Problemų netrūksta ir kitur
Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, moterys ne tik uždirba 2 eurais per valandą mažiau nei vyrai, joms tenka ir 13 valandų per savaitę daugiau namų ruošos darbų. Pasak V. Langbakk, vienas didžiausių iššūkių siekiant sukurti lygias galimybes moterims realizuoti savo sugebėjimus ir norus – buitinių darbų pasidalijimas šeimoje. Šią naštą sunkiausia įvertinti, išmatuoti, todėl ji dažnai ignoruojama. Darbai, kuriuos tenka nuveikti namuose, atrodo tokie nereikšmingi: pirkti ir ruošti maistą, plauti indus, padėti vaikams atlikti namų darbus.
„Tačiau iš jų per savaitę susidaro didelis papildomas krūvis moteriai. Todėl ji neturi laiko pailsėti, skirti dėmesio savo tobulėjimui, pomėgių ugdymui, praranda profesinius įgūdžius. Deja, visuomenė toleruoja, kad vyras parėjęs namo gali nieko nedaryti, dažnai tai laikoma savaime suprantamu dalyku“, – pastebi instituto vadovė.
Ypač jei vyras darbe užima aukštesnę poziciją ar uždirba daugiau pinigų, šeima ir visuomenė dažnai drąsina moters pasirinkimą tarnauti šeimai, neatsižvelgiama į jos pačios norus, planus. Moteris tiesiog neturi sąlygų pasiekti to paties, nors yra ne mažiau gabi ir išsilavinusi.
Lietuva šiuo požiūriu nėra blogiausioje padėtyje, apie vidurį, prasčiausia situacija Kipre, Maltoje, iš dalies Italijoje. Ten dėl susiklosčiusių tradicijų moterys dažnai dirba ne visą darbo dieną ar savaitę arba visai nedirba, o rūpinasi šeima, namais.
Jos neužsidirba normaliai pensijai, praranda galimybę išnaudoti savo talentus, negali atnešti naudos nei visuomenei, nei sau. Vaikams išaugus lieka be pagrindo po kojomis, nesaugios ir nesavarankiškos finansiškai, priklausomos nuo vyrų. Dažnai patiria jausmą, kad gyvenimas griūva, jas apima depresija.
Abu gali ir sugeba viską
Bendraudama su jaunimu, jaunomis moterimis ir Lietuvoje, ir kitose šalyse V. Langbakk pastebi, kad jos nenuvertina savęs. Pradedant gyvenimą kartu vis dažniau moterų iniciatyva dar prieš susilaukiant vaikų aptariama, kas už kokius namų darbus bus atsakingas, kad vyras nesusikurtų iliuzijos, jog viskas bus daroma už jį. Tai šiokia tokia garantija, jog ateityje dėl to nekils ginčų, problemų. Juolab kad moteriškų ir vyriškų darbų šiais laikais jau nebėra, tik mes juos taip matome.
Agrarinėje visuomenėje, kur buvo daug fizinių darbų, toks pasiskirstymas egzistavo dėl objektyvių anatominių vyrų ir moterų skirtumų, aišku, malkų kapojimas ar kaminų valymas laikyti vyriškais, dėsto požiūrį pašnekovė.
Jos nuomone, šiandien tiek moteris, tiek vyras gali virti valgį, abu vairuoja mašiną, jei čiaupas nebeteka, veržlę pakeisti irgi gali abu. Keičiasi požiūris: anksčiau niekinamai žiūrėta į vyrą, dirbantį moteriškais laikomus darbus, dabar vyrai nebijo pasidžiaugti, kad tai sugeba.
„Moteris nėra tik namų židinio kurstytoja ar vaikų gimdymo mašina. Ji turi teisę apsispręsti, ar pirmiausia baigs mokslus, įgis specialybę, o paskui susilauks vaikų, ar pirma vaikai, o paskui kiti siekiai. Taip, moteris į pasaulį atneša naują gyvybę, tačiau požiūris, kad ji pagimdė, tai jai ir auginti priklauso, pasenęs. Vaikui tiek pat širdies, jausmų turi atiduoti ir tėvas“, – įsitikinusi V. Langbakk.
Ji pasakoja apie dukrą Jonę, kuriai šiuo metu tenka derinti motinystę ir mokslus: „Matui dveji, ji grįžo tęsti magistro studijų (studijuoja tarptautinę plėtrą ir pagalbą besivystančioms šalims). Aš Lietuvoje, jie Švedijoje, negaliu padėti. Vaiko tėvas padeda, kiek gali, bet jis dažnai dirba naktimis, tad Jonei tenka pačiai suktis.“
Darželyje Matukas ne tik žaidžia, bet ir bando mokytis paprasta forma pateiktus moteriškus ir vyriškus darbus. Švedijoje ankstyvas vaiko ruošimas praktiniam, savarankiškam ir šeimos gyvenimui turi gilias tradicijas, į tai investuojama, tam daug dėmesio skiria ir tėvai, ugdydami vaikų mąstymą bei įgūdžius, atkreipia dėmesį Virginija.
