Blogiau ir negalėjo būti.
– Nuo šiol Vygantas sėdės Mildos vietoje, – pareiškė ji niekieno neatsiklaususi.
Labai tikėjausi, iki to momento, kad Mildos vietą užims malonesnė būtybė nei buvo naujokas Vygantas. Tikėjausi mergaitės, malonios kaimynės, o ne vaikėzo iš nežinia kur atvykusio mokslo metams įpusėjus.
Siutau. Sėdėti jo užnugaryje buvo nepakenčiama. Reikėjo ne tik nuolat spoksoti į jo suveltą ševeliūrą, bet ir pakęsti nuolatinius atsigręžimus į mano pusę, nuolatinius klausimus ir dėmesio reikalavimą.
– Ko? – atžagariai klausdavau vos jam atsisukus.
– Ko širsti? – teiraudavosi jis.
– Aš neširstu, – teisindavausi. – Tik noriu žinot ko tau reikia?
– Kokį gavai uždavinio atsakymą?
– Trisdešimt aštuonis. Bet patariu nepasikliauti.
– Kodėl?
– Man prastai su matematika...
– O, tada pasikliauk manimi, bent jau senojoje mokykloje neturėjau bėdų su skaičiais. Manau atsakymas: penkiasdešimt šeši.
Ir jis buvo visiškai teisus. Kai dar kartą atsisuko, jo veide atsispindėjo teisuolio išraiška, o aš norėjau jį nudėti.
Ramybės nebuvo ir pertraukų metu. Man atrodė, kad juo labiau jo šalinaus, juo dažniau jis mane susirasdavo dėl įvairiausių priežasčių. Labiausiai siutindavo jo staigūs grybštelėjimai probėkšmais. Nei iš šio, nei iš to pajausdavau skaudų gnybį nugaroje. Žinojau, kad ten Vygantas. Tikriausiai jis norėjo išvesti mane iš kantrybės! Įsiutinti iki begalybės!
Gal nedaug ir trūko, kad jį apšaukčiau, jei ne vienas nutikimas.
Vieną žiemišką dieną, kai visur bolavo sniegas, pora klasiokų nutarė mane išprausti sniege. Du prieš vieną, jėgos nelygios, ir žaidimas panašėjo tikrai ne į garbingą sniego gniūžčių karą.
Netrukus buvau aplipusi sniegu. Sniegas tirpo už apykaklės, jo buvo mano palto kišenėse, ausyse, burnoje ir net akyse. Tikriausiai kai nebemačiau, tada dar ir paslydau. Tėškiausi į pusnį visu ūgiu.
Jaučiausi klaikiai. Norėjosi verkti, bet laikiausi iš paskutiniųjų. Niekada neparodyk priešui savo ašarų. Taisyklė numeris 3, mano užrašų knygelės dešimtame puslapyje.
Kai man bandantis stotis, kažkuris iš klasiokų dar ir stumtelėjo mane už šono nuokalnėn, spėjau rankomis užsičiupti už pernykštės žolės kupsto, kad nenusirisčiau žemyn į griovį. Lyg to negana, jie nesiliovė. Sniego gniūžčių karas peraugo į stumdymą.
Ir tada iš kažkur išniro jis, Vygantas.
Šįkart jis buvo tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Tikriausiai, kaip visada, trynėsi netoliese.
Gniūžčių kruša į mano užpuolikus, keletą garsių pašūkavimų ir priešas atsitraukė. Viskas aplink nutilo.
Priešais save pamačiusi ištiestą savo gelbėtojo Vyganto delną griebiausi jo nesvarstydama. Pamenu, man stojantis jis dar paklausė: “Ar tau viskas gerai?“ O vos atsistojusi linktelėjau, jis tuoj ir pradingo.
Nuo to karto Vyganto buvimas šalia manęs nebeerzino. Buvau jam dėkinga. Vos pastebėjęs permainą mano elgesyje, jis žengė antrąjį žingsnį. Išdrįso pasisiūlyti po pamokų panešti mano kuprinę iki autobusų stotelės, kurioje laukdavau kasdien autobuso.
Žygiuodami mes visada smagiai kalbėjomės. Kadangi abu mėgome skaityti knygas, greit radome bendrą kalbą. O su laiku, net ėmėme jomis keistis. Tempdavome vienas kitam įdomesnį skaitinį kas savaitę, dar lenktyniavome kas greičiau perskaitys.
Ilgainiui atstumo iki stotelės nebeužteko, tad po pamokų dar ratu apsukdavome ir aplink mokyklą. Vadinome tai „privalomu garbės ratu“.
Prisimenu mokslų metų pabaigą. Bijojau, kad jo nebepamatysiu, kad visą vasarą reiks būti be jo. Bet kaip gerai, kad jis užkirto kelią mano baimėms pasiūlydamas susitikinėti ir po mokslų metų pabaigos.
Išties, su Vygantu nebuvo baisu niekas.
Pasibučiuoti po šokių prie namų durų buvo nekoks sumanymas, nes aš visiškai nenutuokiau apie bučinius. Buvau mačiusi daugybę bučinių per televiziją, bet to niekada nebuvau dariusi ir neišmaniau technikos. Šitą baimę mes įveikėm kartu, po šokių. O kai sekančią dieną, jis man dar ir pasiūlė būti pora, draugauti, iš laimės nenustygau vietoje. Be to tai reiškė, kad mes tikrai susitikinėsim vasarą! Susitikinėsim ir eisim į tikrų tikriausius pasimatymus! Kinas, pasivaikščiojimai parke, porcijos ledų arba bulvių traškučių. Jergutėliau!
Kiek daug išmokom vienas iš kito tą vasarą.
Jis mane mokino kaip reikia karstytis po medžius. Atsidėkodama, aš jam nuskyniau skaniausią obuolį nuo senos obels. Aš išmokiau jį suverti žemuoges ant smilgos. Atsidėkodamas, jis man sukonstravo karolius iš pievos smilgų ir žemuogių.
Tada mano tėvai pranešė, kad mes išsikraustom, kad tėtis gavo gerą darbą kitur, ir aš kitus mokslo metus pradėsiu naujoje mokykloje, už 200 kilometrų nuo Vyganto.
Turėjau Vygantui tai pasakyti...
Susiėmę už rankų abu verkėme. O tada jis mane apkabino ir pažadėjo, kad viskas bus gerai. Aš juo tikėjau ir man palengvėjo. Sutūpę svetainėje davėme vienas kitam priesaiką, kad atstumas mūsų neišskirs. Rašysim vienas kitam ilgesingus laiškus, o kai abiems bus po aštuoniolika, susirasim vienas kitą, kad ir kur tektų keliauti.
Gaila, kad po daugybės metų mes taip ir nebesusitikom. Nutrūko ir laiškai. Bet liko gražūs prisiminimai.
Juk negali imti ir pamiršti pirmąją meilę. Ar ne? Ji amžiams lieka širdyje.
Ši istorija atsiųsta konkursui „Meilės istorija, kurios negaliu pamiršti“. Dėkojame Irmai ir laukiame jūsų meilės istorijų.
