Nepaisant visko, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Seksualinis gyvenimas tapo tikru išbandymu, nes vaikystės prisiminimai tapatino tai su kažkuo bjauriu ir žeminančiu.
Puikus vyras ir du sūnūs nepadėjo jai išsigydyti sielos žaizdų, o šiuo metu ir vedybinis gyvenimas darda į prarają.
Kokią pagalbą rekomenduotumėt draugei, nes ir jos vyras apie vaikystės traumas nieko nenutuokia, ar pasakoti jam visa tai.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kaip gyventi vaikystėje tvirkintai moteriai?
Manau, kad jūsų draugė nenusiramintų sužinojusi, kad yra viena iš daugelio tvirkintų vaikystėje vaikų. Statistika, pagal kurią Vakaruose 36-10 vaikų iš kiekvieno 100.000 gyventojų patiria seksualinę prievartą, žinoma, yra gerokai sumažinta. Nemaža dalis žmonių tiesiog vengia apie tai pasakoti.
Vengia dėl to, kad tokiais atvejais aukomis mažai kas tiki, o jei ir tiki, tai turi neišsakytą prielaidą : tu pati prie to prisidėjai. Kažkada Z.Froido darbų dėka tvirkintų vaikystėje suaugusiųjų neurozės buvo siejamos būtent su šiuo veiksmu. Tačiau vėliau dalis tokių atvejų buvo pripažinta „infantiliomis fantazijomis“, kas įnešė tik daugiau sumaišties į šį klausimą.
Kas atsitinka nepradėjusiai bręsti mergaitei, kurią seksualiai stimuliuoja vyresni - paaugliai, jaunuoliai, suaugę? Taip elgiasi žmonės, psichologiškai "regresuojantys" į vaikystę arba ieškantys egzotiškų lytinių stimulų. Save jie teisina tuo, kad, atseit, ne tik jiems tai smagu, bet ir vaikui - juk jis irgi turi savo seksualines reakcijas, jei jau turi lyties organus.
Tačiau jie nemato savęs vaiko akimis. Jie tik jaučiasi vaikai, žaidžiantys "daktarą", o jis yra realus vaikas, o ne tas, kuris "žaidžia vaiką". Tvirkintojams naudinga įsivaizduoti, kas būtų, jei, užuot žaidę karo žaidimą, jie atrastų, jog pateko į realų karą.
Vaikas su jais patenka ne į žaidimą, o į tikrą santykį, kuriam nebūna pasiruošęs nei fiziologiškai, nei psichologiškai. Jo santykiai su suaugusiųjų pasauliu nuo šiol remiasi ne įprastiniu "mes, vaikai ir jie - suaugę, ir tai yra normalu" suskirstymu, bet - mergaitės atveju - kur kas labiau painiu "aš atlieku moters vaidmenį, nors iš tikrųjų esu tik mergaitė, bet taip turi būti ir dar tai turi likti paslaptis".
Kaip jūs ir pastebėjote, nepaisant to, kad šioje situacijoje sąmoningesnis turėtų būti suaugęs, mergaitė jaučiasi kalta, nes mano padariusi kažką bloga, jai gėda ir ji yra pažeminta. Ja pasinaudojo kaip suaugusios moters pakaitalu. Žinoma, vaikai irgi kartais turi seksualinių žaidimų, tarkime, žaidžia "daktarą", masturbuojasi. Tuomet vaikai nesijaučia kažkuo ypatingesni, nes taip elgiasi ir kiti bendraamžiai.
Tačiau tvirkinimo atveju santykis yra kitoks. Vaikas suvokia, kad tai nėra įprasta ir normalu, ir kad kitos mergaitės ir toliau gyvena savo, vaikų gyvenimą. O štai jai nuo šiol yra kitaip - ji jaučiasi padariusi kažką, kas ir išskiria ją iš vaikų pasaulio ir įtraukia ją į paslaptį, ir tame, ką ji patiria, maišosi malonumas su gėda ir skausmu.
