Iš pradžių mus traukia tai, kas yra nepažįstama. Taip susitinkama. Bet namuose toks pat santykis ima kelti grėsmę. Nebenorima netikėtumo. Ir pamažu imama kurti kažką, kas vis labiau sustabarėja, plokštėja, suteikia daugiau saugumo, patogumo, tačiau taip atneša ir vangumo. Tuomet imama skųstis vedybiniu nuoboduliu.
Kodėl, skirtingai nuo mums peršamos nuomonės, malonumą teikiantis intymumas negarantuoja gero sekso? Būtų visai nesunku parašyti knygą apie tokius žmones, kurie negali pakęsti vieni kitų, nekomunikuoja ir todėl neturi lytinių santykių. Tačiau kai kurios apklaustos poros sakė, kad jų santykiai įstabūs, kad jie myli vienas kitą, bet jie neturi lytinių santykių.
„Žinau, kad jis myli mane, bet jau seniai nebesijaučiu esanti geidžiama.“ Jie moka įvardinti skirtumą. Tai tokie santykiai, kuriuose apstu globos, meilės ir gero intymumo, tačiau nėra aistros. Ir aistros trūkumas nėra griuvusių santykių paseka. Veikiau tokia būsena yra tikėtina šio ypatingo drauge sukurto intymumo paseka.
Galbūt aistrą numarina ne artumo trūkumas, o pernelyg daug artumo ir familiarumo, be kurių intymumo neįmanoma įsivaizduoti. Galbūt meilę puoselėjantys rūpesčio ir apsaugos elementai bei tai, kaip meilė auga abipusio sutarimo ir bendrumo sąlygomis, ir užblokuoja nesąmoningumą ir laisvę, be kurių neįmanoma mylimam žmogui išreikšti aistros.
Tačiau tie, kurie išsaugo kibirkštėlę, žino, kaip ją atgaivinti. Aistra neatsiejama nuo noro nustebinti kitą žmogų, puoselėti susidomėjimą juo ar ja. Aistra neatsiejama nuo noro priartėti prie žmogaus, kurio dar nepažįsti. Ir ne todėl, kad šis nepažinojimas yra apsimestinis, o todėl, kad atsiveri tam, kas yra nepažįstama, išliekančiam partnerio paslaptingumui ir neapsimeti, jog jau pažįsti partnerį kaip penkis savo pirštus.
Kaip kinta aistra ilgalaikiuose santykiuose
Ko gero, tikrai ne visos poros iš pradžių sprogsta nuo aistros ir aistra nebūtinai gali kisti viena kryptimi, t.y. pamažu slopti. Tikriausiai žmonės skirtingu metu turi skirtingus poreikius, todėl tas žmogus, su kuriuo atsiduriama poroje, nebūtinai gali suteikti aistrą – ar būtent tą, kurios ieškoma.
Vargu ir ar mes turime vieną nepajudinamą seksualumą. Ko gero, ilgainiui mumyse atsiveria skirtingi seksualumai. Anksčiau maniau, kad seksualumas yra bruožas, o ne nuolatinis savęs formavimo procesas. Tiesą sakant, manau, kad ilgainiui daugumai žmonių seksualinis gyvenimas gerėja. Gali sumažėti intensyvumas, geismas, venomis gali imti pulsuoti mažiau libido, bet galvoje pralaisvėja ir, kuomet tai nutinka, gyventi yra žymiai lengviau.
Kai poros kalba apie išsivadėjusį seksualinį gyvenimą, kartais jos nori daugiau sekso, bet visuomet žymiai labiau tiesiog nori geresnio sekso. Geresio sekso norima tam, kad vėl pajustų gyvybingumą, laisvumą ir jaudulį. Tokį seksą, kuris anksčiau santykiams suteikdavo atsinaujinimo, bendrumo ir žaismingumo.
