Panašūs neįprasti indai atrodo gana tradiciškai ir truputį primena gintarą. Ko gero, pačioje idėjoje stebimas paslėptas siekis išnykstančią iš mūsų gyvenimo gamtą bent tokiu būdu pateikti miestų gyventojams, o galbūt, ir ateinančioms kartoms.
Dabar apie dirbtines gėles. Visos šios kompozicijos pagamintos Prancūzijoje. Jose panaudotos ne tik dirbtinės gėlės, bet ir natūralūs - stabilizuoti žalumynai. Vazose ne vanduo, o dirbtinė smala. Ji reikalinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, imituoja vandenį (bet kuris floristas jums pasakys, kad stiklinė vaza ir be vandens - tai nonsensas). Antra, smala fiksuoja puokštę reikalingoje padėtyje. Be to, ji niekada nesusigadins.
Dirbtinės gėlės nestatomos ten, kur priimta išdėstyti gyvas. Ir atvirkščiai. Sakysim, ant valgomojo stalo gali būti tik gyvos gėlės. Ant žurnalinio staliuko, komodos arba darbo stalo tinka gyvos arba sausos gėlės. Stiklinių spintų viduje, ant lentynų, nišose - sausos arba dirbtinės gėlės. Šios kompozicijos gerai atrodo ir vazose ant grindų. Tačiau tik tuo atveju, jei namie neturite mažų vaikų arba išdykėlių kačių.
Šios su stiklinėmis lentynomis nišos apipavidalinimui mes paėmėme orchidėjų puokštę. Ji harmoningai dera prie bendro žalsvoko visų panaudotų daiktų kalorito: stiklinės vazos ant metalinio stovelio, indiškos šilkinės su metaliniu siūlu alyvmedžių servetėlės, aromatinės žvakės stikliniame rutulyje. Viešpataujanti spalva papildyta bokalų, polėkštės aukso žvilgesiu ir dar vienu nuostabiu daiktu - maišu su aukso tinklu. Jam paskirtį sugalvokite patys.
Prieš mus trijų savotiško tipo stichijų susidūrimas. Trys taurės beveik vienodos pagal formą, bet pagamintos iš įvairių medžiagų: stiklo, medžio, akmens. Vienas pripažintas šiuolaikinis dailininkas pasakė, kad tik eksperimentas su medžiaga aktualus šiuolaikiniame taikomojo meno vystymosi etape. Šiuos žodžius galima visiškai prisikirti interjero dizainui.
Pirmasis paviršių apdailos medžiagų svarbą pademonstravo Mis van der Roe. Tai įvyko 1929 metais Barselonos parodoje. Meistro pastatyto paviljono, vėliau tapusio visos epochos fešenebelinio stiliaus prototipu, interjero pagrindą sudarė du dalykai: medžiagų proporcijos ir grožis.
Po 70-ties metų dekoratyvinių papuošimų olandų gamintojai taip pat ėmė eksperimentuoti su medžiagomis: įvairių dydžių lengvus plastikinius rutulius jie apklijuoja samanomis, natūraliais akmenimis, kriauklelėmis, šiaudeliais ir džiovintomis gėlėmis.
Štai alebastinis kiaušinis. Samanos ant jo užaugintos primityviu būdu, prieinamu kiekvienam. Jį naudoti geriau ne namie, o sodo sklypelyje. Pavyzdžiui, įrengėte alpinariumą, bet jis atrodo gana nenatūraliai, kaip žaislinis. Arba sakykim, pastatėte skulptūrą, o ji pernelyg nauja. Paimkite biojogurtą ir paprastu teptuku patepkite juo paviršių. Greitai viskas pasidengs samanomis, tarsi ji čia stovėtų jau visą šimtmetį.
Metalinėje vazoje yra sudžiovinti baobabo ir echinopso vaisiai. Lengvas dekoratyvinis audinys antriniame plane - firmos Da Vinci (Vokietija) organza.
Sidabrinis dekadans’o amžius, “Kokios puikios, kokios šviežios buvo rožės…” Rožės iš tiesų puikios, ir Prancūzijoje jas išmoko šviežiomis palikti visam laikui. Gėlytė panardinama į gliceriną, kuris po tam tikro laiko visiškai pakeičia augale esantį vandenį. Po to rožė “nei gyva, nei mirusi”. Ji kiek primena dirbtinę, bet vis tik tikra, kuo ir įdomi. Kompozicijoje yra ir glicerinu padengtų begonijos lapų. Sunku patikėti, kad jie tikri,- greičiau suspaustos aksomo skiautelės.
Beveik visi daiktai šioje kompozicijoje neįprasti. Pavyzdžiui, augalas stiklinėje vazelėje. Jis vadinasi tilandsija. Šiame pavidale - tai sausa gėlė. Ir augalas toks gali likti ilgam. Tik patekęs į vandenį jis pradeda žaliuoti, šakotis ir augti. Vazelė, į kurią sąmoningai neįpilta vandens,- vokiečių stiklapūčių iš Švarcvaldo rankų darbas. Pagaliau, užrašų knygelė. Ji apklijuota chojos lapais, o šaknelė padaryta iš papiruso.
