Dviejų žmonių sąjunga net skirtingose kultūrose buvo laikoma geriausiu būdu apsaugoti maistą ir pastogę bei gintis nuo išorės priešų ir auginti palikuonis. Vystantis bendruomenėms, santuokos ryšys įgavo vis didesnę ir didesnę reikšmę visose kultūrose. Visų bendruomenių santuokas vienija vienas pagrindinis aspektas - monogamija. Neskaitant minėto požiūrio į santuoką bei reikalavimo, kad santuoka išliktų monogamiška, žmogiškąsias būtybes visada traukė nesantuokiniai ryšiai.
Niekam ne paslaptis, kad nesantuokiniai ryšiai egzistuoja nuo pat santuokos atsiradimo. Įrodymas, kad svetimavimas egzistuoja labai seniai, yra tai, kad jis paminėtas kaip nuodėmė Dešimtyje Dievo įsakymų. Supratimas, kad svetimavimas yra blogis, mums buvo įdiegtas per socialinį, kultūrinį bei religinį auklėjimą. Nežiūrint socialinės ir religinės netolerancijos, svetimavimo fenomenas egzistuoja iki šiol, ir mes turime su juo skaitytis.
Taigi, kodėl tiek daug žmonių palaiko nesantuokinius ryšius, nekreipdami dėmesio į socialinį ir religinį spaudimą? Priežasčių yra lygiai tiek, kiek žmonių. Tai gali būti nepasitenkinimas vedybiniu gyvenimu, emocinė tuštuma, seksualinės įvairovės poreikis, negalėjimas atsilaikyti prieš galimybę turėti seksualinius santykius, pyktis partneriui, meilės nebuvimas, alkoholis ar narkotikai, nutolimas viens nuo kito, noras priversti partnerį pavydėti… Ir tai tik keletas iš galimų priežasčių.
Kai kas sako, kad žmonės negali ilgai gyventi su vienu partneriu todėl, kad tai yra nenatūralu.
Jei tai, kad nugyventi kartu visą gyvenimą mums trukdo prigimtis, yra teisybė, tai mūsų bandymai išsaugoti monogamiją yra iš anksto pasmerkti. Kita vertus, nežiūrint į tai, kad nesantuokinių ryšių egzistavimas visada kėlė problemas vedusioms poroms ir tai, kad nesantuokinių ryšių skaičius pastaruoju metu auga, žmogiškoji prigimtis neturėtų būti dėl to kaltinama.
Ko gero, mūsų potraukį nesantuokiniams ryšiams pirmiausia reikėtų aiškinti nepasitenkinimu vedybiniu gyvenimu ir neišsipildžiusiais lūkesčiais, o tik po to įgimtu polinkiu turėti daug sekso partnerių. Greičiausiai mūsų nesugebėjimas išlikti įsimylėjusiais senstant ir besikeičiant gyvenimo aplinkybėms ir yra tai, kas stumia mus ieškoti intymių santykių už santuokos ribų.
Santykių pradžioje buvusios didelės aistros ir potraukio praradimas gali sukelti nuobodulį ar išsivystyti į apatiją partnerio atžvilgiu. Potraukio praradimas, pridėjus kitas ilgalaikių santykių sukeliamas problemas ir rūpesčius, tokius kaip finansinės problemos, vaikų auginimas, pokyčiai darbe ar šeimos narių mirtis, gali sukelti poreikį iš naujo patirti tą santykių pradžioje buvusią aistrą.
Taigi, tai greičiau gali būti noras iš naujo patirti įsimylėjimo būseną bei tą aistrą ir potraukį, kurie būdingi naujiems santykiams, o ne tiesiog išbandyti kažką naujo ir uždrausto. Dėl to nesantuokiniai ryšiai greičiau yra nesugebėjimo išlaikyti patenkinamą ilgalaikį emocinį ryšį su partneriu rezultatas, nei seksualinės įvairovės poreikis.
