Viena pamokanti istorija...
Darbe Šeli sekėsi puikiai, ją gerbė visi bendradarbiai. Tačiau jos vyras Laris kaltino ją dėl to, kad ji apleido jį, vaikus ir namus. Tapo akivaizdu, kad šiai porai reikia iš naujo įvertinti prioritetus.
“Kai pasakiau Šeli, kad aš išsikraustau, atrodė, kad ši naujiena ją pribloškė kaip užgriuvusi tona plytų,” sako Laris, 42 metų amžiaus pediatras. “Aš nežinau, kodėl ji taip nustebo – pastaruosius penkerius metus vargiai galėčiau pavadinti santuokiniu gyvenimu. Aš mėginau jai pasakyti, kaip stipriai aš ir vaikai ją mylime ir kaip mums jos trūksta, kad mums liūdna žiūrėti į jos tuščią kėdę prie stalo kiekvieną vakarą. Tačiau Šeli rūpi tik jos darbas.
Šeli yra didelio Japonijos fabriko padalinio Amerikoje direktorė. Kai ji nekeliauja, kiekvieną vakarą dalyvauja dalykinėse vakarienėse. Ji protinga ir daug ko pasiekė, aš didžiuojuosi jos sėkme, tačiau aš negaliu pakęsti, kaip visa tai pakeitė mūsų santuoką.
Visi reikalai pablogėjo tuomet, kai žlugo mano pediatro praktika. Aš buvau nusiminęs, kad man nepavyko įgyti kitos specializacijos, tačiau Šeli dėl to įsiuto. Ji kritikavo mane už tai, kad aš pasirinkau pediatriją, kaltino už tai, kad šis darbas nėra gerai apmokamas. Tai mane iš tikrųjų įskaudino.
Palaipsniui man pavyko įkurti vaikų sveikatos kliniką, kurioje dabar ir dirbu. Tačiau kai tik man pradėjo sektis ir atgavau pasitikėjimą savimi, Šeli pradėjo dirbti po aštuoniasdešimt valandų per savaitę. Ji sunkiai surasdavo laiko mane netgi pabučiuoti ar apkabinti, jau nekalbant apie seksą. Vėlų vakarą, kai aš jau būnu beveik užmigęs, ji per visą lovą išskleidžia savo popierius ir skambina į Londoną. Ji niekuomet neišjungia savo mobiliojo telefono, net būdama vaikų mokyklos renginiuose. Ne, ji mūsų vaikų neignoruoja. Amandai penkiolika, o Maksui vienuolika. Tačiau visi mes žinome, kad jai pirmoje vietoje yra darbas.
Norėdamas visa tai kompensuoti, aš tapau tobulu tėvu. Aš paimu vaikus iš mokyklos, padedu jiems ruošti namų darbus, einu į kiekvieną tėvų susirinkimą, koncertą ir sporto rungtynes. Man labai patinka būti tokiu tėvu, tačiau aš noriu turėti ir žmoną. Aš pasiilgau tos švelnios, meilios moters. Žinau, kad Šeli giliai širdyje vis dar tokia išliko.
Kai aš augau, mano mama man sakydavo, kad bloga meilė yra geriau nei jokios meilės. Galbūt todėl aš su visu tuo taip ilgai taikstausi. Man buvo tik septyneri, kai mirė mano tėvas. Neprabėgus nė metams, mano motina ištekėjo už kito vyro, kuris su manimi ir dviem mano jaunesniaisiais broliais elgėsi kaip su šiukšlėmis. Aš labai stengiausi įtikti savo patėviui ir įtikau visiems, tik ne jam. Aš turėjau daug draugų, mokykloje man taip pat sekėsi puikiai.
Su Šeli pradėjome susitikinėti, kai aš mokiausi paskutiniame universiteto kurse. Man patiko jos grožis, protas ir nepriklausomybė. Mes susituokėme, kai aš mokiausi medicinos mokykloje, vėliau ji įstojo į verslo mokyklą. Šeli žavinga – besimokydama ji pagimdė Amandą ir vis tiek sugebėjo baigti ketvirta pagal reitingus.
Tie pirmieji metai buvo tokie sklandūs, kaip tik galima būtų svajoti. Netgi dabar mes iš tikrųjų nesipykstame. Tačiau ir nesišnekame. Šeli man tik iškloja savo paliepimus taip, lyg aš būčiau jos asistentas: pavyzdžiui, ji pasako man, ką mes darysime savaitgalį, tačiau ar aš tam neprieštarauju, ji net nepaklausia.
Nors Maksui trūksta motinos namuose grįžus iš mokyklos ir vakarais, jis yra lengvai bendraujantis ir linksmas vaikas, taigi, atrodo, kad kol kas jam sekasi puikiai. Tačiau su Amanda situacija kitokia. Pastaraisiais metais jos pažymiai pablogėjo, ji tapo konfliktiška ir bendrauja su kažkokia chuliganų vaikų grupe.
Neseniai, mums su Šeli aptarinėjant paskutiniąją valią, ji pareiškė norinti sudaryti povedybinę sutartį, numatančią, kad, jei ji mirs pirma, jos pinigai atitektų vaikams, o ne mano būsimai žmonai. Ar ji iš tikrųjų manė, kad aš galėčiau apleisti mūsų vaikus? Štai tuomet aš supratau: tai ne ta moteris, kurią aš vedžiau. Jai nerūpiu nei aš, nei mano interesai. Aš groju saksofonu vienoje grupėje, tačiau ji nė vieno karto nėra atėjusi į mūsų koncertą.
