Pagal Rytų kalendorių, vasario 10-ąją prasideda Naujieji metai, kuriuos dvylika mėnesių globos Juodoji gyvatė. Šiandien globėjiška šiluma žmonės apgaubia ne tik šuniukus ar katytes – didelę meilę dovanoja ir kitokiems gyvūnams, tarp kurių yra ir gyvačių...
© Shutterstock nuotr.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros docentas, roplių žinovas ir mylėtojas dr. Rimantas R. Budrys kambaryje, kuriame miega, dirba ir ilsisi, įsitaisė ir du terariumus. Juose rangosi dvi apie pusantro metro ilgio gyvatės. Savo augintinėms šeimininkas sugalvojo ir vardus – Matroskinas ir Lankura.

„Abiejuose terariumuose gyvena gyvatės. Jos viena nuo kitos labai skiriasi ir savo spalva, ir charakteriu, ir medžioklės būdais... Pilkas su baltais dryžiais Matroskinas – Kalifornijos karališkoji gyvatė (Lampropeltis getula californiae). Paklausite, kodėl karališkoji?

Kalifornijoje ji labai gerbiama dėl to, kad jos pagrindinis maistas – kitos gyvatės, tarp jų ir barškuolės. Žmogui ji nedaro jokios žalos, todėl neretai auginama ir nelaisvėje. Didelė tokių gyvačių vada gyvena Lietuvos zoologijos sode Kaune“, – labiausiai nerimstančią savo terariume augintinę pirmąją pristatė R. R. Budrys.

Matroskinas buvo toks neramus greičiausiai dėl to, kad išvakarėse pakeitė savo odą. Roplių žinovas aiškino, jog maždaug kas septynios savaitės ropliai keičia savo „rūbą“.

„Prieš nėrimąsi jie paprastai nustoja maitintis, aktyviai judėti, jų akys tarsi nubąla, sustingsta“, – ką tik patirtus Kalifornijos gyvatės išgyvenimus nusakė jos augintojas.

Po stikliniu karališkosios gyvatės namu stovi kitas panašaus dydžio. Jame snaudė kur kas solidesnė gražia rusvai marga oda pasidabinusi Lankura.

„Tai iš Vakarų Afrikos kilęs karališkasis pitonas (Python regius). Šį pitoną patogu auginti namuose, nes jis neauga didelis – iki pusantro metro. Tai labai lėtas gyvis, net prie savo potencialios aukos neskuba. Be to, išsiskiria specifine savigynos savybe – paimtas į rankas susisuka į kamuolį ir stengiasi viduje laikyti galvą. Šie ropliai puikiai veisiasi nelaisvėje“, – savo antrąjį augintinį pristatė roplių mylėtojas.

Vilniaus universitete dėstytoju dirbantis R. R. Budrys prisipažįsta, kad, nors ir labai myli roplius, kažin, ar būtų išdrįsęs savo daugiabučio namo bute auginti tokius padarus.

„Man juos prieš kokius trejus metus po magistro darbų gynimo padovanojo studentai“, – šyptelėjo dėstytojas.

Studentų dovana, įteikta plastikiniame kibirėlyje, kuriame paprastai parduodami rauginti agurkai, nuo pat vaikystės gyvatėmis besidomintį Rimantą labai nustebino, kartu ir nudžiugino.

Šilumos ir drėgmės

Roplių gyvenimą išmanantis vyriškis aiškino, jog namuose laikyti roplius nėra labai sunkus darbas. Tačiau ketinantiesiems įsigyti šių augintinių jis vis dėlto siūlo pirmiausia pasidomėti, kokie gyvūnai apsigyvens kartu su žmonėmis, galbūt pasmalsauti, kaip sekasi auginti seniau juos turintiems žmonėms, pasiieškoti informacijos internete ar paklausinėti žinovų.

Geriausia roplius įkurdinti terariumuose, kuriuos pardavinėja gyvūnų prekėmis prekiaujančios parduotuvės. Juose jau gali būti įtaisytas ir apšvietimas, ir šildymo įranga.

