Visa tai garsiausioms moterims suteikė galimybę suprasti ir kurti savo paslaptis, kaupti įgūdžius, dėl kurių vyrai, kaip sako literatas Nicolas Chamfortas, „būdami greta tokių moterų pamiršdavo visus jų lyties trūkumus“.
O kaip įrodė istorija, iš tikrųjų Didžiosios Moterys buvo džiaugsmas ne tik vyrų akims ir kūnams, bet ir jų intelektui bei dvasiai – būtent tai suteikė joms galimybę žeisti širdis ir išlikti amžinai geidžiamomis.
Istorijoje išliko nemažai tai patvirtinančių įrašų.
Kleopatra
Kleopatra – iš tiesų didi vyrų užkariavimo strategė. Šios moters slaptas ginklas – tai gebėjimas stebinti, intriguoti ir tuo pačiu žavėti vyrą, jos gebėjimas keistis prisitaikant prie meilužio.
Kaip byloja legendos, su intelektualu Cezariu Kleopatra buvo šmaikšti, kerinti, kalbėjosi apie politiką ir meną. Greta tvirto ir bebaimio kario Antonijaus, kuris pasiduodavo instinkto ir paprastų norų šauksmui, ji tapdavo beveik kurtizane, kuri niekaip savęs neapribodavo.
Lygiai kaip ir Antonijus, ji gėrė, keikdavosi, šlaistydavosi po naktines užeigas ir netgi mušdavosi su savo meilužiu, kas Antonijui suteikdavo nuoširdaus malonumo.
Staigmenų srityje šiai moteriai niekas neprilygo. Pavyzdžiui, Kleopatra ilgą laiką atidėliojo pirmą susitikimą su Antonijumi, taip rizikuodama būti užmiršta. Tačiau tuo metu Kleopatrai buvo statomas ypatingas laivas. Ir štai kartą, kai Kleopatra galų gale sutiko susitikti, ji į susitikimo vietą atvyko grakščiu laivu, skambant švelniausiai muzikai ir esant slaptingam apšvietimui, taip iš tiesų nustebindama Antonijų.
Be to, Kleopatra, norėdama, kad karys užmirštų savo teisėtą žmoną Oktaviją, Aleksandrijoje suorganizavo 12 draugų ratelį, kiekvieną karvedžio dieną užpildydavusį naujomis pramogomis, malonumais ir pokalbiais.
Lilya Brik
Lilya Brik, Majakovskio Mūza – seksualiai patraukli, graži, geru skoniu pasižyminti moteris. Tačiau legendos apie ją sklando ne dėl išvaizdos, o dėl proto ir nepriklausomybės. Lilya buvo nesusikausčiusi, laisvų pažiūrų ir leido sau tai, ko neleido jos amžininkės. Su ja buvo įdomu.
Pasak ją pažinojusio Yveso Saint-Laurento, „ji niekada nesakydavo banalybių, ji visada turėjo savo požiūrį, su ja visada būdavo įdomu“.
„Savas požiūris“ iš tiesų buvo Lilyos ypatingo suvokimo dalis. Taip prie jos traukusio išrinktumo suvokimo – nepaisant to, kad L.Brik rankose dažniau buvo ne skanėstas, o rimbas.
„Pats nuostabiausias L.Brik talentas buvo mokėjimas dovanoti kančias. Ir ne šiaip sau kančias, o pakylėtas kančias. Tokiomis ji tas kančias paversdavo. Tai, kas kalbant apie kitas būtų paprasčiausia neištikimybė, jai tapdavo poezija – „meile“ arba „draugyste“, yra sakęs Arkadijus Vaksbergas.
Pati Lilya apie gebėjimą užkariauti vyrus sakydavo: „Reikia vyrui įteigti, kad jis yra nuostabus ar netgi genialus, bet kad kiti to nesupranta. Ir leisti jam tai, ko jam neleidžia namie. Pavyzdžiui, rūkyti ar važinėti ten, kur tik noras kyla. Visa kita – geros avalynės ir šilkinių apatinių reikalas“.
Markizė de Pompadour
Dar viena didi meilužė, markizė de Pompadour, kaip ir Kleopatra, pasikliaudavo netikėtumais.
Ji suprato, kad norint ilgą laiką išlikti favorite be galo svarbu yra stebinti vyrus, ypač tokius, kurie yra persisotinę malonumų. Sako, kad tik ji galėjo išvaikyti Liudviko XV nuobodulį.
Markizė nuolat sugalvodavo pramogų, dainuodavo, grodavo, pasakodavo istorijas ir anekdotus. Pompadour naudodavo visą arsenalą priemonių – taip pat žaidimus vaidmenimis ir kostiumus: šiandien ji buvo nekalta piemenaitė, rytoj – liūdna odaliska su atitinkamu makiažu, apranga ir elgsena.
Tačiau ilgainiui, kuomet grožis pradėjo blėsti, markizė suprato, kad nebetenka galios valdyti karaliaus širdį. Ir tuomet Pompadour, norėdama išsaugoti įtaką, nusprendė tapti monarcho drauge.
Dėl to markizė de Pompadour pati pradėjo rekomenduoti Liudvikui potencialias favorites ir apie save subūrė daug poetų ir dailininkų...
O štai Ninon de l'Enclos, „kurtizanių karalienė“, įsigijusi namelį Tournelle gatvėje, aplink save subūrė iškilių žmonių ir traukė ne tik išvaizda, bet ir savo protu, mokėjimu elgtis ir ypatinga atmosfera – laisvės, lengvumo, jausmingumo.
