Santykių pradžioje atrodo ypač sudėtinga suprasti, kiek galima atsiskleisti kitam žmogui. Vis dėlto norisi tikėti, kad prieš tapdami išties artimi, žmonės atskleidžia vienas kitam savo slapčiausias kerteles, rašo psychologytoday.com.
Suintriguota klausimo, kas ir kodėl laiko paslaptis, Tenesio universiteto psichologė Beth Easterling kartu su kolegomis iš Rytų Karolinos universiteto nusprendė išsiaiškinti, ar seksualinė žmogaus orientacija gali turėti įtakos atvirumo lygiui artimuose santykiuose.
Mokslininkų argumentas – su tos pačios lyties asmeniu artimus santykius palaikantys žmonės ilgą laiką slepia savo seksualinę orientaciją, siekdami išvengti išankstinių nuostatų bei diskriminacijos. Todėl jie turėtų būti linkę slėpti daug ką net ir tuomet, kai sukuria tokius santykius, kuriuose su savo partneriu jaučiasi komfortabiliai.
Kadangi tyrimų apie paslapčių laikymą santykiuose stebėtinai mažai, B. Easterling darbas ne tik atskleidė, kokią įtaką šiam reiškiniui turi žmogaus seksualinė orientacija, bet ir leido apskritai daugiau sužinoti šiuo klausimu. Iš esmės, psichologės ir jos kolegų gauti duomenys patvirtino nuomonę, kad paslapties saugojimas tampa pagrindiniu būdu susisieti su kitais tarp žmonių, kurie slepia savo seksualinę orientaciją.
Visą gyvenimą slepiama seksualinė orientacija priverčia žmogų natūraliai nutylėti daug ką, net jeigu kalba eina apie artimus santykius su partneriu. Tačiau šio tyrimo metu paaiškėjo ir daugiau faktų.
Žinoma, yra paslaptys ir yra „paslaptys“. Net artimiausiam draugui, jau neslepiant apie antrąją pusę, gali neprisipažinti, kiek laiko skiri internetiniams žaidimams, kelionėms po vietos išparduotuves ar fantastinių knygų skaitymui. Gali net nuslėpti tą faktą, kad savo partnerio mėgstamą šokoladinį pyragą kepate ne pagal receptą iš knygos, o paprasčiausiai iš gatavų miltelių. Tai atrodo kaip nedideli nekalti nusidėjimai, ypač jeigu neleidžiate, kad tai trukdytų jūsų santykiams.
Jeigu taip tikrai nėra, tuomet šias silpnybes galima vadinti „paslaptimis“. Kaip teigia B. Easterling ir jos kolegos, paslaptis yra paslaptis santykiuose, kai ji „tiesiogiai susijusi su asmeniu, tačiau yra nuslepiama nuo partnerio“.
Akivaizdus tokios paslapties santykiuose pavyzdys būtų nutylėjimas, kad kartą jau buvote santuokoje ar, dar blogiau, joje vis dar esate. Be tokių kraštutinių paslapčių būna ir tokių nutylėjimų santykiuose, kurie susiję su jūsų šeima (nusižudė brolis) arba jūsų praeitimi (paauglystėje patyrėte prievartą).
Su finansais susijusios paslaptys taip pat gali būti priskiriamos šiai kategorijai, jeigu jūs turite, pavyzdžiui, didelę nesumokėtą skolą arba slaptą banko sąskaitą, kurią naudojate apmokėti už daiktus, apie kuriuos nenorite, kad sužinotų jūsų partneris.
B. Easterling tyrimo dalyviai dalyvavo internetinėje apklausoje ir pateikė duomenis apie save, savo santykius bei saugomas paslaptis. Respondentų amžius svyravo nuo 16 iki 72 metų (amžiaus vidurkis siekė dvidešimt metų). Trys ketvirtadaliai apklausos dalyvių buvo moterys, maždaug toks pats procentas buvo heteroseksualūs. Tik trečdalis respondentų nebuvo susituokę ar užmezgę rimtų santykių.
Apskritai, didžioji dauguma (60 procentų) prisipažino nuo savo partnerio kuriame nors gyvenimo etape turėję nors vieną paslaptį, ketvirtadalis sakė turintys ją apklausos metu. Santykių paslapčių skalėje nuo 0 iki 355 (priklausomai nuo paslapčių skaičiaus ir pasikartojimo) vidurkis siekė 217. Matyt, yra svarbių paslapčių, kurias žmonės slepia nuo savo partnerių, nors ne visi daro tai tuo pačiu mastu.
Taigi, B. Easterling ir jos komanda patvirtino pagrindinę hipotezę, kad žmonės homoseksualiose partnerystėse labiau linkę saugoti paslaptis nuo artimiausio žmogaus. Taip pat paslapčių turėti linkę moteriškos lyties, vedę ir tamsiaodžiai respondentai.