Svarbiausios sąlygos gyvatėms gerai jaustis tokiuose stikliniuose namuose yra drėgmė ir šiluma. R. R. Budrys teigia, kad iš Kalifornijos kilusi jo augintinė puikiai žiemoja kambario temperatūroje, jai drėgmės nereikia. Tačiau pitonui, priešingai, drėgmė – labai svarbi. Todėl terariume yra įrengtas baseinėlis, kuriame visuomet turi būti vandens. Be to, vandenį mėgstančiam ropliui šeimininkas retkarčiais leidžia išsimaudyti šiltoje vonioje.

„Didžiulio terariumo gyvatėms nereikia. Nors, skirtingai nei paukščiai ar žinduoliai, gyvatės auga visą gyvenimą, gamtoje jos išauga gerokai ilgesnės nei terariumuose. Uždaroje erdvėje roplys tarsi pristabdo savo augimą. Esu tikras, kad mano ropliai neišaugs ilgesni nei pusantro metro. Be to, nelaisvėje gyvatės gyvena ilgiau nei gamtoje. Nė kiek nenustebsiu, jei Matroskinas išgyvens kokius 25 metus, o Lankura taip pat perkops dvidešimties metų ribą“, – pridūrė zoologas.

Nuostabą sukėlė tarp sustumiamų stiklinių pitono terariumo durelių įkištas sulankstytas laikraštis.

Supratęs klausiamą žvilgsnį, šio novatoriško sprendimo sumanytojas iškart paaiškino: „Pitonas kartais išeina pasivaikščioti manęs nepaklausęs. Atėjus vakarui ir padidėjus aktyvumui, jis mėgsta patikrinti, ar tos durelės sandariai uždarytos. Pitonas – galinga gyvatė, išsiskirianti itin tvirta raumenų jėga.

Iš pradžių, kol terariumo durelės nebuvo užfiksuotos, jis įsigudrindavo jas atstumti ir iššliaužti į didesnę erdvę. Vieną kartą jis įsliuogė į mano lovą, matyt, ieškodamas šilumos, o kitą, kai naktį ėjau į tualetą, – tiesiog užkrito ant manęs nuo knygų lentynos.

Todėl žinodamas tokį jo polinkį, dabar stebiu, kad tokie pokštai nepasikartotų. Juk kiek būta įvairių atvejų, kai dėl augintojų neatsargumo ar nedėmesingumo jų augintiniai atsiduria kanalizacijos vamzdžiuose ar išlenda iš tamsiausių erdvių ir mirtinai išgąsdina kaimynus!“

Roplių namus reikia periodiškai valyti, būtina keisti pakratus. Geriausia naudoti antiseptinius. Nors šie pakratai – brangoki, juose nesiveisia tarakonai, neauga nei grybeliai, nei pelėsiai. Tokių pakratų nereikės taip dažnai keisti kaip, tarkim, pjuvenas.

Viena pelė – trims savaitėms

R. R. Budrys pabrėžia, jog pradėjusiajam auginti roplius būna sunku prisitaikyti prie vienos sunkiai suvokiamos jų savybės – ropliai itin retai ir nedaug maitinasi. Vis dėlto tai nereiškia, kad augintiniai badauja.

„Mano pitonas žiemą kartais net porą mėnesių nežiūri į jokį maistą. Įmetu pelę, tačiau jei ši jo nesudomino, išimu“, – roplių keistenybę atskleidė pašnekovas.

Geriausias ir tinkamiausias roplių maistas – pelės. Kai kurie žmonės jų užsiaugina patys ar nusiperka laboratorijose. Gyvūnų prekių parduotuvėse galima nusipirkti ir šaldyto maisto ropliams. Nors šaldytos pelės jiems nėra tokios skanios kaip gyvos, praalkę jie suryja ir tokį maistą, tik prieš dedant į terariumą reikia jį atšildyti.

Vasarą, kai roplių aktyvumas padidėja, gyvatėms paprastai trims savaitėms užtenka vienos pelės.

Atsargumas nepakenks

Įvairius augintinius namuose laikantys žmonės neretai būna šventai įsitikinę, kad jų augintiniai juos supranta ir labai myli.

