Jei tavo paieškos sistemoje google vien frazes „kaip susitikt su mirusiuoju“, „mirusiųjų pasaulis“, „kaip jį susapnuoti“, „ką reiškia sapnuoti mirusįjį“, „ar egzistuoja gyvenimas po mirties“, „ar siela atpažins tave“, „jei egzistuoja gyvenimas „po“, „kaip atsitiesti po mylimo žmogaus mirties“… ir t. t., vietoj to, kad būti kartu, juokauti kartu, šnekėti kartu, planuoti ateiti kartu, džiaugtis gyvenimu kartu, mylėti vienas kitą, rūpintis vienas kitu, palaikyti vienas kitą sunkiu momentu, galiausiai išsiverkti ant mylimo žmogaus peties, pasidžiaugti, gyvent…
Norėtųsi rinktis antrą variantą, bet taip nėra. Atrodo, gyveni, o staigiai pasaulis apsisuka taip, jog tas posūkis yra visu 180 laipsniu. Gyvenimas yra „prieš“ ir „po“. Ta diena kaip kažkoks atskaitos punktas, antras gyvenimas su kita patirtimi, kitu žvilgsniu į pasaulį. Norėtųsi jį vis dar mylėti, bet kaip mylėti žmogų, kurio jau nebėra, išeina, jog myli savo prisiminimus ir juos puoselėji, saugoji, kaip kažkokius brangakmenius.
Sakoma „laikas gydo“ – o kiek to laiko turi praeiti - kol ateis senatvė ir pasidarys prasta atmintis?! Net jei žinai, kad viskas gali būti paskutinį kartą – paskutinis prisilietimas, paskutiniai pusryčiai į lovą, paskutinis žvilgsnis, bučinys – juk nepasisotinsi tuo, tuo paskutiniu momentu, to bus vis tiek mažai, jei myli žmogų, o gal tiksliau, mylėjai.
Šis laiškas yra į „niekur“, o norėtųsi parašyti tiesiog tris žodžius, MYLIU TAVE, BRANGUSIS, ir kad tu tai perskaitytum… žodžiai į kosmosą. Lieka tik begalinis besitęsiantis ilgesys, jog pasaulis yra be tavęs...
Ž.
