Tik žodis “linkę” nereiškia, kad galime visada nevaržomai muštis, žnaibytis ir spardytis. Pirmiausiai, niekas neleis. Prieš jėgą anksčiau ar vėliau atsiras didesnė jėga. Antra, tai netinka mūsų moraliniam veidui. Atvirai smurtauja mažesnė dalis asocialių žmonių ir tai ne kiekvieną dieną.
Paslėpta šeimyninė prievarta – gana paplitęs reiškinys . Tačiau žodis “paplitęs” nereiškia, kad tai daro visi jūsų kaimynai ir visada. Dažniausiai vidutinės apimties daugiabučiame name yra dvi - trys šeimos, iš kurių langų dažnai girdisi mušamos žmonos klyksmas. Dažniau mušami vaikai - tokių jūsų name gali būti iki pusės visų šeimų.
Bet dauguma žmonių prievartos nepateisina ( ypač svetimos). Dauguma žmonių purto galvas ir sako: prievarta - nepedagoginis, nepsichologinis, neetiškas, netgi neprotingas santykių aiškinimo būdas. Mūsų tėvų kartoje dar galima kartais sutikti tokią ideologiją: ”vaikas nemuštas neužaugs” ir “tegul ji tavęs bijo - labiau gerbs”. Bet metams bėgant Lietuvoje po truputį mažėja žmonių, kurie mano, kad žmogų kartais naudinga primušti, kad pasimokytų.
Dauguma žmonių, netgi labai taikių, gali prisipažinti, kad nors sykį “iš įsiūčio buvo sugniaužę kumščius”. Dažniausiai tuomet, kai šis įsiūtis būna “bejėgis”. Reiškia, žmogus jaučiasi bejėgis paveikti kitą, pakeisti situaciją . O priimti tai, kas yra, jis taip pat negali. Tuomet jis jaučia pagundą pavartoti prievartą. Ypač išgėręs.
O kam prireikia veikti kitą? Ir kas čia tokio, kad mes kažką bejėgiai padaryti?
O tam, kad negalėdami paveikti kito, mes jaučiamės silpni. Ypač baisu pasijusti silpnu vyrui. Matyt, bejėgiškumas žeidžia jo “aš”. Kas tai yra - aš ? Tai - įsitikinimas ir jausmas, kad esi svarbus, stiprus ir geras.
Tu įsitikinęs, o tau parodo, kad tu esi niekas. Kad silpnas ir blogas. Tuomet jautiesi įsiutęs ir sugniauži kumščius. Vyrai tai daro ypač lengvai, nes jų galvos nepritaikytos tokiai emocinei saviraiškai, kaip moterų galvos. O jų rankų raumenys - pritaikyti.
Pasielgęs grubiai, vyras kurį laiką teisinasi: ”o ko jinai… ( kimba, neduoda valgyti, gundo kitus, nedėmesinga, ir t.t.)”. Po to dažniausiai vyrams ateina kaltės jausmas, kurio žmonos nemato ir jos sako: o jam ne motais. Nes moterys skaito vyrų mintis ir žino tiksliai, kas ir kada vyrui ne motais, o kas ir kada - motais. Jeigu vyrui kas nors nepatinka žmonoje, vaikuose, darbe - ar jis visada pasiruošęs muštis?
Žinoma, ne. Nereikia didelio proto, kad suprastum, jog moterims patinka ir labiau jas įtikina:
Vyro susivaldymas;
Ramumas;
Gėlės, šampanas, šokoladas;
Bučiniai ir glamonės
Ir t.t.
Reikalas tame, kad vyro agresija kyla ne iš žinojimo. Jeigu taip būtų, jam užtektų paskaityti knygą ar pasiklausyti paskaitos apie santykių kultūrą.
Ji kyla iš savijautos. Tai labai nemaloni savijauta. Jos esmė - “aš - ne vyras”, “aš – mėšlas”.
