Tikra musulmonė visada yra paklusni savo vyrui, jei nenori daryti nuodėmės. Ji gerbia jį ir visada noriai stengiasi jam įtikti ir padaryti jį laimingą. Jei jis yra neturtingas, ji nesiskundžia dėl to, kad jis gali nedaug sau leisti. Ji nesiskundžia dėl namų ruošos darbų, nes prisimena, kad daugelis žymių moterų Islamo istorijoje rodė kantrybės, gerumo ir teigiamo požiūrio į tarnavimą vyrui ir rūpinimąsi namais pavyzdį, nepaisydamos skurdo ir sunkumų, su kuriais susidurdavo.
Viena iš žymiausių tokių pavyzdingų žmonų yra Fatima al-Zahra, pranašo Mohamedo duktė ir Ali ibn Abi Talib žmona. Ji skųsdavosi rankų skausmu, kylančiu malant grūdus rankine malamąja mašinėle. Jos vyras Ali ibn Abi Talib tarė jai vieną dieną, "Tavo tėvas turi keletą vergių, eik ir paprašyk jo, kad viena iš jų ateitų tau padėti."
Ji nuėjo pas tėvą, bet nesiryžo paprašyti, ko norėjo. Ali pats nuėjo ir paprašė skirti tarnaitę savo mylimai žmonai, bet Pranašas negalėjo patenkinti sau brangiausių žmonių noro, ignoruodamas kitų neturtingų musulmonų poreikius, todėl jis nuėjo pas savo dukterį ir jos vyrą ir tarė, "Argi aš neišmokysiu jūsų kažko geresnio, nei tai, ko jūs manęs prašėte? Vakare prieš eidami miegoti, ištarkite "Subhan Allah" trisdešimt tris kartus, "Al-hamdu lillah" trisdešimt tris kartus ir "Allahu akbar" trisdešimt keturis kartus. Tai jums bus daug geriau, nei tarnas."
Moteris turi turėti aiškų supratimą, kaip būti gera žmona ir prašančiam jos rankos vyrui turi patvirtinti, kad galės suprasti jo psichologiją ir prigimtį, kad žinos, kas jį pamalonins, o kas supykdys; kad ji sugebės laimėti jo širdį bei užsitarnauti jo susižavėjimą ir pagarbą, ir užkirs kelią bet kokiam galimam konfliktų šaltiniui, keliančiam grėsmę jų santuokai.
Moteris, kuri nesutinka su šia realybe, nenusipelno būti gera žmona; savo neišmanymu ir nusižengimais ji gali išprovokuoti vyrą nesusivaldyti, ir šiuo atveju ji bus blogesnė už jį, nes yra tiesioginė pykčio priežastis.
Taktiška musulmonė niekada taip nesielgia. Ji padeda vyrui būti gero charakterio, atskleisdama įvairių rūšių sumanumą, išmintingumą ir budrumą savo bendravime su juo. Tai atveria jai vyro širdį ir paskatina jo pritarimą, nes buvimas gera žmona nėra tik savybė, kuria galima girtis draugėms, bet kartu ir religinė pareiga, už kurią turės atsiskaityti Alachui: jei ji elgėsi gerai, bus apdovanota, jei ne – turės kęsti bausmę.
Vienas svarbiausių būdų, kaip musulmonė paklūsta savo vyrui, yra pagarba jo norams, susijusiems su leistinais kasdieninio gyvenimo malonumais, tokiais kaip draugų lankymas, maistas, apranga, kalba ir pan. Kuo daugiau ji paklūsta jo norams dėl tokių dalykų, tuo laimingesnis ir malonesnis tampa poros gyvenimas, tuo jis tampa artimesnis Islamo dvasiai ir mokymui.
Musulmonė nepamiršta, kad jos paklusnumas vyrui yra vienas iš dalykų, kurie gali nuvesti ją į Rojų.
Vedybos Islame yra skirtos apginti vyrų ir moterų tyrumą, taigi, moters pareiga yra pildyti vyro reikalavimus dėl vedybinių santykių. Ji neturi kvailai atsikalbinėti ar bandyti to išvengti. Dėl šios priežasties žmonos raginamos tenkinti visus savo vyro poreikius, kiek tik tai įmanoma, nesvarbu, kokia užsiėmusi ji bebūtų ar kokios kliūtys beiškiltų, nebent tam sutrukdytų tikrai svarbios ir neišvengiamos priežastys.
Pats svarbiausias dalykas, ką turi daryti moteris, yra ginti vyro tyrumą ir saugoti jį nuo pagundų, nes Islamas nori, kad vyrai ir moterys gyventų tokioje aplinkoje, kuri yra absoliučiai tyra ir kurioje nėra "fitnah" ar "haram" malonumų. Seksualinio geismo liepsnos ir mintys, kaip jas įgyvendinti "haram" pagalba gali būti nuslopintos tik išliejant šią natūralią energiją natūraliu ir teisėtu būdu.
Bendravimas yra svarbiausias dalykas sveikuose vedybiniuose santykiuose. Tai – pagrindinis ramybės, meilės ir vedybinio gyvenimo tęstinumo šaltinis. Bendravimo nebuvimas sukuria konfliktus, kurie gali sugriauti vedybinį gyvenimą. Koranas moko, kad vaiko auginimas yra svarbus procesas, kurio metu abu tėvai privalo bendrauti ir tartis vienas su kitu.
Jame sakoma: “Motinos turėtų žindyti kūdikius iki dviejų metų amžiaus, jeigu to pageidauja tėvas. Tačiau jis turi aprūpinti resursais, tokiais kaip maistas ir drabužiai. Nė vienai dvasiai neturi būti užkrauta daugiau nei ji gali pakelti.