Gali būti, kad būtent pastovus intensyvių emocinių išgyvenimų poreikis verčia mus bandyti iš naujo atrasti meilės ryšių pradžiai būdingus jausmus. Nesvarbu, ar mes per daug tikimės iš santuokos, ar nesugebame laikui bėgant išsaugoti savo jausmų, panašu, kad jausmų atšalimas yra pagrindinė nesantuokinių ryšių užmezgimo priežastis. Kartą užmezgus tokius santykius, daug didesnė nei santuokoje aistra yra galingas stimulas juos palaikyti.
Jei tarpusavio santykiai tenkina abu partnerius ir aistros liepsna dar nėra užgesusi, tai poreikis susirasti kitų sekso partnerių gali ir išvis neatsirasti. Tyrimo metu respondentai aiškiai atsakė, kad jausmų atšalimas buvo pagrindinė nesantuokinių ryšių užmezgimo priežastis. Konkrečiau,- dauguma respondentų pareiškė, kad santuokoje jie jaučiasi neįvertinti, ignoruojami, seksualiai nepatenkinti ir nebejaučia troškimo iš partnerio pusės. Beveik visi respondentai sako nebemylį savo partnerių ir kad jiems trūksta buvusio intymumo.
Daugeliu atvejų vedęs meilužių poros narys pareiškė, kad jaučiasi gyvesnis, seksualesnis ir labiau vertinamas nei šeimoje. Tyrimas taip pat parodė, kad tik labai maža dalis nesantuokinių ryšių buvo užmegzta trokštant tik paįvairinti seksualinį gyvenimą. Tiksliau, - 90 proc. iš 3800 respondentų, atsakiusių į klausimus, pareiškė, kad jų santykiai pagrįsti emociniais poreikiais.
Iš išvardintų priežasčių galima padaryti išvadą, kad nesantuokiniai ryšiai yra užmezgami pagrinde dėl emocinės pilnatvės trūkumo egzistuojančiuose santykiuose, o ne dėl noro paįvairinti seksualinį gyvenimą ar dėl biologiškai nulemto negalėjimo išlaikyti monogamiją.
Esmė yra ta, kad naujų seksualinių išgyvenimų poreikis nėra pagrindinis “žvalgymosi už santuokos ribų” motyvas, o greičiau jis atsiranda po emocinių santykių sugriuvimo. Tik po tarpusavio santykių erozijos ir apimančios aistros praradimo, nepatenkintas partneris pradeda ieškoti objekto,kuris patenkintų intymumo trūkumą bei emocinį ir seksualinį nepasitenkinimą.
Visa tai nereiškia, kad seksualinė aistra nėra dalis to, kas palaiko nesantuokinius ryšius. Visiškai įmanoma, kad tai, kas nuveda į nesantuokinius ryšius ir tai, kas juos palaiko, yra visiškai skirtingi dalykai. Iš tikrųjų, tai yra gryna tiesa.
Tyrimo metu buvo atrasta keletas anksčiau nepaminėtų faktorių, palaikančių nesantuokinius ryšius. Tie faktoriai gali būti kalti dėl žmonių, įtrauktų į nesantuokinius ryšius, patiriamos persekiojimo manijos ar nesugebėjimo nutraukti santykius net iškilus sunkių asmeninių ir socialinių pasekmių grėsmei.
Nesantuokiniai ryšiai toli gražu nėra tokie paprasti, kaip juos dažnai vaizduoja visuomenės informavimo priemonės. Priešingai Holivudiškam nesantuokinių ryšių paveikslui, tikri “meilės trikampiai” yra kupini kaltės jausmo, maišaties, nerimo ir skausmo. Nesvarbu, ar santuoka po to išliks, ar susiformuos nauja pora, kiekvienam, įtrauktam į “meilės trikampį”, karti patirtis liks visam likusiam gyvenimui.
