Bandysiu labai trumpai ir konkrečiai nupasakoti situaciją: mano problema yra ta, kad esu be galo pavydi, lyginuosi bei konkuruoju su kitomis moterimis. Apskritai labai nepasitikiu savimi, mano savivertė žema.
Jo problema, yra ta, kad jis nužiūrinėja kitas moteris. Neflirtuoja, spokso, jei taip galima pasakyti, būna ypač malonus su kitomis.
Aš visada buvau pavydi, ir jis visada toks buvo, koks yra. Esame apie tai kalbėję, ir ne kartą. Jis bėdos nemato tame, sako: visi žiūri. Myli mane, tai pasako. Yra geras visomis kitomis prasmėmis.
Tačiau pastaraisiais metais aš ypač nervingai į tai pradėjau žiūrėti, o jis, mano galva, nė kiek savęs nebestabdo. Apskritai, esu iš tų moterų, kurios yra atsidavusios šeimai ir vyrui, ir savo prioritetus bei darbą pastato tik antroje vietoje po šeimos gerovės. Jis – ne. Jis eina savo keliu, o aš šalia. Aš esu iš tokių, kurie gali kartu būti ištisą parą. Mėginau dirbti, išeiti iš namų, bet grįžau prie darbo, kurį atlieku būdama namie.
Matau kiekviena išvaizdesnę mūsų kelyje pasitaikiusią moterį kaip konkurentę sau ir potencialią žmoną į mano vietą, nes bet kuri kita yra geresnė, gražesnė, protingesnė nei aš, ir būtų daug geresnė žmona. Kaltas greičiausiai mano nepasitikėjimas savimi. Bet kaip aš galiu pasikitėti savimi, jeigu mano vyras išėjęs į gatvę negali atitraukti akių nuo svetimų? Vadinasi, šalia nėra į ką žiūrėti? Mano nepasitikėjimas savimi kaip moterimi augo augo per tuos 10 m., o dabar matau, kad man reikia pagalbos, nes nebesusitvarkau su savimi.
Suprantu labai aiškiai, kad tai – liguistas, nepagrįstas pavydas ir lyginimasis su kitomis. BET negaliu nieko padaryti. Labai graužiu save, verkiu ištisom dienom, nervinuosi, jį nervinu, santykiai prastėja. Pykstu ant jo, kad jis savo elgesiu skatina šitokį mano elgesį, bet labiausiai kaltinu save, kad negaliu valdytis.
Noriu išlaikyti seimą, noriu pasikeisti, bet nežinau, ar sugebėsiu, tai įsišakniję taip seniai. O jis irgi savyje bėdos nemato.
Ar yra kokia perspektyva ir išeitis šiems santykiams, o gal geriau būtų eiti kiekvienam savo keliu, jeigu požiūris taip skiriasi?
ESU BE GALO PAVYDI
Atspėkite, ko labiausiai nori sutuoktiniai po dešimties bendro gyvenimo metų? Kol jūs spėliojate, pabandysiu suprasti jūsų būseną.
Manau, kad jūsų būseną geriausiai apibūdintų posakis „baimės akys didelės“. Bijodama netekti savo vyro jūs iš tiesų matote daugiau, nei galėtumėte. Jūsų matymas nėra išgalvotas. Manau, kad jūsų vyras, kaip ir dauguma vyrų, iš tiesų nevalingai apžiūri kitas moteris. Ypač dailias, pasipuošusias ir patrauklias.
Toks vertinimas nesvetimas ir moterims: tik jos apžiūri ne vien kitą lytį – vyrus. Jos taip pat apžiūri kitas moteris. Ir apžiūri kaip potencialias varžoves. Jūs nesate tuo atžvilgiu vieniša. Tik pastebėti šią savybę ir bijoti jos – du to paties dalyko poliai. Ir jūs arti baimės polio, kuris labai susijęs su nepasitikėjimu savimi.
Jūs teisi: pasitikėdama savimi šimtu procentų jūs gal kiek pašaipiai žiūrėtumėte į savo vyro žvilgsnį, o nepasitikėdama savimi žiūrite su baime.
Taigi, radikalus jūsų reakcijos pasikeitimas įmanomas tik pradėjus pasitikėti savimi. Didele dalimi toks pasitikėjimas susijęs su jūsų veiksmais ir požiūriu. Jūsų posakis: jis savo elgesiu skatina šitokį mano elgesį – tai tik bandymas pasidalinti šia atsakomybe su vyru. Atseit, jei jis elgtųsi kitaip, tai ir mano reakcijos nebūtų. Pagalvokite: kokiu savo elgesiu vyras garantuotai įtikintų jus, kad mato tik jus vieną?