Šeimyninė agresija greičiausiai išsivysto iš kelių šaltinių:
Aš jaučiuosi mėšlas;
Aš nežinau, kaip pakeisti situaciją;
Man labai svarbus mano “aš”;
O man atrodo, kad kažkas tą “aš” sumenkino.
Nereta situacija: ”ji kalbėjo, kalbėjo, o jis trenkė”.
Kodėl vyrai dažniau nei moterys pasijunta menki santykių srityje?
Vyro psichika nelabai pritaikyta sunkių ir nemalonių emocijų išnešiojimui. Taip pat ilgiems pokalbiams ir jausmų išraiškai. Taip elgiasi nebent labai girti vyrai vienas su kitu. Ir gėjai – jie yra puikūs moterų pašnekovai.
Aš nesakau, kad taip turi būti. Ir mūsų luomo darbuotojai labai stengiasi, kad moteris suprastų , užjaustų ir paguostų ir normalūs vyrai. Blaiviame stovyje. Ilgainiui tai pavyksta. Tačiau normaliems vyrams vis tiek lengviau konkrečiai tvarkytis su situacija. Pavyzdžiui, pastumti fotelį, įkalti vinį, prisukti varžtą.
Netgi tie vyrai, kurie žmonoms atrodo “tinginiai”, iš tikrųjų savo natūra vis tiek yra “tvarkytojai”. Jie nieko neveikia, kai pavargsta nuo darbo ar mąsto. Jie negali mąstyti ir veikti tuo pat metu Arba jie nieko namuose nedaro, kai bijo būti sukritikuoti.. O santykių srityje juo labiau .
Vyrai ne taip subtiliai, kaip moterys, ką nors moka sutvarkyti santykiuose. Todėl vyrai lengvai pasiunta bejėgiai ten, kur moterys pasijunta savo stichijoje - meilėje, simpatijoje, jausmų reiškime, pokalbiuose.
Kas iš to seka?
Vyrų atsakomybėje - išmokti nebijoti būti labiau “moteriškais”- kalbėtis su savo žmonomis apie savo jausmus. Tarp kitko, šį kilnų istorinį uždavinį jiems padeda atlikti ne tik sugėrovai, bet ir psichoterapeutai.
Vyrų rankose - supykus išsikrauti ne ant gyvo žmogaus, o ant negyvos materijos. Kilimo dulkinimas, mašinos taisymas, senos įstrigusios vinies traukimas gali padėti susitvarkyti su savo jausmais vyriškais būdais.
Moterų atsakomybėje - suvokti vyrų prigimtines savybes ir nereikalauti iš jų to, kas lengvai sekasi moterims. Tegul atleidžia, kad jis nemoka:
Daryti kelis darbus iš karto, pvz., tuo pačiu skaityti laikraštį ir kalbėtis su jumis;
Kalbėtis kelias valandas iš eilės;
Būti tokiu pat švelniu ir jautriu, kaip moteris;
Gaudytis žmonių santykiuose geriau, nei mašinos variklyje…
Žinoma, jeigu skaitytojų tarpe yra nuskriaustų vyrų moterų, jos pasakys: “o tegul jis pirmas”. Tegul jis pirmas mane ims gerbti, atsiprašys, parodys dėmesį ir pasikeis.
Aš visiškai tai palaikau. Tegul jis pirmas.
Bet, kaip vyras, galiu pasakyti: pirmas pradeda tas, kuris greičiau susigaudo. Juk jūs nenorite pasakyti, kad jūsų vyras greičiau už jus susigaudys žmonių santykiuose?
Norėtųsi, kad moterys duotų vyrams dar kažkiek laiko.
Mes jau imame susigaudyti, ko jums reikia.
Ir žinome, kad per prievartą mielas nebūsi.
“Davaite zhitj vo vsiom drug drugu potakaja;
Tem bolee, cgto zhiznj
Korotkaja takaja”.
(B.Okudžava).
Olegas Lapinas