Įprasta tokioms merginoms nešioti viduje savo „blogumo“ jausmą, tačiau neretai pamiršta jos, o tiksliau, sąmoningai išstumia iš galvos tai, kas buvo. Ir, žinoma, jokiu gyvu nebando jos pasakoti tėvams: baisiai sutriks - geriausiu atveju. Apkaltins ir nubaus - blogiausiu. Todėl tokių vaikų viduje gyvena priekaištas, nuoskauda tėvams, ypač savo lyties - kam neapgynei manęs, mama? Kam neparodei man, kad aš - tik vaikas, o tu - suaugusi?
Ar visuomet tvirkinimas vaikystėje trikdo šeimyniniam ir šiaip seksualiniam gyvenimui, kaip jūsų draugės atveju? Ne visuomet. Kartais netgi būna, jog tvirkintos vaikystėje mergaitės subrendusios ima elgtis pabrėžtinai viliojančiai, provokuodamos vyrus seksui. Ir šis keistas reiškinys aiškinamas nesąmoningu siekiu pakartoti traumą, su viltimi išeiti iš gėdos, kaltės, bejėgiškumo. Ir paversti „aukos“ jausmą priešingu- „aktyvios organizatorės“.
Kartais su siekiu nubausti, pažeminti ar bent staiga palikti vyrą. Jūsų draugės atveju šitaip elgtis neįmanoma - draugės vyras, tikriausiai, yra žmogus geras. Ir seksualinis gyvenimas su juo turėtų būti nuolatinis. Draugei iškyla per stiprūs pažeminimo, bjaurumo jausmai, taigi, jie negali „surežisuoti“ seksualinio gyvenimo aktyviai. Vargu ar jai padėtų spauda ar draugės patarimai.
Manau, kad jai reikia profesionalios pagalbos. Tik ne psichiatrinės, kur išrašomi vaistai, o kombinuotos - psichoterapinės ir seksologinės, kur specialistas moka dirbti su vaikystės traumomis ir su porų seksualinėmis problemomis. Todėl prieš kreipiantis psichoterapeutas turėtų patvirtinti, kad dirba su praeitimi, tarkime, yra aukštos kvalifikacijos hipnozės, šeimos konsteliacijų, psichodramos, neurolingvistinio programavimo - NLP- profesionalas.
Ši pagalba susidėtų iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje psichoterapeutas labai taktiškai ir atsargiai pabandytų surasti jos stipriausias būsenas - „resursus“, t.y. pasitikėjimą, ramybę, užtikrintumą. Ir siektų, kad šioms būsenoms nemaišytų gėda ir kaltė, ir kad jos būtų realiai pasiekiamos. Tuomet jis ieškotų būdų padėti jūsų draugei sugrįžti į vaikystę vaizduotėje ar hipnotinėje būsenoje, bet tik tiek, kiek ji galėtų stebėti tai, kas vyko, iš saugaus atstumo.
Tuo metu joje turėtų būti palaikoma resursinė būsena. Kai ji galėtų neatkartoti traumos savo viduje, o rasti būdų palaikyti tą vaiką, jai pasiūlytų iš suaugusiojo žmogaus pozicijos kažką padaryti ir pasakyti, lyg ji būtų to rami ir užtikrinta to įvykio stebėtoja. Ji taptų gera mama sau pačiai. Tai galėtų užimti keletą užsiėmimų, o gal ir daugiau, nes priklauso nuo to, kokia jūsų draugės asmenybė.
Vėliau ateitų seksologinė dalis. Čia galėtų būti pakviestas ir vyras. Jam būtų paaiškinta, kas vyksta su žmona, ką vertėtų ir ko nevertėtų su ja daryti. Po to jie gautų tam tikrą „namų darbą“, susijusį su glamonėmis lovoje. Galbūt jūsų draugė dar gautų papildomų užduočių, kaip jai elgtis su savo kūnu, kaip naudotis savitaiga ir kokiu būdu elgtis lovoje su vyru.
Kaip matote, tai nėra kažkoks stebuklas, tiesiog darbas, reikalaujantis bendradarbiavimo ir kantrybės. Dažniausiai jis padeda, ir jūsų draugė bent jau jaustųsi geriau, o gal net ši problema taptų jai nebe problema.
Sėkmės jums ir ačiū už rūpestį.
Olegas Lapinas