Ji, aišku, atrašo ir palaiko šiokį tokį bendravimą su jais, apie ką man pasako, nieko neslepia. Tačiau man tokie dalykai nepatinka, jaučiu pavydą, ir taip nemalonu, bet juk aš negaliu jai uždrausti tai daryti - būtų tikrai negražu, juolab kad papasakoja apie kitus vaikinus, ką jie jai rašo ir pan. Manau, tokie dalykai yra todėl, kad mano panelė yra dar jauna, ir ji to nežinodama mane kaip ir truputį skaudina. Tai aš noriu jūsų paklausti: ar man pykti ant jos, ar leisti bendrauti su kitais? Bet bijau, kad per daug jai leisiu. Kaip man elgtis?
Pataria psichologė Jūratė Selilienė
Ačiū, kad parašėte. Pradėsiu nuo jūsų jausmų. Natūralu, kad pavydite, galimai jaučiatės nesaugus, neįvertintas, gal bijote, kad jos dėmesį patrauks kitas vyras.
Jūs klausiate, ar jums pykti ant draugės, ar leisti bendrauti su kitais. Atsakykite sau, ar norite, galite leisti draugei flirtuoti su kitais vaikinais? Greičiausiai ne, nes jaučiatės nepatogiai, nesaugiai, galbūt dviejų žmonių draugystę suprantate šiek tiek kitaip nei jūsų draugė. O dėl pykčio – toks jausmas, kad jūs ant jos pykstate, tik pyktį laikote savyje.
Yra žmonių, kurie neleidžia sau išgyventi arba išreikšti pyktį ar kitus nemalonius jausmus, nes mano, kad pyktis yra blogas jausmas, kad jeigu supyks, tai bus nemyli, galbūt nereikalingi, juos atstums, todėl linkę taikytis prie visokių situacijų ir taip pameta savo tikruosius norus, poreikius, jausmus.
Pastarieji dalykai dažniausiai būna susiję su patirtimi vaikystėje ir/ar paauglystėje, kai tėvai į vaikų nepasitenkinimą reaguodavo griežtumu, parodydami, kad sprendimus priima ne vaikai, o tėvai, tuo tarsi uždrausdami jaunam žmogui jausti tą, ką jis nori. Gal panašią patirtį turėjote ir jūs...
Galbūt sutiksite, kad pyktis reikalingas jausmas, nes jis parodo, kad žmogui kažkas nepatinka ir netinka, kad yra nesaugu, jog žmogus jaučiasi nesuprastas, neišgirstas. Pyktis taip pat puikiai atskleidžia, kad šalia esantis peržengė tam tikrą ribą, kuri žmogui yra nepatogi, nemaloni ir tada reikia pasirūpinti savimi ir net labiausiai mylimam žmogui nubrėžti ribą, t.y. pasakyti, kas nepatinka – tik dialogas išsprendžia iškilusius sunkumus.
Manau, jog esate teisus, sakydamas, jog negalite uždrausti bendrauti, susirašinėti su kitais, negalite merginos pasisavinti, apriboti jos laisvės – juk kiekvienas yra atsakingas už tai, kaip jis elgiasi. Be to, suvaržymas kaip tik gali ją paskatinti daryti tai, kas jums nepatinka.
Tačiau labai svarbu kalbėti su drauge apie tai, kaip jūs jaučiatės, kai ji kalba su kitais, jiems atrašinėja, svarbu pasakyti jai, kad jums pikta ir pan. Susitarkite, kaip abu matote judviejų draugystę, nusibrėžkite santykiuose tam tikras aiškias ribas, kaip norisi, kad elgtųsi šalia esantis, ir gerbkite jas. Taip pat pasikalbėkite abu, dėl ko ji taip elgiasi, ko jai trūksta judviejų santykiuose, ką ji gauna, susirašinėdama su kitais vaikinais, kokį poreikį užpildo, ką jai ir jums reiškia meilė, ar tai, ką jūs jaučiate vienas kitam, tikra ir neišmėtyta...
Kalbėkitės, išsakykite vienas kitam nors ir karčias, bet tiesas, auginkite savo santykius, nebijokite pasakyti „ne“, jeigu su kažkuo nesutinkate; pastiprinkite vienas kitą, kai būna nedrąsu... Mylėkite tikra ir neišbarstyta meile, nes kur ji, ten nėra sąlygų, o yra pagarba vienas kito poreikiams.
Sėkmės,
Jūratė
Rašykite: psichologui@delfi.lt
