Nors jis išvykęs ne taip ir seniai (apie 3 savaitės) pastebėjau, jog pradėjo elgtis kitaip, tiesą pasakius, taip, kaip jo draugai...
Niekada nedraudžiau jam bendrauti su savo draugais, ir neketinau to daryti, kaip tik žavėjausi tuo, jog jis ištikimas jiems ir visada pasiruošęs padėti bėdoje, tačiau paslapčia nemėgau kai kurių jo draugų ir jų daromos įtakos...
Jo draugai vieniši, ir kreivai žiūri į rimtesnius santykius, manau, jų nuomonė, jog moteris skirta tam, kad lovą pašildytų ir maisto pagamintų. Aš niekada nesikišau į jų asmeninį gyvenimą, tačiau žinau, jog būdami vieni jie paplepa apie antras puses (kai kurie turi, kai kurie ne). Žinoma, mane jie gerbia ir mes sutariame gerai, nes esame pažįstami jau keletą metų.
Žinau, kad rūpiu savo vaikinui ir jis mato manyje savo žmoną ir vaikų motiną, tačiau baiminuosi dėl to, kad jo draugai gali padaryti jam įtaką... Aš nenoriu jam įkyrėti, nuolat rašinėdama ir primindama, jog labai jo pasiilgau, žinau, kad jis užsiėmęs (be to mes ne iš tų porų, kurie vietoj vardu naudoja mažybinius žodelius ir visam pasauliui skelbia apie savo meilę) ir kad taip pat manęs pasiilgo. Tačiau mane neramina ta patarlė "su kuo sutapsi toks ir pats tapsi".
Nenoriu nuvertini savo vaikino, kaip lengvai pasiduodančio įtakai, tačiau žinau, kad jie vienas prie kito nori atrodyti kuo "kietesni". Patarkite, kaip man elgtis, kad neprarasčiau to, kuriuo susižavėjau prieš pusantrų metų, to gero vaikino. Noriu užkirsti problemai kelią, kol ji dar nėra "išsivysčiusi".
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kaip pirma reakcija į jūsų laišką iškilo posakis: „Jei žinotum, kur krisi, pagalvę pasidėtum“. Kita vertus, labai suprantu, jog pojūtis, kad kitas žmogus priklauso ne tik jums, bet yra veikiamas ir kitos aplinkos kelią nerimą. O jei jis ims ir pasikeis, pasirinks kitaip, nei jūs tikitės. Matyt, iš čia kyla noras sustiprinti savo pozicijas, kad kitas liktų lojalus ir ištikimas judviejų bendrystei. Tik va, vargiai galėčiau įvardinti bent vieną būdą, kuris pagelbėtų jums savo draugą išlaikyti „tuo geru vaikinu“, su kuriuo susipažinote.
Kita vertus, tai labai panašu į tėvų nuogąstavimus, kad draugai „nesugadintų“ jų vaiko. Tuomet viena iš rekomendacijų yra puoselėti savo ir vaikų santykį. Tas pats kelias galėtų būti ir jūsų „apsauga“, jei tokia įmanoma.
Jūsų draugas išties turi laisvą valią rinktis tarp judviejų santykio ir draugų nuomonės. Ir ką jis bepasirinktų, tai yra jo pasirinkimas, o ne jo draugų. Mes vargiai kuriame ryšius, ypatingai artimus, kuriuose neatpažįstame savęs. Tačiau bendrystė viena nuo kitos skiriasi savo svoriu, įtaka, artimumu.
Taigi ką galite daryti, jog jūsų draugystė liktų jums abiems svarbus dalykas, tai kurti ją. Mokantis atsiverti ir likti atvirume vienas su kitu. Kartais noras rasti būdą, kaip paveikti kitą žmogų, jam to nežinant, pats savaime gali būti ne bendrystės naudai.
Artimi santykiai susideda iš abiejų žmonių atviro dalinimosi, kaip jie išgyvena vieną ar kitą situaciją, konkrečiai šiuo metu, jūsų išsiskyrimą, nerimą, kad ryšys gali pasikeisti, kad nesijaučiate pakankamai artima ir dalyvaujanti jo gyvenime šiuo metu.
Gali būti, jog dėl nerimo būti nepriimtai, tam tikrų įsitikinimų ir panašiai, negalite su savo draugu kalbėtis tam tikromis temomis. Tačiau tai jau būtų galvojimas apie jūsų buvimo santykyje, arba apie jūsų ryšio ypatumus, kurie neleidžia atvirai dalintis ir kartu spręsti esančių sunkumų.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Albisetti Valerio „Santuokinės meilės terapija“, 2008 m.
Arturo Cattaneo. Franca ir Paolo Pugni „Santuoka iš meilės. Gyvenimas poroje“, 2008 m.
Gintautas Vaitoška „Lengvas gyvenimas“, 2007 m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt
