Anksčiau mano buvo tikslas baigti studijas, buvau be galo laiminga. O dabar liko paskutinis kursas ir praėjo noras studijuoti. Anksčiau į paskaitas eidavau su dideliu noru, o dabar tik žinau, kad reikia baigti, privalau tai padaryti.
Rodos, jei neturėčiau tėvų, senelių galėčiau lengvai nutraukti savo egzistavimą. Tik žinau, kad prieš save negalėčiau pakelti rankos, negalėčiau savęs nuskriausti, nes tikiu Dievu. Galvoje tik ir sukasi kažkieno pasakyti žodžiai, kad Dievas mus sukūrė, todėl žmogus neturi teisės pats nuspręsti, kada gyvenimas turi baigtis.
Taip pat kasdien vis kyla klausimas ką veikti? Ką reiks veikti visą likusį gyvenimą?! Tas klausimas labiausiai mane erzina ir liūdina, nes nerandu tinkamo atsakymo. Juk dauguma sukuria šeimą, augina vaikus, dirba, džiaugiasi kiekviena diena arba atvirkščiai, kankinasi gyvendami su nemylimu žmogumi.
Man visa tai atrodo beprasmiška. O kas jeigu nutarčiau visą gyvenimą gyventi viena, nekurti šeimos? Tai kam tada gyventi dėl savęs?
Žinau, kad geriausiai jaučiuosi padėdama kitiems, nes tik tada jaučiuosi reikalinga, bet nežinau kaip, kur rasti žmonių, kuriems galėčiau padėti. Žodžiu, jaučiuosi pasimetusi, nežinau kaip reiks gyventi...
Tikiuosi Jūs pakomentuosit mano tokias mintis (gal ne viską surašiau) arba patarkit kur kreiptis, gal paskaityti kokią nors knygą, kuri padėtų atrasti atsakymus :)
KAM ŽMOGUS REIKALINGAS ŠIAI ŽEMEI?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Esu labai dėkingas jums už klausimus, kuriuos jūs užduodate. Nes tinkami klausimai yra žymiai svarbesni už atsakymus. Kodėl?
Todėl, kad atsakymas į klausimą apie žmogaus gyvenimo prasmę dažniausiai yra kiekvieno žmogaus uždavinys, kurį jis sprendžia visą savo gyvenimą. Ar būtų įdomu gyventi, žinant iš anksto savo funkciją? Gyvenimo prasmė kartais yra savaime aiški, o kartais turi būti atrasta.
Žinoma, kai kurie žmonės žino atsakymą iš anksto. Jiems tai tarsi gyvenimo misija. Tarkime, dauguma jaunuolių pasako: mano gyvenimo prasmė - įsitvirtinti visuomenėje, rasti joje savo vietą. Dauguma tėvų pasako: man reikia pastatyti vaikus ant kojų. Dauguma meno žmonių nurodytų kūrybą, o dauguma tikrų mokslininkų pasakytų, kad visą gyvenimą sprendžia kokią nors gamtos mįslę. Giliai tikintis žmogus pasakytų, kad gyvenimo prasmė- ruošimasis pomirtiniam gyvenimui.
Tačiau visais šiais atvejais tai nėra globalus atsakymas apie žmogaus paskirtį apskritai. Tai, ką šie žmonės sako, yra jų gyvenimo kryptingumas, arba dėl ko būtent tam žmogui verta gyventi. Kaip matote, žmogaus prasmė nėra objektyvi. Ji yra subjektyvi, t.y. susijusi su mūsų „savęs projekcija į ateitį“. O šią „projekciją“ mes galime atlikti tik individualiai.
Ką galima atsakyti jums į jūsų klausimus, jei patys tie klausimai svarbesni už atsakymus?
Tarkime, psichoterapeutas V. Franklis į tokius klausimus atsakydavo klausimu: „Kaip jums atrodo, jei yra priežastis, dėl ko jūs nekeliate prieš save rankos, o vis dar esate gyvas, tai kokia ta priežastis?“
Jūs rašote, kad tikite Dievu, todėl nekeliate prieš save rankos. Kad Dievas yra numatęs, kiek kiekvienam žmogui skirta gyventi. Kurį laiką to atsakymo užtenka, tačiau įsivaizduojate, kiek žmonių yra netikintys? Tėvai jiems į jų klausimus atsakydavo kažką panašaus į: „Gyventi reikia dėl paties gyvenimo“, o tai tinka tik tuomet, kai gyventi įdomu, linksma, kai yra draugų, kai žinai, jog esi nepakeičiamas darbe.
Kai gyventi neįdomu, kai nuolat sergi, kai lieki vienišas, o darbo netenki, tikrai patenki į vakuumą, kuriame tik Dievas ir gelbsti. O nėra Dievo - nežinai ir ar verta tau gyventi. Na, nebent dar gelbėtų mintis „Nenorėčiau savo mirtimi skaudinti kitų“... O jei tų kitų nelabai yra? Pagalvoji: „Aš dar tiek gyvenime nemačiau!“- ir čia pat atsakymas: „Na, pamatysiu dar vieną palmę, pilį ar dangoraižį- ir kas?“
Susidurti su tuo, kad tenkinančio atsakymo nėra, baisu, todėl žmonės mielai bėga nuo šios temos. Kuri tampriai susijusi su mirties tema: mes neturime marių laiko prasmei ieškoti. Mums reikia atsižvelgti į tai, kad laikas vis bėga.