„Gyvatė nėra nei šunelis, nei katytė, kurie išsirenka šeimininką ir tik jam paklūsta. Joks roplys savo šeimininko neatpažįsta. Jeigu, pažeisdamas įstatymus, namuose laikai nuodingą kobrą ir manai, kad tu esi jos šeimininkas, tik laiko klausimas, kada ji tau įgels. Nuodingų gyvačių serpentariumuose dirbantys žmonės tai žino ir atitinkamai elgiasi. Net vos išsiritęs mažiukas gyvačiukas turi visus nuodingus dantis ir jau pasirengęs įkąsti. O vienas gyvačiuko įkandimas prilygsta 10–15 bičių įkandimams vienu metu“, – apie žmonių ir gyvačių įpročius dėstė roplių žinovas.

Todėl ropliams reikia ramybės ir pagarbos. Gyvatės – kurti padarai. Nors jos ir negirdi, prie jų negalima rėkauti, daryti staigių judesių. Visos gyvatės turi stiprų medžiotojo refleksą, tad kiekvienas neatsargus veiksmas gali išprovokuoti jų savigynos instinktą.

Gyvatės – jautrūs gyviai. Todėl į rankas jas imti reikia labai atsargiai, nes net mažiausias stuburo sužalojimas gyvatei bus labai pavojingas. Paėmus roplį į rankas negalima jo spaudyti, nes tikėtinas nelabai malonus atsakomasis veiksmas – dvokiančių išmatų čiurkšlė.

„Jeigu pagal elgesio su gyvatėmis ypatybes galėtume suformuluoti gyvenimo Gyvatės metais patarimus visiems žmonėms, matyt, bendrosios nuostatos galėtų būti tokios: neskubėk, elkis pagarbiai ir būk atsargus! – samprotavo roplių specialistas.

Susidomėjimas nuo vaikystės

Šiandien zoologijos paslaptimis su studentais besidalijantis R. R. Budrys mena, jog išskirtinį susidomėjimą ropliais jis pajuto dar vaikystėje. „Mano pirmasis susidūrimas su gyvatėmis ir žalčiais buvo Dzūkijos miškuose, Musteikos kaime, kur su tėvais važiuodavau ilsėtis. Dzūkija turtinga miškų, smėlynų, grybų, uogų ir... gyvačių.

Ten gyvena visos trys lietuviškos rūšys. Kai tik susiruošdavau grybauti į šalia esantį mišką, žinodavau, kad nepavyks išvengti akistatos su žalčiu ar gyvate. Šių roplių atšliauždavo ir į mūsų sodybą. Man šie padarai nekėlė jokios baimės – greičiau smalsumą“, – vaikystės prisiminimais dalijosi zoologas.

Aistrą šliaužiantiems padarams mažajam Rimantui dar labiau pakurstė vaikystėje matytas filmas „Anakonda“, į kurį jį nusivedė mama. Apsvaigintas matytų nuotykių, kuriuos teko patirti anakondą gaudžiusiems žmonėms, vaikinukas mamai iškart pasakė, jog kai užaugs, jų namų svetainės bufete vietoj taurių ir lėkščių bus didžiulė anakonda...

Tąkart vaikystėje mamai duotą pažadą R. R. Budrys mano įgyvendinęs – ropliai tapo jo gyvenimo aistra ir profesinių tyrinėjimų objektas, du augintiniai dabar gyvena jo bute. O tikrąsias anakondas savo akimis pašnekovas regėjo Vankuverio jūrų akvariume. Jos apstulbino savo dydžiu – jų ilgis viršijo aštuonis metrus.

Bene patį netikėčiausią susidūrimą su gyvatėmis R. Budrys patyrė būdamas keturiolikos metų. Paauglystėje jis su tėčiu dažnai važiuodavo į gamtą medžioti, pailsėti ar tiesiog aplankyti įdomių vietų. Tąkart tėtis nutarė jį pasiimti į Estijos plynes, kur aukštapelkėse abu stebėjo pavasarį atsigaunančią gamtą.

„Vieną naktį apsinakvojome ant šieno apleistos kaimo sodybos klėtyje. Staiga naktį atsibudau ir aiškiai girdėjau, kad po manimi čiužena šienas. Iš sklindančio garso supratau, jog tai tikrai ne graužikas, o gyvatė. Persigandęs kūlversčiais išsiverčiau iš miegmaišio.