Sunku palyginti valstybes
Kita skaudi problema – smurtas prieš moteris. Statistika šokiruoja: kas ketvirta ES gyventoja patiria sutuoktinio ar partnerio smurtą. Pasak instituto vadovės, smurto apibrėžimas šalyse skiriasi, vienur užtenka, kad vaikas pasako matęs, jog tėvas mušė mamą, kitur reikia faktą užregistruoti policijos ar gydymo įstaigoje, todėl palyginti situaciją sudėtinga.
Vis dėlto V. Langbakk nemano, kad tai kova su vėjo malūnais. Yra gerų pavyzdžių, iš kurių galime mokytis. Nemažai nuveikti pavyko Ispanijai. Įvertinus neigiamą ilgalaikę smurto įtaką visuomenei, valstybei, ekonomikai, šioje šalyje didelis dėmesys skiriamas jo prevencijai. Ispanijoje veikia nemokamos pagalbos telefonu linijos, kuriomis paskambinus galima gauti patarimą, kur ieškoti pagalbos dar iki smurto fakto. Ir kreiptis gali ne tik moterys, bet ir vyrai, jaučiantys, kad jiems sunku susivaldyti, ar apgailestaujantys, kad pakėlė ranką.
Austrai daug dirba su jaunimu, finansuoja projektus, kurie nukreipti į darbą su berniukais: siekiama mažinti jų agresyvumą, keisti mąstymą, atsikratyti stereotipų, kad vyras tradiciškai turi būti kietas, griežtas, visavaldis.
„Kitas svarbus dalykas, kad smurtas – tai tarsi tabu, visuomenė apie tai nekalba, aukos gėdijasi, tarytum mėlynes maskuoti priversta moteris pati tą nusikaltimą būtų padariusi. Kadangi smurtas prieš moterį yra liguisto supratimo apie vyro „teisėtą“ galios ir kontrolės moteriai bei šeimai išraišką, tai negali būti visuomenės toleruojama ar slepiama“, – pabrėžia Virginija.
Kiekviena šalis turi rasti savo receptą, kaip kovoti su smurtu atsižvelgiant į savo kultūrinius ypatumus, tradicijas. Mokyklose reikėtų apie tai daugiau kalbėti, tai būtų ankstyva prevencija. Jei šeimoje smurtaujama, dėl to kaltę jaučia ir vaikai, jiems kyla psichologinių problemų.
Kiti laikai, kiti papročiai
„Esate pasakiusi: „Džiaugiuosi, kad negimiau prieš 100 metų.“ Kokioje šeimoje užaugote?“ – klausiu. Virginija atvira: jos tėvų šeima nebuvo įkvepiantis modelis. Galbūt dėl tų laikų tradicijų? Abu dirbo vienodai (buvo mokytojai), bet po darbo namuose viską darydavo mama.
Dar būdama maža, kai matydavo itin pavargusią mamą, Virginija prašydavo tėčio pagaminti savo firmines salotas ar išvirti dzūkišką voveraičių sriubą. Ir ne dėl to, kad būtų grybų ar rūkyto kumpio pasiilgusi. Tėtis išmoko pasidaryti valgyti tik tuomet, kai mama mirė.
Nedideliame Žemaitijos miestelyje buvo šaipomasi iš vyro, kuris moka kiaušinienę kepti. Niekam net nekildavo klausimų, juk tai – moters reikalas. Moters dieną tėvas mamai pirkdavo kvepalų, o ji, gavusi dovaną, dar turėdavo vaišes paruošti. Džiugu, kad toks sovietinis požiūris – meilės parodymas nuperkant gėlytę, o visa kita užkraunant ant moters pečių – nyksta.
Aišku, kai tekdavo mamai padėti tvarkytis, Virginija galvodavo: aš tai jau tikrai to nedarysiu. „Ir nedarėte?“ – pasitikslinu. „Pirmąją šeimą sukūriau vos baigusi universitetą. Pagal paskyrimą dirbau mokykloje, gimus dukrai išėjau metams atostogų. Buvome jauni, labiau rūpėjo ne buitis, o filosofinės literatūros ir uždraustų knygų skaitymas“, – šypsosi ji.
Antroje šeimoje, sukurtoje su Steinaru, įpročiams formuotis turėjo įtakos branda ir tai, kad iki vedybų jiedu gana ilgai bendravo, gerai pažinojo vienas kitą. Buvo aišku, kad jam patinka gaminti valgyti, o gerai išlyginti baltinių nepavyksta. Tad sutarti, kad tuo metu, kai jis gamins, žmona dirbs sode ar lygins drabužius, buvo paprasta. Jei reikia kokį remontą daryti ar baldą surinkti, darbus dalijasi. Pavyzdžiui, Steinaras susuka varžtus, Virginija prisuka ir subalansuoja rankenėles. Kai ruošia vaišes svečiams, ji gamina salotas ir desertą, o vyras – pagrindinį patiekalą. Dėl to nekyla nei ginčų, nei nesutarimų.