Žinoma, kai mus pagauna minia, alkoholis, „tūsų“ šurmulys, mada, kompiuterinis žaidimas ar socialiniai tinklai, mes galime negalvoti apie savo gyvenimo prasmę. Mes galime pabėgti į palaimingą įsitikinimą „tai daro visi, o kuo aš kitoks?“- ir nesukti sau galvos. Tačiau tuomet atsidūrę vienatvėje gyvenimo prasmės trūkumas gali sugniaužti mūsų širdį dar stipriau. „Prakeikti klausimai“, nuo kurių nepabėgsi, kartais atima ir miegą... Visgi pagalvokime kartu, nes nemiegoti geriau su kuo nors, nei vienam.
Jūs paliečiate labai įdomią temą. Manau, kad ir ji yra išskirtinai žmogiška. Joks gyvas padaras nekelia klausimo, kam jis yra žemėje. Prasimaitinti, apsisaugoti, pratęsti giminę, ir kurį laiką saugoti jaunikius - visi gyviai daro tai automatiškai nesusimąstydami. Ir tik žmogus, kuris irgi maitinasi, saugo save, tęsia giminę ir augina vaikus, be visa to dar ir užduoda sau klausimus apie prasmę.
Dažniausiai šie klausimai nekyla labai džiugios nuotaikos fone, o kyla kaip tik slogioje beprasmiškumo savijautoje.
Jūsų savijautą, kurioje gyvenimas atrodo beprasmiškas, aš gerai suprantu. Tikriausiai ji trumpam ar ilgam yra apėmusi kiekvieną žemės gyventoją. Šioje savijautoje netgi gimė visa Vakarų Europos filosofija - egzistencializmas.
Iš lengvai skaitomų filosofų bei rašytojų apie tai patarčiau jums pasiskaityti egzistencialistus: M. Buberio „Dialogo principą“, A. Kamiu „Svetimą“, H. Hesės „Stepių vilką“, I.D. Yalomo „Gydymą Šopenhaueriu“, V. Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Kol jūs neperskaitėte, aš papasakosiu jums savo asmeninę gyvenimo prasmės viziją.
Viena moteriškė su savo automobiliu važiavo iš darbo namo ir pakeliui nutarė užvažiuoti maisto į prekybos centrą. Važiuodama ji staiga suprato, kad darė tai daugybę kartų - ir kokia iš to prasmė?
Gyveno ji viena, be šeimos... Be to, šaldytuve dar buvo kažkiek maisto - tad ar verta? Pamačiusi, kad prie prekybos centro kaip tik yra laisva vieta mašinai, ji sustojo. O iš paskos, piktai sužybsėjęs žibintais, lėtai važiavo didelis juodas visureigis. Moteriškė kaip tik užėmė vietą, ir anam teko pravažiuoti toliau ir įjungti „avarinę“.
Moteriškė nuėjo apsipirkti ir išeidama spėjo pamatyti mažą vaikelį, bėgantį link parduotuvės durų nuo mamos. Jis sustojo, pažiūrėjo į moterį ir nusišypsojo. Jį pasivijo ir atsiprašančiai nusišypsojo mama. Po to moteriškė jau važiavo namo ir tęsė savo apmąstymus...
Kam tas jos gyvenimas? Na, kas pasikeistų, jei ji nepirktų to maisto? Staiga lyg sapne prieš ją pasirodė keistas asmuo su juodu fraku ir paklausė: „Tai tu tikrai manai, kad tavo gyvenimas beprasmis?“ Moteriškė nežinojo, kaip reaguoti, ir staiga...
Tarsi laikrodis atsisuko atgal. Ji vėl važiavo pro prekybos centrą, tačiau šį kartą nutarė nesustoti ir lėtai važiavo toliau. Jos vietą užėmė juodas visureigis. Iš jo išlipęs vaikinas greitai iššoko, trenkė durelėmis , priėjo prie kasos cigarečių, išbėgo atgal, paspaudė atbulinį... Ir staiga suklykė mažas iš parduotuvės išbėgęs vaikelis. Tas pats, kurį moteriškė jau matė parduotuvėje. Pasigirdo stabdžių cypimas ir mamos riksmas. Minia žmonių, greitoji, laidotuvės su mažu karstu, vairavęs vaikinas susiėmęs už galvos teisiamųjų suole - visa tai ėmė suktis mūsų herojei prieš akis...
Staiga viskas baigėsi - ji vėl važiavo namo apsipirkusi. O žmogus su juodu fraku paklausė: „Dabar tu žinai, KAM tu buvai sustojusi prie prekybos centro? Ar ir dabar manai, kad tai neturėjo jokios prasmės?“
Nežinau, ar jūs supratote taip, kaip aš norėčiau, kad jūs suprastumėte. Ačiū už jūsų pasidalinimą.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