Tėčiui pasakiau, jog čia yra gyvačių. O jis man ramiai atsakė: „Gal ir yra, bet gulkis ir miegok.“ Ryte savo vedlio, garsaus estų gamtininko Fredo Jusio paklausėme, ar čia gali būti gyvačių, o jis lėtapėdžiams estams būdingu tonu ramiai sureagavo: „Gyvačių čia visur pilna!“ – baimės įvariusį nutikimą prisiminė dabar ropliais besidomintis zoologas.

R. R. Budrys prisipažįsta, kad jam įdomios visos gyvatės, na, gal kiek mažiau smulkiosios, smėliniai smaugliukai, taip pat „nureklamuotos“ kobros, o itin patrauklios yra provokuojančios gyvatės, mat jos ir vilioja, ir gąsdina.

„Norėčiau pamatyti pačias nuodingiausias pasaulio gyvates – juodąją ir žaliąją mambas, taipaną... Labai mėgstu didelius smauglius“, – pridūrė pašnekovas.

Ropliais susidomėjęs R. R. Budrys ne kartą lankėsi Azijos pramoniniuose gyvatynuose, kur, kaip jis pats sako, išmoko žiūrėti gyvatėms į akis ir sau atskleidė naujų šių daugeliui žmonių siaubą varančių gyvių savybių.

„Kirgizijos sostinėje Frunzėje, dabartiniame Biškeke, dar būdamas antro kurso studentas, lankiausi serpentariume, kur laikomos kobros, iš kurių nuodų buvo gaminami medicininiai preparatai. Perėjus per milicijos užkardą palydovas ilgu koridoriumi nuvedė prie vielinio narvo.

Atrakino jo dureles, o ten tiesiai prieš akis pakilo trys išplėstais kaklais lyg katinai šnypščiančios kobros. Durys – atidarytos, kobros šnypščia ir raitosi, o palydovas rankų judesiais bando atitraukti jų dėmesį. Kobrai svarbiausia neleisti išsirinkti taikinio. Ji labai saugo savo nuodingus dantis ir, kol neišsirenka taikinio, nekerta“, – nepamirštamas akistatas su nuodingais ropliais mena dėstytojas.

Savo augintinius R. R. Budrys retkarčiais susipakuoja į specialius maišelius ir nešasi į paskaitas. Dažnas studentas junta panišką baimę gyvatėms. Dėstytojas neverčia imti roplių į rankas ir net nereikalauja artintis prie gyvių. Tačiau sako, jog žmonėms, kurie paniškai bijo gyvačių, tą baimę gali „nuimti“ visam gyvenimui.

Iš terariumo atsargiai išsitraukęs savo Kalifornijos gražuolę, gyvačių mylėtojas prisipažįsta neketinantis savo bute įkurdinti daugiau gyvačių. Tačiau be šių dviejų kitados studentų padovanotų roplių savo gyvenimo jau neįsivaizduoja.

„Man jie – meditacijos priemonė. Vakare atsigulu, išjungiu šviesą ir stebiu, kokius vakarinius šokius savo stikliniuose namuose rodo mano augintiniai. Tie jų šokiai įkvepia įvairias mintis. Tada viską apgalvoju, susidėlioju savo dienos darbus ir labai gerai pailsiu. Man net sapnų nereikia“, – kalbėjo gyvačių gyvenimo subtilybes gerai išmanantis roplių žinovas ir mylėtojas dr. Rimantas R. Budrys.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (380)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (186)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (26)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (257)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Vėžio pacientams viena klaida mirties riziką padidina net 2,5 karto (2)

Vėžys – sunki liga, kuriai įveikti reikia daug jėgų ir stiprybės. Chemoterapija , kurią...

Naujos kartos automobiliai gali tapti išsigelbėjimu ieškantiems būsto nuomai

Savavaldis transportas – jau realybė. Taksi be vairuotojų važinėja po Pitsburgą, San Franciską...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (14)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Žvilgsnis iš arti: Malaizijos milijardieriaus paveldėtoja dalinasi ištaigingo gyvenimo akimirkomis (1)

Paprasti mirtingieji dažnai ieško progų žvilgtelėti į turtingų ir žinomų gyvenimus. Kadangi...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (35)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...