Jos salono lankytojai buvo vadinamo „turnelio paukščiais“. Beje, žymios damos siekė draugystės su šia kurtizane, kad galėtų, kaip jos pačios sakė, išmokti iš jos gerų manierų.
Catherine Deneuve
Ką labiau galima būtų priskirti ne prie didžių meilužių, o prie moterų, kurios besąlygiškai įkalina.
Sako, kad Catherine žavesys yra stebuklingas, neturintis jokių paaiškinamų priežasčių – jos nei išvaizda nepriekaištinga, nei krūtinė. C.Deneuve ginklas – amžinas moteriškumas. Ji nekalbi, nemėgstanti atvirauti, vadinasi, paslaptinga, ji kukli, bet tuo pačiu moteriška iki nagų galiukų.
Catherine įkūnija ne seksą, o kitą moteriškumo esybę, tai, kas taip traukia stipriąją lytį.
Tikėtina, kad už tai pusė Prancūzijos vadina ją Moters simboliu, artimesniu idealui nei Marilyn Monroe ar Sophia Loren.
Tačiau ne tik Prancūzija, pripažinta moterų žavesio gimtinė, bet ir ekscentriškoji Amerika pasauliui padovanojo nemažai sekso simbolių bei legendinių moterų.
Jacqueline Kennedy
Sklinda gandai, kad Jacqueline Kennedy – Johno Kennedy ir Aristotelio Onassis žmona – turėjo romanų su daugybe garsių savo laikmečio vyrų, nuo Marlono Brando iki Roberto Kennedy, Johno brolio, rašo Passion.ru.
Ar ji buvo moteris, gebėjusi savo širdyje visam laikui įkalinti vyrus? Galbūt ne – mes žinome apie Johno (taip pat ir Roberto) romaną su Marilyn Monroe, o ir Aristotelis Onassis nesiliovė susitikinėti su Maria Callas.
Tačiau ji, be jokios abejonės, sugebėjo patraukti dėmesį, provokuoti ir išlikti gerbiama, sukelti norą užkariauti ją.
Jacqueline buvo elegantiška ir pavertė eleganciją savo pagrindiniu ginklu, taip tartum tapdama priešprieša kitam įvaizdžiui – Marilyn Monroe įvaizdžiui. Ji buvo iki kraštutinumų elegantiška, madinga ir drąsi. Jos dizaineriškos idėjos kartais šiurpindavo visuomenę, bet visgi buvo su džiaugsmu įsisavinamos ir tapdavo pavyzdžiu daugybei amerikiečių.
O dar Jacqueline, kaip ir madam de Pompadour bei daugelis kitų moterų, kurios istorijoje išliko dėl savo gebėjimo apžavėti vyrus, atlaidžiai vertino romantiškus Johno Kennedy nuotykius.
Juk ji norėjo likti greta jo, nepaisant nieko. O ar ji buvo iš tiesų didi meilužė – nežinia.
Tačiau sklando legendos apie tai, kad Jacqueline buvo gera mokinė – kartą gydytojas, šokiruotas jos neišprusimo fiziologijos klausimais, papasakojo jai apie erogenines vyro zonas, o jau po savaitės A.Onassis gyrėsi tuo, kad Jacqueline yra geriausia iš visų jo turėtų moterų.
Marilyn Monroe
Pati prabangiausia ir neabejotinai amerikietiška XX a. Moteris ir Erotikos ikona – Marilyn Monroe, kurios geidė stulbinamas kiekis vyrų.
Beje, kaip ir daugelį jau aprašytų herojų, ją labiau derėtų vadinti sekso simboliu, o ne didžia meiluže. Kaip pastebėjo vienas iš jos senų pažįstamų ir meilužių, „lovoje ji buvo ganėtinai paprasta ir labiau mėgavosi vyro reakcija į save pačią“.
Marilyn paslaptis sukelti susižavėjimą ir geismą yra ganėtinai paprasta: prie jos traukė angeliško nekaltumo ir neįtikėtinos erotiškumo jėgos (atviros, bet ne vulgarios) derinys. Tačiau štai kur Marilyn paslaptis – niekas nesugeba to pakartoti!
Nepaisant gamtos dovanoto moteriškumo ir žavesio kerų, Marilyn ne šiaip tiesiog eksploatavo tas dovanas, o visuomet tobulino save ir savo įvaizdį. Galbūt ji netgi prisigalvodavo įvairiausių gudrybių, kurios vėliau tapo legendinėmis.
Pavyzdžiui, kai kas tvirtina, kad savo įžymiajai eisenai sukurti (prisimenate linguojančius klubus filme „Džiaze tik mergaitės“?) ji pažemindavo kulniukus, o kad krūtinės forma būtų ideali, prie suknelės ji prisisiūdavo pagalvėles.
Be abejo, M.Monroe demonstravo seksualumą visuomenei mesdama frazę; „naktį aš dėviu tik lašelį Chanel No. 5“ arba filmuodamasi pusnuogė. Kitaip tariant, ji kūrė savo įvaizdį, kurį pakartoti nebūnant vien kopija (kad ir labai gera) neįmanoma.
Tikriausiai legendinių moterų tyrimus galima būtų tęsti be galo. Tačiau su kiekviena istorija vis labiau aiškėja, kad kiekvieno sekso simbolio paslaptys – tai asmenybės sėkmė ir paslaptis.
Kūną galima tobulinti, skonį ugdyti, minias gundyti, tačiau tam būtina valia, charakterio jėga, individualumas ir protas. Kaip bebūtų, grožiui atsispirti įmanoma, o asmenybės žavesiui – niekaip.