B. Easterling ir jos komanda mano, kad tamsiaodžiai linkę kažką slėpti dėl tos pačios priežasties, kaip ir homoseksualūs žmonės – būdami mažuma jie siekia išvengti baltaodžių daugumos nepritarimo ir taip įpranta apskritai viską pasilaikyti sau.
Santykius užmezgę žmonės saugo paslaptis dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, ypač tai pasakytina apie moteris, tai daryti verčia noras neužgauti partnerio ir nepakenkti santykiams. Kalbant apie sutuoktinius, paslapties saugojimas leidžia išvengti partnerio nepritarimo.
B. Easterling teigimu, kultūrine prasme iš santuokoje gyvenančių žmonių tikimasi partnerio norų paisymo. Jeigu kažką darote prieš savo sutuoktinio norą, tai byloja apie jūsų lojalumo trūkumą. Jeigu jūsų antroji pusė nenori, kad apskritai žaistumėte internetinius žaidimus, tuomet tai tenka pasilaikyti paslaptyje.
Kita paslapčių saugojimo priežastis – gėda. Romantiškus santykius palaikantys žmonės gali jausti, kad tam tikras elgesys gali sukelti ne tik partnerio nepritarimą, bet ir nepasitikėjimą.
Pastarasis faktas atskleidžia, kas iš tikrųjų vyksta mūsų artimiausiuose santykiuose, ypač tuose, kuriems būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai. B. Easterling su kolegomis pažymėjo, kad „sutuoktiniai saugo daugiau paslapčių, nes kultūrinis scenarijus reikalauja aukštesnio sąžiningumo lygio“.
Norint išlaikyti iliuziją, kad esi visiškai atviras savo sutuoktiniui, gali tekti tikrąjį savo elgesį laikyti paslaptyje. Manote, kad toks paslapties turėjimas yra ne nusikaltimas, o tiesiog nutylėjimas? Nutylėjimas, ką veikėte, jeigu nujaučiate, kad tai galėtų nuvilti sutuoktinio lūkesčius, nėra melas. Jūs tiesiog stengiatės neatkreipti į tai partnerio dėmesio.
Paslaptis gali nebūti tikras melas, tačiau ji vistiek atspindi tam tikrą barjerą, kuris neleidžia porai pasiekti tikrojo artumo. B. Easterling ir jos kolegos paminėjo ankstesnį tyrimą apie paslaptis santykiuose, kuris akcentuoja „atšaldantį“ jų poveikį poros santykiams. Yra tokių paslapčių, kurios vertinamos kaip ypač gėdingos.
Prie tokių galima priskirti nepageidaujamus nėštumus, išprievartavimus, lytiniu keliu plintančias ligas, abortus bei paleistuvystę. Paslaptys taip pat gali būti susijusios su taisykles laužančiu elgesiu, pavyzdžiui, paauglių vagystės iš parduotuvių, narkotikų vartojimas. Dar paslaptys gali patekti į kategoriją „niekieno reikalas“, prie tokių priskiriama, pavyzdžiui, psichinė artimo žmogaus liga.
Regis, kad labiausiai kenkia tokio tipo paslaptys, kurios kelia baimę dėl partnerio nepritarimo. Jeigu slepiate tai, kas yra jūsų tapatumo esmė, atimate iš partnerio galimybę susidaryti pilną jūsų paveikslą. Kuo ilgiau saugote tokias paslaptis, tuo sudėtingiau jas darosi saugoti ir tuo lengviau jos gali sugriauti jūsų bendravimą.
Kita vertus, B. Easterling su kolegomis pažymi, kad net ir artimiausi žmonės gali šį tą pasilaikyti sau, kad apsaugotų savo santykius. Taip yra todėl, kad vertinate savo partnerį, esate pasirengę paslapties naštai, nes manote, kad jos atskleidimas galėtų sukelti antrajai pusei skausmą.
Ką šis tyrimas reiškia eiliniam žmogui, turinčiam artimus santykius? Reiktų apie viską prisipažinti ar paslaptis vertėtų pasilaikyti sau? Pradėkite nuo savęs – kalbant apie saugomas paslaptis, pirmiausia būkite sąžiningi su savimi. Ką jūs bandote nuslėpti ir kodėl tai darote?
Jeigu paslapties atskleidimas galėtų įskaudinti jūsų antrąją pusę ar pakenkti jūsų santykiams, jums gali tekti su tuo gyventi. Tačiau yra tikimybė, kad jūs ne vienintelis jūsų santykiuose, kuris turi paslaptį, porą paslapčių ar daugiau. Jūs galite nustebti sužinoję, kad jūsų artimiausias žmogus taip pat turi paslapčių.
Taigi, B. Easterling ir jos kolegų atlikto tyrimo išvada tokia: paslaptys būdingos net ir patiems atviriausiems santykiams. Panagrinėkite paslapčių vaidmenį jūsų santykiuose – tai padės iš tikrųjų suprasti save ir savo artimiausią žmogų.
