Deja, bankrutavo viena iš kelionių organizatorių įmonių ir aš likau „ant ledo“. Sėdėjau susikrimtusi vakare prie stalo, kai netikėtai suskambo telefonas. Tai buvo seniai matyta ir girdėta draugė. Ji pasiūlė kartu su dar dviejų merginų kompanija vykti automobiliu į Italiją aplankyti mūsų kitos geros draugės Jolantos. Aš nedvejodama sutikau, juk vis tiek buvau pasiėmusi atostogų ir niekur nebeturėjau planų išvykti.
Užtrukome kelias dienas, kol viską susiorganizavome ir išdardėjome per Europą.
Nuvykus mus pasitiko pasakiško grožio gamta – draugė su vyru gyveno ant Viduržemio jūros kranto. Kitą dieną visos draugės (išskyrus Jolantą, kuri tądien dirbo) nuėjome į paplūdimį. Mėgavomės saulės spinduliais, kai netikėtai į šalia manęs gulėjusią draugę trinktelėjo kamuolys. Pribėgęs vyrukas jos mandagiai atsiprašė, mums visoms nusišypsojo ir, pačiupęs kamuolį, nubėgo atgal pas savo kompaniją.
Mano širdis ėmė plakti tankiau. Aš niekuomet nebuvau mačiusi tokio gražaus vyro: aukštas, juodaplaukis, kerinti balta šypsena, ištreniruotas fantastiškas kūnas...
Visą laiką, kol buvome paplūdimyje, aš negalėjau nuleisti akių nuo tolėliau kamuolį spardančių vyrukų. Pamačiau, jog ir vienas iš jų (tas pats, kuris man krito į akį) kartkartėmis lyg atsitiktinai žvilgteli į mūsų pusę... Po valandžiukės teko baigti saulės vonias ir judėti namų link. Vakare laukė mūsų draugės Jolantos gimtadienio vakarėlis. Padėjome jai ruoštis.
Netrukus ėmė rinktis svečiai. O jų buvo daug. Labai daug. Italai mėgsta švęsti. Šventėme Jolantos ir jos vyro vilos erdviame kieme. Man, begeriant taurę šampano ir smagiai besišnekučiuojant laužytos italų bei anglų kalbos miksu su vienu iš vakarėlio svečių, staiga pakirto kojas. Tarpduryje su dovana rankose pamačiau Jį – vyruką iš paplūdimio. Negalėjau patikėti. Ką jis čia veikia? O pasirodo, jis buvo Jolantos vyro pusbrolis. Išėjo taip, kad per gimtadienį prie stalo mudu atsisėdome šalia.
Įsišnekėjome. Atrodė, kad esame pažįstami nuo vaikystės. Visą vakarėlį praleidome kartu. Juokėmės, beprotiškai daug juokėmės iš visko. Kai atėjo laikas visiems skirstytis su Marco, toks buvo jo vardas, susitarėme, kad susitiksime ir kitą dieną.
Tai tęsėsi beveik dvi savaites: po darbo jis skubėdavo pas mane, tuomet abu lėkdavome krimsti skanių ledų, mindavome dviračiais, važinėdavomės riedučiais, maudydavomės šiltoje jūroje, naktimis šokdavome, šėldavome mieste. Tos dvi savaitės pralėkė lyg akimirka. Man reikėjo sugrįžti į Lietuvą. Marco nenorėjo išleisti, bet žinojo, kad manęs ten laukia mokslai, darbas.
Grįžusi į Lietuvą aš jo niekaip negalėjau pamiršti, kiekvieną vakarą, kai nedirbdavau, arba grįžusi po darbo naktį praleisdavau kalbėdama su juo per „Skype“. Tai tęsėsi ilgą laiką, kai pagaliau pavyko susiderinti reikalus universitete ir per mainų programą išvažiavau atgal į Italiją pas Marco. Vėliau į Lietuvą grįžau tik išsilaikyti egzaminų ir vėl patraukiau į pietus. Taip mano vasaros romanas pavirto į jau daugiau nei kelis metus trunkantį romaną. Su Marco esame susižadėję, planuojame kartu kurti ir kurstyti šeimos židinį iki gyvenimo pabaigos.
Lina
***
Šis pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano vasaros romanas“. Laukiame ir jūsų istorijų, o dovanų esame paruošę puikios kosmetikos.
