"Negaliu liautis galvoti apie jį. Aš vis dar jį myliu, nežinau, kaip galėčiau jį pamiršti…"
Ir nepavyks, bet kuriuo atveju, artimiausiu laiku. Tau buvo per daug gera, kad galėtum iš karto viską pamiršti. Su šiuo žmogumi susiję vieni geriausių Tavo prisiminimų, o dabar ir karčiausių. Ir kuo labiau Tu bandysi save įtikinti, kad "man reikia jį pamiršti", tuo sunkiau bus tai padaryti.
Be to, tai buvo Tavo gyvenimo dalis, ir kvaila būtų ją neigti, stengtis visiškai ištrinti iš savo atminties. O galbūt po keliasdešimties metų būtent šie prisiminimai labiausiai šildys Tavo sielą, gal ateis laikas, kai tai prisiminti bus malonu ir gera. Gal ir sunku patikėti, tačiau pirmosios meilės prisiminimai būna patys stipriausi ir ryškiausi. Pasistenk išblukinti savo skausmą, bet jokiu būdu ne tai, kokia laiminga buvai. Neneik to.
Taigi, pamiršti savo meilę vargu ar Tau pavyks, bet pakeisti savo požiūrį į esamą padėtį - Tavo jėgoms. Pabandykime rasti teigiamų momentų tame, kas Tau atsitiko. Pirmiausia reiktų Tave pasveikinti: tai su Tavimi jau buvo! Tu jau patyrei tą jausmą, apie kurį rašomos knygos, kuriamos eilės, filmai, apie kurį senatvėje pasakojama anūkams. Aitri laimė ir nuoskauda jį praradus, viltys ir nusivylimai, džiaugsmas ir liūdesys. Vieno nebūna be kito, tame ir yra gyvenimo pilnatvė, argi ne taip? Asmeniškai aš esu įsitikinusi, kad patirti tokius jausmus žymiai geriau, nei visiškai nieko.
Tu mylėjai ir buvai mylima, dabar jau žinai, kas tai yra ir kaip tai būna. Tai reiškia, kad Tu turi patirties. Ir ta patirtis Tau labai pravers. Nelaimingą meilę patiria beveik visi. Tam tikru atžvilgiu, tai lyg skiepas. Gali būti tikra, kad daugiau taip stipriai nekentėsi. Tačiau šiuo metu jautiesi labai bjauriai...
"Aš apskritai nesuprantu, dėl ko gyvenu, nebematau gyvenimo prasmės, neliko jokių tikslų, siekių, norų. Viskuo pasišlykštėjau ir man labai bloga. Į vyrus dabar žvelgiu kaip negyvus daiktus, mano gyvenimas kažkokios purvinai- pilkos spalvos, niekas nedžiugina, ir niekaip negaliu išbristi iš tos prislėgtos būsenos".
Na, pilka ir juoda spalva aplink - labai natūralu tokiu atveju. Gerai, tegul taip. Tačiau Tu puikiai supranti, kad tai tik toks periodas, negali būti, kad jis tęstųsi amžinai. O dabar leisk sau giliai liūdėti. Leisk sau būti nelaiminga, liūdna. Nereikia dirbtinių žvalumo priemonių. Pasinerk į šią liūdesio jūrą, anksčiau ar vėliau pajusi, kad pasiekei dugną. Nuo jo ir atsispirsi! Kaip? Kada? Tiksliai nieks negali pasakyti. Galbūt praeis mėnuo, gal du, gal metai. Ateis momentas, kai Tu pajusi savyje ne tik norą atsispirti, bet ir atsiras jėgų tai padaryti.
O kol kas iš savo vienišo plaukiojimo pasistenk išspausti maksimumą. Vienu iš pliusų tokioje padėtyje yra daug laisvo laiko. Jis išėjo, vadinasi, galima užsiimti kitais įdomiais dalykais, kuriuos Tu dėl jo apleidai. Draugės, darbas, o galbūt Tau pavyks sukurti eiles arba paveikslą? Juk dauguma geriausių meninių kūrinių buvo sukurti būtent šių išgyvenimų momentais. (Prisimink Achmatovos, Cvetajevos, Lermontovo arba Majakovskio eiles, paklausyk Bethoveno "Mėnesienos sonatą"- visa tai meilės liūdesio kartaus medžio vaisiai).
Iš tiesų nelaiminga meilė Tau gali tapti galingu stimulu. Asmeniškai mano 17 metų įsimylėjimas be atsako leido man suvokti savo didžiulį norą tobulėti. Taigi, atgaminau grojimo pianinu įgūdžius, o tuo pačiu irgi iš beviltiškumo - nuėjau į prancūzų kalbos kursus. Visa tai, žinoma, nepadėjo man patraukti mylimojo dėmesio, tačiau prablaškė ir pralinksmino mane. O be to... prancūzų kalbos kursuose sutikau savo kitą, šį kartą jau su atsaku, meilę.
Tau jau gal seniai nebe 17 ir viso to Tau nereikia. Tačiau juk veiklos sričių labai daug. Galbūt kažkada svajojai išmokti žaisti tenisą arba meistriškai vairuoti (kodėl gi neužsirašius į rali klubą?) Tuomet pats laikas tuo užsiimti. Tu ne tik prasiblaškysi nuo liūdnų minčių, bet ir išmoksi kažką įdomaus, nauja ir tuo būdu pakelsi savo vertę. Na, o pasitikinčios ir savimi patenkintos moters vyrai nepraleidžia. Patikėk, tai patikrinta ir įrodyta daugelį kartų!
"Aš nuolat lyginu naujus pažįstamus su buvusiu mylimuoju ir visada jo naudai" Dabar pasakysiu banalų dalyką, bet nuo savo banalumo visiškai neprarandantį tiesos: turi praeiti laiko. Paprasčiausiai Tu dar nepasiruošusi būti objektyvi kitų vyrų atžvilgiu. Tu labai gerai prisimeni JĮ, jo ryškus ir, galbūt, truputį idealizuotas atvaizdas užgožia viską pasaulyje. Būtent todėl, išsiskyrus, psichologai pataria tuojau pat nepulti ieškoti kito vyro. Visų pirma, vargu, ar Tu dabar sugebi vertinti objektyviai. Antra, vargu ar tie bandymai bus sėkmingi, nes nelaiminga moteris skleidžia tam tikrą emocinę bangą.
Pabaigai noriu priminti žodžius, išraižytus Saliamono žiede: "Ir tai praeis". Paklausk savo mamų, draugių, draugų - visi tai patyrė ir, galbūt, būtų apmaudu savo prisiminimuose neturėti nieko panašaus. O dabar - būk stipri.