Štai tada aš ir pasakiau, kad išsikraustau. Dabar Šeli prašo manęs pamėginti viską atitaisyti. Aš labai nenoriu išbraukti dvidešimt savo vedybinio gyvenimo metų ir sugriauti savo vaikų gyvenimus, tačiau jaučiu, kad daugiau su ja gyventi nebegaliu.”
“Aš nenustoju verkti jau visą savaitę”, sako 41 metų amžiaus Šeli. “Aš žinau, kad buvau per daug užsiėmusi darbe, tačiau nesuvokiau, kad visa situacija tapo tokia rimta.”
“Iki dabar Laris nereiškė jokių priekaištų dėl to, kaip mes gyvename. Jis niekuomet man nesakydavo, ką jis nori veikti savaitgaliais, taigi aš maniau, kad sprendimus turėčiau priimti aš. Ir jis niekuomet nepriekaištavo dėl mano darbo valandų. Aš maniau, kad mes sudarėme nebylų susitarimą: aš būsiu pagrindinė maitintoja, o jis prisiims namų ruošos darbus. Jei Laris tuo nebuvo patenkintas, jei jam nepatiko mūsų susitarimas, tai kaip gi aš galėjau apie tai žinoti, jei jis man to nesakė?
Pernai metais mano kompanija susijungė su dideliu konglomeratu ir aš buvau priversta dar daugiau dirbti. Tačiau man iš tiesų daug maloniau būti darbe, kur aš galiu viską kontroliuoti, nei namuose su vyru, kurio nuotaikos labai permainingos ir kuris nenori bendrauti. Visai nemalonu būti su kažkuo, kas netgi negali man pasakyti, ko nori valgyti vakarienei.
Aš dirbu sunkiai, nes taip reikia. Kai baigėsi Lario praktika, praėjo beveik visi metai, kol jis išsiaiškino, ką jis nori daryti, taigi, aš buvau atsakinga už visų sąskaitų apmokėjimą. Netgi dabar aš uždirbu daugiau pinigų nei jis. Aš nesijaučiu saugi, neturėdama atliekamų pinigų banke – taip turbūt yra todėl, kad aš taip išauklėta. Mano tėtis, verslininkas, uždirbo nemažai, tačiau mes gyvenome kukliai: mes retai atostogaudavome ir netgi nedažnai vaikščiojome į kiną.
Iki šiol aš mylėjau savo darbą. Mano kolegos buvo nuostabūs – mes buvome beveik kaip šeima. Buvo puiku uždirbti daug pinigų ir užimti vadovaujantį postą. Tuo pat metu aš palaikiau ryšį su savo vaikais, keliaudama su jais į mokyklos ekskursijas visuomet, kai tik galėdavau, nepraleisdavau jų koncertų ar mokyklos vaidinimų. Aš dievinu Amandą ir Maksą ir man siaubinga girdėti, kaip Laris kaltina mane, kad vaikai nėra man pirmoje vietoje.
Tačiau dėl to, kad aš nenoriu mesti darbo, tenka pripažinti, kad tampa vis sunkiau su viskuo susitvarkyti. Man reikia praleisti daugiau laiko su vaikais, ypač dabar, kai atšalo mano ir Amandos santykiai. Dabar jau nebepraeina turbūt nė vienos dienos, kad mes nesusirietume.
Laris ir aš buvome geriausi draugai. Nuo tos akimirkos, kai mes susipažinome, aš žinojau, kad noriu būti jo žmona. Tačiau pastaruoju metu aš jam prišneku visokių neprotingų dalykų, kurių iš tiesų nenoriu pasakyti, kaip, pavyzdžiui, tas visas reikalas apie povedybinę sutartį. Vieną kartą aš netgi jam pasakiau, kad nebemyliu jo taip, kaip anksčiau. Visa tai greičiausiai dėl to, kad patiriu labai daug streso.
Aš negaliu pripažinti, kad mums jau per vėlu. Man tiesiog reikia išmokti parodyti Lariui, kaip jis man rūpi.”
"Nors Laris didžiąją dalį kaltės meta ant Šeli pečių, norint išardyti santuoką, tačiau tam reikia dviejų žmonių. Jos atitaisymui taip pat reikia abiejų,” sako psichologas. “Aš norėjau padėti jiems prisiminti tą meilę, kurią jie jautė vienas kitam anksčiau.”
“Šeli sau kėlė labai aukštus reikalavimus ir tik per pinigus ir sėkmę ji galėjo save suvokti kaip asmenybę. Dabar ji pasiekė profesinius tikslus, tačiau, kaip ir daugelis atsakingų darbuotojų, užimančių aukštus postus, siekdama išgyventi ji susikūrė tunelinį regėjimą, o jos šeima pasitraukė į periferiją. Lario išsikraustymas buvo šiurkštus žadintuvo skambutis.
Aš pasakiau Šeli: “Senoji santuoka gali būti jau iširusi, tačiau jūs su Laris galite susikurti naują. Kamuolys tavo lauke.” Mano žodžiai palietė reikiamą stygą ir jos akys priplūdo ašarų. Aš paraginau ją: “Ką, kurdama naują šeimą, padarytum kitaip?” Ji pasakė: “Daugiau laiko skirčiau savo šeimai.”
Aš sužinojau, kad Šeli tėvas kartą patyrė sunkumų darbe. Tai, drauge su jo polinkiu taupyti pinigus, pamažu išugdė jo gilų rūpestį dėl finansinio saugumo. Kai Lario medicininė praktika žlugo, Šeli baimės vėl iškilo į paviršių. Jos rūpesčio problemų supratimas padėjo palengvinti problemą. “Aš vis dar kartais supanikuoju,” sako ji, “tačiau supratau, kad jei sustoju ir pažiūriu į situaciją realiai, suvokiu, kad mes turime krūvą pinigų banke ir tik tuomet nusiraminu.
