Skausmo išgydymas yra svarbus, nes sugrąžina proto ramybę. Taip pat sugrąžina kūrybingumą ir sugebėjimą spręsti, ką daryti toliau.
Yra dvi gydymo proceso pusės. Pirma, mes turime būti pasiruošę pajusti savo skausmą kaip vaikai. Tai atpalaiduoja jausmus.
Antra, mes turime atrasti ir išardyti vidinį mechanizmą, kuris sukuria skausmą.
Kai mes gimėme, mes jau turėjome natūralų sugebėjimą išgydyti skausmą. Pažiūrėkime į mažus vaikus. Maži vaikai yra skausmo gydymo meistrai. Kai vaikas pajunta skausmą, vaikas verkia. Nustojus verkti, skausmas jau būna praėjęs.
Maži vaikai sugeba palengvinti savo skausmą, nes jie daro tai, ko mes nepastebime. Jie noriai jaučia savo skausmą. Kai skausmas yra jaučiamas nesipriešinant, išgijimas vyksta natūraliai . Jis trumpai pabūna, bet greitai išnyksta. Tai yra natūralus skausmo gydymo procesas.
Deja, mes esame išmokyti elgtis priešingai. Vietoj to, kad noriai pajustume skausmą, kaip vaikai, mes esame išmokyti kovoti su juo. “Dideli berniukai ir mergaitės neverkia. Jei nori dėl ko nors verkti, aš tau tai duosiu, kad galėtum dėl to verkti.”
Taip mes greitai išmokstame vengti savo skausmo. Tai suardo natūralų gydymo procesą.
Vietoj to, kad leistume pasireikšti jausmams ir juos atskleistume, mes kovojame su jais ir laikome juos viduje.
Mes stengiamės nustumti skausmą tolyn, bet negalime to padaryti. Skausmas nėra išorinis, jis yra mūsų viduje. Taigi, stengdamiesi nustumti skausmą tolyn, iš tiesų mes jį nustumiate tik giliau į vidų. Tada likusią gyvenimo dalį praleidžiate bėgdami nuo šio užslopinto skausmo.
Ironiška tai, kad nesvarbu, ką bedarytumėme, siekdami išvengti skausmo, mes negalime nuo jo pabėgti. Mes vis tiek išgyvensime šiuos jausmus, patinka tai mums ar ne.
Kai mes esame įskaudinti, mes esame įskaudinti. Mes neturime pasirinkimo, jausti tai ar ne. Mes tai jausime. Mūsų vienintelis pasirinkimas yra šis: ar mes leisite sau išgyventi tą skausmą kaip vaikui ir atsikratysime jo, ar kovosime su savo skausmu ir laikysime jį viduje?
Kai patiriame skausmą noriai kaip vaikai, skausmas natūraliai atsiranda ir išnyksta. Kad pamatytumėte tai savo gyvenime, prisiminkite, kaip buvote įskaudinti ir leidote sau išsiverkti. Tada, išverkus paskutinę ašarą, pajutote nuostabią laisvę. Tai reiškia, kad leidote skausmui išeiti.
O dabar prisiminkite, kai buvote įskaudinti ir to neapkentėte. Jūs neapkentėte tų aplinkybių ir neapkentėte savo skausmo. Galite pastebėti, kad šis skausmas buvo labai stiprus ir atrodė, kad jis truks amžinybę.
Skausmo išlaisvinimo pagrindas yra noras jį pilnai patirti. Nuolat kartokite sau, “Gerai, kad dabar jaučiu skausmą. Viskas gerai.” Leiskite skausmui ateiti ir leiskite skausmui išeiti. Verkite, jei galite. Verkimas yra galingiausias skausmo išlaisvinimo įrankis.
Jei jaučiate skausmą, bet nesinori verkti, apsimeskite. Apsimeskite, kad verkiate iki kol įsijausite. Tada išgyvenkite skausmą taip giliai, kaip tik galite.
Verkdami galite atkreipti dėmesį į tam tikras mintis, pvz.: “Kodėl jis taip pasielgė?” “Kodėl jis negali mylėti manęs?” Leiskite, kad šios mintys skatintų ašaras. Apverkite kiekvieną mintį. Tada pereikite prie kitos.
Aprėpkite visą skausmą, kurį jaučiate. Išgyvenkite jį noriai kaip vaikai. Tada, kai skausmas pilnai patirtas, jis išnyksta.
Jei skausmas neišsilaisvina, ar visą laiką sugrįžta, vadinasi, jūs atradote pirminį skausmą, kuris yra jūsų gyvenimo varomoji jėga.
Galiausiai, jūs kovojote su skausmu, kai jautėtės niekam tikę, nevykėliai, neverti meilės ar pan. Tačiau tai netiesa, kad jūs tokie ir esate, tai tik įsisenėjęs skausmas. Atkreipkite dėmesį, kad jūs labai nenorite pajusti šio skausmo.
Dėl nesąmoningų pastangų išvengti šio skausmo jūs bendraujate tokiu būdu, kuris naikina pozityvias mintis ir kenkia visoms jūsų gyvenimo sritims.