Jei šie niuansai jums siejasi su neištikimybe, manau būtent todėl žmonės ieško kitų santykių. Tam, kad gyvenimą apniukusiam merdėjimo jausmui atsirastų alternatyva. Nes kuomet randame meilužį/ę, be jokių abejonių, jaučiamės esą gyvi. Tai nebūtinai yra pats teisingiausias žingsnis, tačiau tuomet tikrai jauti, kad alsuoji gyvybe. Nemanau, kad neištikimybė yra vienintelis būdas tai pasiekti, tačiau būtent čia atsiskleidžia ryšys tarp seksualumo ir erotinės energijos. Jaudina tai, kaip žmonės puoselėja malonumą tiesiog dėl malonumo, kaip žmonės atsisako įprastų mamos, tėčio, vyro, žmonos, atsakingo piliečio vaidmenų ir išlaiko ryšį su šia trascendentine gyvenimo puse. Būtent ši gyvenimo pusė atsiveria erotiškai nesuvaržytuose santykiuose.
Manau, kartais sulimpama su žmogumi tam tikram gyvenimo laikotarpiui, o vėliau tiesiog reikia judėti toliau. Anksčiau maniau, kad judama toliau todėl, kad to, kas buvo anksčiau, tiesiog nepakanko. Dabar aš apie tai daugiau mąstau kaip gyvenimą sudarančių fazių atspindį. Kai kurie žmonės yra su jumis tam tikrose fazėse, tačiau nebūtinai juda su jumis į kitą fazę. Tačiau tai nereiškia, jog būtina sunaikinti viską, kas buvo patirta drauge. Tai, kuo dalinotes, turbūt teikė daug gerumo tam tikrą laiką. Yra daug porų, drauge užauginančių vaikus, bet vėliau išsiskiriančių. Tokias poras dažnai laikome pereklėmis, negebančiomis vėl atkurti tarpusavio ryšį. Tačiau galbūt šios poros jau seniai žinojo, jog gebės drauge daryti tik viena – būti šeima, tačiau tik dvidešimt metų.
Seksualinis suderinamumas ilgalaikiuose santykiuose
Mūsų partneriais tampa daugiau ar mažiau mums tinkantys asmenys – tas pats galioja ir seksualiniame gyvenime. Žinoma seksualiai lygiavertis žmogus nebūtinai gali būti toks emociniame lygmenyje. Šios dvi sritys kartais egzistuoja nepriklausomai viena nuo kitos.
Šiame konkteste man patinka galvoti apie muzikantus, kurie geba susigroti. Jie tiesiog sukimba muzikuodami drauge – jie panašiai groja, prisiderina, mėgaujasi vienas kito stiliumi, jautriai atsako vienas kitam. Jiems patinka vienas kito pirštai ir lytėjimas, jie jaučia, kaip kitas asmuo judėdamas prabyla ir juda drauge. Susigrojimas nėra statiškas. Gali pradėti groti su kitu asmeniu ir štai po akimirkos jau suvokiame, kad ėmėme pažinti vienas kitą, jautriau reaguojame į vienas kitą, geriau jaučiame, kurlink kitas juda. Ir taip derinamės toliau.
Suderinamumas visuomet auga – nuo daug iki dar daugiau, nuo trupučio link dar šiek tiek. Tačiau manau, kad ne visi žmonės gali susiderinti. Esu dirbusi su poromis, kurios yra nuostabios ir stiprios, tačiau ne seksualiai. Partneriai tiesiog nesulimpa. Norima labai skirtingų dalykų, juos traukia labai skirtingi dalykai ir tas pasirinkimas, kuris juos suvedė, buvo ne seksualinis, o emocinis ar paremtas asmeniškumais. Jie pasirinko gyvenimo partnerį. Tokioms poroms sunku, kadangi jos supranta, kad yra su žmogumi, su kuriuo tikrai gali drauge kurti gyvenimą, tačiau nebūtinai pavyksta sukurti tamprų erotinį ryšį.
