tėvai jaučiasi kalti. Jie iš tiesų nelabai myli savo isterišką vaiką. Ir iš kaltės pasiduoda jo šantažui, atsiprašinėja bei rašo visokius atleidimus. Todėl pabandykite su psichoterapeuto pagalba atsikratyti savo kaltės. O tuomet jau jums bus natūralu sureaguoti adekvačiai. Kas reiškia: ramiai paimti iš vaiko peilį ir paaiškinti, ką jis turi daryti.
Tai, ką psichiatrai vadina “ūmia afekto reakcija”- dažniausiai greitai praeinantis dalykas. Tačiau ji gali virsti nesupratimu ar neuroze, jei tėvai patys nemoka spręsti savo problemų. Kas tai per reakcija? Jos metu vaikas yra apimtas nevilties, įsiūčio ir instinktyvaus siekio: kad jums būtų skaudu taip, kaip skaudu jam.
Suaugę dažnai vadina tai “noru atkreipti į save dėmesį”, tačiau tai supaprastinta ir nelabai tikslu. Toks paaiškinimas tarsi sako: elkitės atsainiai, nereaguokite. Vaikas, patiriantis neviltį, negauna už tai jokio apdovanojimo, tai - ne visiškai šantažas, nors jame yra nesąmoningo šantažo elementų.
Bet pažiūrėkite: vaikas neplanuoja atkreipti dėmesio, bet jis atkreipia jį ir atkreipia su vieninteliu jausmu: neviltimi. Taip gali atsitikti, jei vaikas patyrė skaudų smūgį: jį ruošiasi primušti buvę draugai, jis patyrė didelę gėdą ar pažeminimą prieš visą klasę, jį apkalba ir pravardžiuoja dėl fizinio defekto. Vienam iš mano pacientų bandė prilipdyti pravardę ”pedikas”- savižudybės rizika buvo reali.
Vaikas negauna naudos savo ašaromis ir pakeltu tonu, jis tiesiog pilnas jausmų, kurie stipresni už jo “aš”. Tėvų bejausmiškumas jam – dar vienas skaudus lašas. Todėl tėvų reakcija turi parodyti, kad jie yra gyvi ir reaguoja. Rėkti atgal? Galbūt. Tėvai gali rėkti dar garsiau už vaiką, jei norisi. Jie gali kabėti garsiai ir piktai. Jie gali net trenkti per stalą. Jie- gyvi žmonės! Tačiau po to, žinoma, tėvai turi suimti save į rankas ir pakalbėti su vaiku. Geriau tėvui su sūnumi. Motinai su dukra.
Kalbėtis teks ilgai, negalvojant apie laiką, prisimenant analogiškas skriaudas iš savo vaikystės. Neguodžiant, o suprantant: ne “mane irgi skriaudė vaikystėje, bet man buvo nusispjauti”, o “mane irgi skriaudė vaikystėje, ir buvo labai skaudu”. Taškas. Be jokių patarimų ir nurodymų, kokiu šauniu reikia būti. Nereikia būti šauniu. Reikia, kad būtų skaudu, kai yra skaudu. Ir tuomet vaikas ima rimti. Jis pats susiranda savo išeitį.
Žinoma, būna, kad mintys apie savižudybę- ne minučių reikalas. Kai kurie vaikai ruošiasi žudytis ilgai. Jie planuoja. Jie duoda kitiems miglotas užuominas. Jie rašo apie tai dienoraštyje. Jie ieško prietaisų, nuodų ar ginklų. Jie bendrauja su aplinkiniais labai liūdnomis akimis ir kalba labai beviltiškomis frazėmis.
Tai – vaikai, kuriems psichiatrai diagnozuoja “vidutinio sunkumo depresiją”. Ne sunkią depresiją - sunkios metu žmogui net žudytis nėra prasmės: o kam? Viskas – ir gyventi ir mirti- beprasmiška. O štai išeinant iš depresijos, neretai veikiant antidepresantams, vaikas pasidaro energingesnis. Ir jis gali planuoti nusižudyti.
Tuomet jį reikia uždaryti ir stebėti - ligoninėje, jei yra tokia galimybė. Ne ligoninėje, jei tokios galimybės nėra. Stebėti ir klausytis. Kartais supykti ant jo. Supykti iš tikrųjų - dėl to, kad bailys. Savižudžiai visuomet yra bailiai. Nes jie pasirenka lengvą išeitį - nutraukti gyvybę - tai, kas duota žmogui nežinia su kokia misija, bet tik ne mūsų protui suprantama.
Tiems, kurie lieka gyvi, pasidaro labai sunku. Nes žmonės visą laiką tempia sunkų gyvenimo vežimą kartu. Kiekvienas atkrentantis iš mūsų tarpo pasunkina likusiųjų naštą. O tie, kurie pasitraukia iš gyvenimo savo noru - ignoruoja tai. Ir netgi jei jie vaikai - jie vis tiek nusipelnę mūsų pasipiktinimo. Nes bandydami išeiti jie palieka čia:
tą berniuką, su kuriuo jis būtų susidraugavęs kitą vasarą;
tą mergaitę, kuri taptų jo geriausia drauge po trejų metų;
tą vaiką, kuris būtų jam gimęs po dvylikos metų;
tą profesiją, kuri padėtų po trisdešimties metų keletui žmonių išgyventi;
tą vietą, kurioje stovėtų po keturiasdešimties metų jo automobilis ir neleistų čia įvykti šiurpiai autoavarijai.
Todėl pykime ant potencialių savižudžių! Pykime tol, kol jie nesupras, kokią nesąmonę jie sumąstė. Ir tol, kol jie nepradės jaustis atsakingi. Už ką? Už visą gyvybę pasaulyje.
