Pavyzdžiui, darželinukai ir pirmaklasiai atitinkamai atsakė į klausimą, kas yra vienatvė („kai esi liūdnas ir vienišas“), iš kur ji atsiranda („kai nėra su kuo žaisti“), ir ką galima padaryti, siekiant nugalėti vienatvės jausmus („rasti draugą“) (Cassidy & Asher, 1992). Naujesniame tyrime (Ladd, Kochenderfer, & Coleman, 1996) vaikų vienatvė mokykloje buvo vertinama pasitelkus tokius klausimus kaip „Ar jautiesi vienišas mokykloje?“, „Ar mokykla tau – vieniša vieta?“, „Ar mokykloje esi liūdnas ir vienišas?“ Šie tyrimai nurodo, kad vaikams vienatvės sąvoka turi prasmę ir yra panaši į vyresnių vaikų ar suaugusiųjų išgyvenamą.
Vienatvės pasekmės
Vaikai, kurie jaučiasi vieniši, dažnai turi prastus ryšius su bendraamžiais. Jie dažnai jaučiasi atstumti – tai jausmas, kuris gali žaloti jų savivertę. Be to, jie gali jausti liūdesį, nuobodulį, svetimumą. Ankstyvos vaikystės patirtis gali lemti vienatvę suaugus. Vieniši vaikai praranda galimybes bendrauti su savo bendraamžiais ir išmokti svarbių gyvenimiškų įgūdžių. Kadangi bendraamžių ratas ir draugystės labai svarbios vaiko raidai, šis potencialus bendravimo trūkumas gali kelti rūpesčių. Bendraamžiai vaikams svarbūs, ir vieniši vaikai jiems suteikia tiek pat svarbos, kaip ir kiti. (Ramsey, 1991).
Vienatvę nulemiantys veiksniai
Vienatvę gali nulemti keli veiksniai. Tai gali būti konfliktai namuose; persikraustymas į naują mokyklą; draugo praradimas; nuosavybės, objekto, augintinio praradimas; tėvų skyrybų išgyvenimas; svarbaus žmogaus ar augintinio mirtis. Ne mažiau svarbūs ir veiksniai mokykloje, tokie kaip bendraamžių atstūmimas; socialinių įgūdžių trūkumas, nežinojimas, kaip susirasti draugų; asmeninės savybės (drovumas, nerimas, maža savivertė), kurios neleidžia susirasti draugų. Bendraamžių terorizuojami vaikai būna vienišesni, neramesni, turi daugiau neigiamo nusiteikimo mokyklos atžvilgiu nei kiti (Kochenderfer & Ladd, 1996).
Vaikų stebėjimas ir vertinimas
Atidus vaiko stebėjimas – būtinas pirmasis žingsnis suvokiant vaiko vienatvę. Stebint vaikus, reikia susitelkti į šiuos požymius: ar vaikas atrodo drovus, neramus, nepasitikintis savimi, liūdnas? Ar jis nerodo susidomėjimo aplinka? Ar jis atstumtas bendraamžių? Ar jis vengia kitų vaikų? Ar vaikas turi reikalingų socialinių įgūdžių, bet jų nenaudoja? Ar jį terorizuoja bendraamžiai? Ar jo vienišumas ilgalaikis, ar atsiradęs neseniai?
Be to, kadangi vienatvė gali būti ne visada pastebima (pavyzdžiui, vaikai turi draugų, bet sako, kad jaučiasi vieniši), mokytojai gali kalbėtis asmeniškai su vaikais. Jie gali paklausti: „Ką reiškia būti liūdnam ir vienišam?“ „Ar tu liūdnas ir vienišas?“ arba „Kas tave padarytų laimingesnį?“ (Cassidy & Asher, 1992; Ladd, Kochenderfer, & Coleman, 1996).
Stebint vaikus, svarbu būti jautriems ir išmanyti vaiko raidos ypatumus. Pavyzdžiui, buvo teigta, kad vaikams, kurie žaidžia vieni, galima didesnė vėlesnių problemų rizika, tačiau daugelio ikimokyklinio amžiaus vaikų užsiėmimai nebūtinai socialūs. Taigi mokytojams reikia stebėti, kaip vaikai bendrauja su bendraamžiais, kalbėtis su vaikais apie jausmus ir fiksuoti jų elgesį sprendžiant, ar jie vieniši, ar laimingi.