Jeigu jūs pagalvotumėte, ko nori jūsų širdis, greičiausiai atsakymas būtų toks, kokio jūs nenorėtumėt sakyti garsiai. Jūs pasakytumėte: norėčiau, kad jis skirtų visą savo dėmesį man! Tai – natūralus poreikis. Tačiau su jūsų vyru jis būtų patenkinamas tik santuokos pradžioje, prieš dešimt metų, kai jūs buvote susižavėję vienas kitu. Įsimylėję žmonės tiesiog „ryja“ vienas kitą akimis ir nieko kito nepastebi. Po dešimties bendro gyvenimo metų nei jūs, nei vyras jau taip nežiūrite vienas į kitą. Tai natūralu. Kitas dalykas, kad jums gali norėtis tokio žvilgsnio, tokio dėmesio. Kai kurios moterys sprendžia šį klausimą flirtuodamos su kitais vyras arba net pradėdamos romaną.
Jūs elgiatės kitaip: jūs išvis ignoruojate tokį savo poreikį. Jūs paneigiate, kad flirto, dėmesio reikia būtent jums. Visą šį poreikį jūs priskiriate savo vyrui ir sakote: tai ne aš noriu flirto, tai jis nori flirto! Neneigdamas, kad ir jam gali norėtis kažko tokio jaudinančio, aš visgi būčiau linkęs manyti, kad jūs esate panašioje situacijoje.
Taigi, grįžkime prie klausimo: ko labiausiai nori sutuoktiniai po dešimties bendro gyvenimo metų?
Kai pirmos pažinties žavesys blėsta, kai seksas tampa rutina, kai iš dviejų mylinčių širdžių sąjungos kuriasi trijų asmenų šeima, kai keletas kartu praleistų metų atskleidžia ne tik fasadinę, bet ir nemalonią mūsų pusę. Ar reikia tęsti?
Žinoma, kad ir jums, ir jam norisi vėl visko: ir žavesio, ir seksualinio jaudulio, ir buvimo kartu, ir kažko, kas stengtųsi tave sužavėti, dėl tavęs pasipuoštų, eitų dėl tavęs iš proto! Juk mūsų siela nesikeičia tik į vieną pusę, ji nepasisotina vieną kartą visam gyvenimui, o periodiškai grįžta į seniau patirtas būsenas, kuomet mums būna didelis meilės deficitas. Šį deficitą mes bandome tenkinti savo artimųjų pagalba, savo vaikais, savo draugais, savo susižavėjimais ir romanais. Ne tik jūsų vyrui, bet ir jums reikia kažkam rūpėti, kažkam „kristi į akį“, egzistuoti kažkieno svajonėse. Argi galima visa tai priskirti tik jūsų vyrui ir paneigti, kad visa tai reikalinga ir jums?
Todėl būkite sąžininga prieš save pačią ir pasakykite vyrui: MUMS su tavimi reikia atgaivinti santykius. Pamirškite kuriam laikui amžių, pragyventus metus, vaiką, bendrą ūkį, įpročius. Susitikite su juo iš naujo, pamatykite jį taip, kaip pamatytumėt jo nepažindama. Ir leiskite jam pamatyti jus tokią, kokios jis seniai nematė. Argi netiesa, kad per kartu praleistus metus jūs nesipuošiate dėl jo kiekvieną dieną taip, kaip puošiasi tos praeivės ir bendradarbės, į kurias jis spokso? Argi nesipuoštumėte ir jūs, jei nesėdėtumėte namuose, o vis dėlto eitumėte į darbą kiekvieną rytą darydama makiažą ir rinkdamasi naują suknelę? Ir argi ne tam visos praeivės ir bendradarbės kiekvieną rytą daro tą patį tam, kad tokie, kaip jūsų vyras, pastebėtų jas, ir tokios moterys, kaip jūs, pavydėtų joms, konkuruodamos su jumis ?
Skirtumas tik tas, kad jūs kažkodėl pasidavėte. Jūs išėjote iš šito konkurencijos lauko. Jūs persirengėte naminiais rūbais ir sėdite namuose, leisdama toms moterims ir toliau žavėti jūsų ir kitus vyrus ir švęsti savo pergalę prieš jus.
Prisiminkite: nėra tokios moters, kuri negalėtų sužavėti bet kokio vyro, jei tik labai užsinorėtų. Žmonų privilegija – žinoti savo vyro silpnybes ir skonį. Todėl žmonos šaudo Amūro strėlėmis ypač taikliai. Reikalas tik tas, kad jos ne visuomet nori šaudyti būtent į savo vyrų širdis – jos jau būna pašautos kažkada anksčiau ir ne visuomet įdomios, tiesa?
Linkiu jums prisiminti tuos laikus, kai jums tai rūpėjo, ir sumedžioti savo vyrą iš naujo!
Sėkmės jums.