Ne paveikslas, o asmenybė
Steinaras į Virginijos gyvenimą atnešė švedišką požiūrį ir tradicijas. Šioje šalyje vaikui nuo mažens diegiamas supratimas, kad jis viską gali, nesvarbu, kokia jo lytis. Mergaitės ir berniukai neskirsto žaislų ir žaidimų į mergaitiškus ir berniukiškus, per darbų pamokas visi mokosi visko.
Matyti, kaip natūraliai prie tokio požiūrio vaikai prisitaiko. Kai dukra su anūku neseniai viešėjo Vilniuje, močiutė gamino tortą. Matas su entuziazmu pasisiūlė padėti jai maišyti šokoladinį kremą, atsistojęs ant kėdės stebėjo kiekvieną žingsnį ir reikalavo, kad leistų viską pačiam daryti.
Švedijoje net 17 proc. vyrų ima tėvystės atostogas. Ir ne tik dėl to, kad leidžia įstatymai. Tėvai įvertino, kaip svarbu sukurti ryšį su vaiku, kaip gera, kai žinai, kada ir kodėl vaikas verkia, ko jam reikia, moki jį paguosti. O vaikas tėtį myli lygiai kaip ir mamą.
Apsigyvenus Švedijoje išryškėjo ir kiti su lyčių lygybe susiję skirtumai. Ypač Virginijai krito į akis kitoks požiūris į moteris.
Čia vyrams svarbi moters asmenybė, o ne išdažytas veidas ir blizgučiai. Bendraudami su moterimis jie ne tik nori žavėtis jomis kaip kokiu paveikslu. Kur kas labiau vertina, ar įdomu su ja kalbėtis, ar ji turi ką pasakyti, ar užsimezga dvasinis ryšys.
Daugumos Švedijos moterų mąstymo principas yra toks: darau tai, kas man patogu. Todėl kasdien nepamatysi stypčiojančių su aukštakulniais.
Jei darbe juos ir apsiauna, gatve eina su sportbačiais. Eidamos pramogauti ar į svečius, žinoma, pasidažo ir pasipuošia.
Švedės savo vertę sieja ne su gera išvaizda, o su savo gebėjimais, išsilavinimu. Išvaizda kitus pranašumus tik papildo. Svarbu, ką aš galiu parodyti darbe kaip specialistė, o ne išorė. Lietuvoje dar dažnai būna atvirkščiai. Gal kaltas visuomenės spaudimas, kad moteris turi būti moteriška?
Kur šaknys, ten ir širdis?
Steinaras nedvejodamas kartu su žmona apsigyveno Lietuvoje. Kurį laiką čia dėstė švedų kalbą. Dabar rūpinasi judviejų augintiniu airių seteriu Hektoru, bendrauja su juo, kalbasi, ilgai vedžioja lauke, nes medžioklinės veislės šuniui reikia gerai išsilakstyti. Ir rašo knygą anūkui, į ją sudės smagias istorijas apie tai, kaip Matas ir Hektoras atranda Vilnių ir Užupį.
Vyras džiaugiasi, kad taip susirado draugų. Lietuviai nepratę su nepažįstamaisiais kalbėtis, eina akis į žemę nudūrę, gal varžosi. O kai pamato žmogų su šunimi, išsyk ledai ištirpsta. „Savaitgaliais priimame svečius, dažnai draugai aplanko, mėgstame bendrauti“, – pasakoja Virginija.
Gera gimtojoje Lietuvoje, bet Švedijoje ji jau buvo įleidusi šaknis. Pasiilgsta savo namų Stokholme, draugų, dukters ir anūko. Švedijoje pirmą kartą Virginija apsilankė 1992 m., kongrese skaitė pranešimą apie Lietuvos savivaldybes. Ten susipažino su Steinaru. Po metų gavo pasiūlymą padirbėti tarptautinių projektų vadove Kalikso mieste, susigiminiavusiame su Varėna.
Vilniuje Virginija ir Steinaras įsikūrė penkeriems metams, tiek trunka pirmoji instituto vadovės kadencija. Paskui sutuoktiniai planuoja sugrįžti į Švediją. „Reikės pensiją užsidirbti, tad iki jos likusius devynerius metus praleisime ten. Vyras norėtų važiuoti gyventi ten, kur šilta, į Ispaniją ar Portugaliją. Tačiau kol kas šią svajonę teks atidėti“, – ateities planais dalijasi Virginija.
Labiausiai ji pasigenda savo sodo. Tai buvo pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas, geriausiai leidžiantis pailsėti galvai, teikiantis ramybę, atsipalaidavimą. Pasikapstyti darže, apkarpyti, puoselėti medelius ir kitus augalus, stebėti, kaip jie auga, – didžiulis malonumas ir atgaiva.
Sodindavo ne tik salotas, bet ir pomidorus, bulves. Būdavo, vos grįžusi iš darbo traukia į daržą. Gaila, kad Lietuvoje tokių sąlygų nėra. Anksčiau mielai mezgusi ir siuvusi Virginija tuo nebeužsiima, nėra laiko, tik pasvajoja, kad būtų smagu.