Nei su viena motina ar tėvu neturėtų būti elgiamasi neteisingai dėl vaiko kaltės, tačiau jeigu sutuoktiniai priima sprendimą tardamiesi ir bendru sutarimu, jie neturėtų būti kaltinami. Jeigu nusprendei vaiką atiduoti įtėviams, tavo vaikas negali tavęs kaltinti, jeigu tu sumoki motinai tai, ką pasiūlei. Tačiau bijok Alacho ir atmink, kad Alachas mato, ką tu darai (2:223).”
Pranašas Suna pateikė daug pavyzdžių, kaip elgtis ir kalbėtis su savo žmonomis klausimais, susijusiais su gyvenimu ir religija. Jis teigia, kad gera žmona yra ta, kuri paklūsta vyro nurodymams ir vykdo jo prašymus. Gera žmona yra ta, kuri, vyrui keliaujant, apsisaugo pati, saugo jų namus ir jo turtą.
Tačiau empiriniai tyrimai, kurie buvo atlikti tiriant musulmonų vedybinį gyvenimą, atskleidė visiškai kitokį vaizdą nei nurodoma Korane. Neegzistuoja bendravimas, dialogai ir pokalbiai. Abi pusės demonstruoja prievartą, smurtą ir išminties trūkumą.
Pateikiame priežastis, dėl kurių tarp sutuoktinių nėra bendravimo:
1. Dialogo svarbos ignoravimas. Tyrimais atrasta, kad žmonės nesuvokia fakto, kad bendravimas yra vedybinio gyvenimo esmė. Taip pat egzistuoja neteisingas supratimas, kad bendravimas yra silpnumo ženklas. Dėl to viena pusė pradeda ignoruoti kitą.
Mes nekalbame apie vedybines paslaptis. Mes kalbame apie vyrus ir žmonas, kurie izoliuojasi vienas nuo kito. Kai kurie vyrai nesitaria su savo žmonomis, nes tiki, kad jos nesugeba dalyvauti pokalbyje apie vedybinį gyvenimą, namų ūkį, viešuosius reikalus. Jeigu situacija yra būtent tokia, vyras turėtų suvokti, kad jis suklydo, rinkdamasis šią moterį į žmonas.
Būsimų nesutarimų baimė neturėtų stabdyti žmonių nuo bendravimo. Bendravimas yra priemonė, padedanti išspręsti problemas, bei kelias į išmintį ir sveikus santykius.
2. Užimtumas ir kasdieniai rūpesčiai. Tėvai sugrįžta namo pavargę po ilgos darbo dienos. Vyras sugrįžta namo labai pavargęs. Motina sugrįžta namo atlikti namų ruošos darbų, padėti vaikams, pagaminti vakarienę ir t.t. Ji grįžta iš varginančio darbo dirbti varginančių darbų namuose.
Problema tampa dar sudėtingesnė, jeigu vieno sutuoktinio ilgai nebūna namuose (jis išvykęs į komandiruotę ar studijuoja užsienyje). Santuoka reiškia gyvenimą drauge, dalinimąsi užuojauta, meile ir pagarba vienas kitam. Vedybinis gyvenimas nereiškia vien tik sekso ir vaikų.
3. Ankstesnė patirtis ir bendravimas. Kai kuriais atvejais vyras ar žmona gali nebendrauti su savo partneriu dėl nenusisekusių ankstesnių pastangų. Dėl to žmona negali tartis ar mėginti bendrauti su savo vyru bijodama, kad ji, kaip ir anksčiau, bus ignoruojama.
Vyras taip pat gali nebendrauti su savo žmona dėl to, kad ji jo nesiklauso, yra labai plepi, neteisingai jį supranta arba nereaguoja į jo pastangas. Šių problemų sprendimas yra pats bendravimas. Tačiau ta pusė, kuri anksčiau užtrenkė duris, dabar turėtų imtis iniciatyvos. Bendravimas yra abipusis procesas ir jam reikalingas nuolatinis darbas.
4. Įsitikinimas, kad veiksmai kalba garsiau už žodžius. Pagrindinė vedybinio gyvenimo atmosfera yra meilė, kuri yra sudėtingas tarpusavyje susijusių komponentų rinkinys. Iki santuokos abi pusės savo veiksmus reiškia žodžiais, gėlėmis, dovanomis, laiškais, flirtu ir pan. Po santuokos partneriai gali imtis tylių meilės išraiškos būdų. Taigi jie verčiau tyli ir imasi veiksmų žodžiais nepaaiškindami savo ketinimų. Jie yra įsitikinę, kad veiksmų užtenka. Iš tikrųjų – ne.
Vienas iš pastebimų dalykų prieš santuoką yra ilgi telefono skambučiai, trunkantys ištisas valandas. Tačiau kai susituokiama, poros teigia nebeturinčios apie ką kalbėtis. Tai nesveika. Bendravimas ir dialogas kartais reiškia, kad kita pusė rūpinasi ir mėgina suprasti ir bendrauti. Tyla reiškia “šaltus” santykius. Šaltis vis didėja ir sudaro ledo kalną, kuris vis kyla aukštyn.
Šaltumas veda prie to, kad vienas ar abu partneriai šilumos pradeda ieškoti už santuokos ribų. Kai kurie žmonės neteisingai supranta pranašo žodžius, kurie sako: “Visi, kas tiki Alachu ir Teismo diena, turėtų kalbėti tik apie gerus dalykus arba tylėti.”
Tačiau pranašo ketinimas nebuvo sukurti tylos kultūrą šeimyniniuose ir visuomeniniuose lygmenyse. Iš tiesų bendravimas, kuris neegzistuoja namuose, neegzistuoja ir visuomenėje – politikoje, ekonomikoje, masinėse informacijos priemonėse ir viešosiose problemose.
