Senas – nuo kada?
Veterinarijos mokslo pasiekimai bei geresnė šunų priežiūra sąlygoja ilgesnį dabartinių šunų gyvenimą. Šunų populiacija, kaip ir žmonių, tapo vyresnė – mūsų augintiniai sulaukia 15-18 metų amžiaus.
Teoriškai jie galėtų išgyventi ir 25-27 metus, bet vidutinė šunų gyvenimo trukmė šiuo metu yra 13 metų.
Nedideli, smulkūs šuniukai sensta lėčiau ir gyvena ilgiau už didelius ir stambius šunis. Normaliomis aplinkybėmis nykštukinių (iki 7 kg svorio) šuniukų senatvė prasideda nuo septynerių metų, vidutinių (7-35 kg svorio) – nuo šešerių metų. Stambūs šunys (senbernarai, Neapolio mastifai), sveriantys daugiau kaip 35 kg, „senjorais“ tampa sulaukę maždaug 6 metų.
Iki šiol manyta, kad šuns gyvenimo trukmę labiausiai lemia veislė. Bet veterinarijos specialistai vis dažniau teigia, kad rūpestinga priežiūra ir tinkamas fizinis krūvis smarkiai pailgina mūsų keturkojų bičiulių gyvenimą.
Akivaizdu, ne vien kompleksija lemia senėjimo procesus. Specialistų nuomone, kartu su šeima namuose gyvenantys šunys gyvena ilgiau ir sensta lėčiau, nei pririšti prie būdos ar uždaryti voljere. Veterinarijos gydytojai taip pat sako, kad didesnius šansus ilgiau gyventi turi kastruoti bei sterilizuoti gyvūnai ir, be abejo, tie, kurių sveikatos būklė nuolat stebima. Gerai prižiūrimi mišrūnai, nelygu jų dydis, kartais taip pat gyvena ilgiau už veislinius šunis.
Senėjimo procesai yra sudėtingi. Kiekvieną gyvūną, kiekvieną organą metų tėkmė veikia skirtingai.
Senatvė: viskas lėčiau
Artėjant šuns gyvenimo rudeniui, fiziologiniai organizmo pokyčiai tampa vis ryškesni. Vis aiškiau matyti, kad viskas sulėtėjo.
Šuo tampa nebe toks judrus ir ištvermingas. Pradeda silpti regėjimas, klausa, uoslė. Keičiasi skonio pojūčiai ir apetitas. Nenoriai ėdantis šuo gauna mažiau maistingųjų medžiagų, todėl silpsta jo imunitetas. Šiam nusilpus, kimba ligos – susidaro užburtas ratas.
Vyresnį šunį išduoda nebežvilgantis kailis, jis dažniau ir smarkiau šeriasi. Šuo, kaip žmogus, pradeda žilti. Pirmiausia pabąla snukis, paskui kaklas, krūtinė.
Senas šuo jautriau reaguoja į stresus. Jis nori ramybės. Vengia triukšmingų vaikų žaidimų, mažų šunyčių. Gali netikėtai susierzinti arba pasidaryti įkyrus, perdėtai lipšnus, kas anksčiau jam nebuvo būdinga.
Net tarnybiniai šunys, uoliai vykdę komandas, bando „simuliuoti“ arba sutrinka gavę komandą. Jie sunkiau orientuojasi aplinkoje, nebežino, kaip elgtis. Vis dažniau jiems prireikia žmogaus pagalbos. Deja, mūsų ištikimiausiems draugams senatvėje gali išsivystyti ir silpnaprotystė.
Kad ruduo nebūtų niūrus
Ką daryti, kad mūsų augintinių gyvenimo ruduo nebūtų niūrus?
Reikėtų tinkamai juos maitinti. Kadangi vyresni gyvūnai mažiau juda, 30-40 proc. sumažėja jų energijos poreikiai. Vadinasi, šiems poreikiams tenkinti reikia kitokio, nei įprasta, ėdalo.
Senyvų šunų svoris nestabilus – arba sumažėja, arba auga kaip ant mielių. Pasikonsultavus su veterinarijos gydytoju, reikėtų parinkti visavertį ėdalą, kuris atitiktų šuns amžių, sveikatos būklę ir kitas reikmes.
Vyresniems šunims, kaip ir garbaus amžiaus žmonėms, rekomenduojami produktai, turintys pakankamai baltymų. Mat baltymingas maistas padeda išlaikyti raumenų masę ir aminorūgščių atsargas. Ėdalas turi būti lengvai kramtomas, kad nedirgintų jautrių dantenų, lengvai virškinamas, maksimaliai pasisavinamas (mažai išmatų) ir gardus. Šerti vyresnį šunį reikia ne kartą, o 2-3 kartus per dieną mažomis porcijomis.
Kasdienis bendravimas
Ne vien tinkamas ėdalas pailgina mūsų augintinių dienas. Gyvenimo trukmę gali lemti persirgtos ligos bei chirurginės operacijos. Bet, pasak šunų mylėtojų, svarbiausia yra šeimininkų meilė, o į šį žodį telpa daug dalykų.
Pirmiausia, tai nuolatinis bendravimas su augintiniu – grūdinimas, pasivaikščiojimai gryname ore, tinkamas fizinis krūvis. Pradėjus gyvūnui senti, reikėtų vengti staigių dienos režimo ir mitybos pokyčių. Patartina bet kokius pakeitimus atlikti taip, kad šie nesukeltų gyvūnui streso. Pats didžiausias stresas senyvam augintiniui – šeimininko praradimas arba jo kaita.
Senatvėje šunys neišvengia negalavimų, tačiau mūsų dėka jie gali būti ne tokie sunkūs. Seni gyvūnai dažniau serga artritu (neleiskite smarkiai šokinėti ir peršalti), diabetu, vėžiu, sutrinka širdies darbas. Senų gyvūnų virškinimo ir šalinimo sistema dirba lėčiau ir prasčiau. Pradėjus gydyti, „senjorai“ žaibiškai nepasveiksta, nes jų organizmas lėčiau reaguoja į vaistus. Šeimininkai turi būti kantrūs.
Stiprinti šuns organizmą – tai labai svarbu. Ir nors jis pritingi judėti, vis tiek kasdien veskitės į gryną orą. Bėgioti paskui dviratį neįstengs, bet pasivaikščiojimų metu pabėgėti lengva ristele dar gali. Judėjimas ir grynas oras grūdina šunį, stiprina jo imunitetą. Pajudėjus geriau dirba jo širdis, plaučiai, žarnynas. Jei lauke nemaloni drėgmė ar vėjas, užsekite senukui liemenę.