Komunikacija gali kliudyti aistrai
Kalbėjimasis yra tapęs intymumo apibrėžimu. Tai labai specifinis, Vakarų pasauliui būdingas kalbėjimo būdas, paremtas tuo, jog tu šneki apie save ir esi empatiškas, jautrus klausytojas, išsakontis man savo mintis ir tą akimirką aš turėčiau jaustis taip, tarsi rūpiu tau ir taip įveikiu savo transcendentinę vienatvę. Taip meilė tampa panacėja nuo vis sparčiau izoliaciją įtvirtinančio gyvenimo ir apsauga nuo kasdienių nemalonumų. Tai labai vakarietiškas kalbėjimas apie intymumą, paaiškinantis, kodėl žmonės jaučiasi labiausiai vieniši būtent Vakaruose. Vakaruose žmonės gal ir laisvesni, bet ir labiau vieniši.
Komunikacija labai svarbu, tačiau žmonės komunikuoja įvairiai ir nebūtinai verbališkai. O intymumas ir seksualumas yra tos sritys, kuriose gimtoji kalba yra mūsų kūnai: mūsų lytėjimai, mūsų gestai, mūsų akys. Norint patirti intymumą, būtina būti bent dvikalbiu, o galbūt ir daugiakalbiu. Nors mūsų santykiams intymumo apibrėžimas ir poreikis yra esminis, mūsų suvokimas apie intymumą drastiškai susiaurėjo. Taip, komunikuoti būtina, tačiau komunikuoti galima įvairiai, o seksualumui svarbiausia kalba, perteikianti meilę, švelnumą, ryšį, prieraišumą, naivius norus, seksą ir daug ką kito, yra kūnas.
Komunikuoti privalome. Tačiau vyrauja įsitikinimas, kad komunikuoti ne galima, o privaloma. Ir privaloma ta komunikacija dalintis. Tiesa, toks dalinimasis komunikacija kartais pakursto aistrą. Tačiau kartais lieka dar galybė būdų, kuriais žmonės gali jaustis artimi, užsivesti, sudominti, suintriguoti ir sujaudinti.
Kokios problemos kyla, jei intymumas yra vienintelis santykių matas
Intymumas kaip santykių matas yra Vakarų pasauliui būdinga idėja. Ši idėja tarsi leidžia suprasti, kad santykiai tegali būti intymūs ir neintymūs. Veikiau reiktų sakyti, kad santykiuose yra labai intymios akimirkos ir mažiau intymios.
Intymumas nėra bruožas ar savybė – tai patirtis, atsirandanti su kitais žmonėmis. Kartais jį patirti galima su tais žmonėmis, su kuriais net nebūtinai esame artimi. Su svetimais žmonėmis kartais galima patirti labai intymias akimirkas. Svarbu galvoti, ar apskritai patiriate akimirkų, kuomet jaučiatės intymiai. Ar sukimbate su kitais žmonėmis? Ar jaučiatės, kad jus pamato? Ar jaučiate, kad jus gerbia partneris? Ar jaučiatės, jog jumis žavisi ir jus mėgia? Ar jaučiate, kad partneris ypatingai rūpinasi jumis? Ar su partneriu gera auginti vaikus? Ar žaidžiate su partneriu? Ar pavyksta produktyiai padirbėti su partneriu?
Mes turime leisti žmonėms apibrėžti jų sąjungą ir tai, ko jie joje ilgisi.
Kur pradėti, kuomet santykiai apmiršta
Būtent čia ir pradedame. Parašykite savo partneriui, pasakykite, kad, jūsų nuomone, santykiai nebejuda iš vietos, kad jūs tai pastebėjote ir į tai abiems dera atkreipti dėmesį. Pasakykite, jog, jums atrodo, kad įklimpote kaip pora ir jums rūpi atsekti, kaip tai atsitiko. Svarbiausia kalbant šiais klausimais yra nepulti ar neimti gintis, neskubėti apsiginkluoti kaltinimais ir priekaištais. Drauge prisiminkite, jog buvote dėmesingi vienas kitam, daug kalbėjotės, smalsavote apie vienas kitą. Prisiminkite, kodėl žaidėte, juokėtės ir kodėl tai dingo. Užduokite šiuos klausimus ir sau. Prisipažinkite, jog galite pasinerti į darbus ir todėl lengvai užmiršti partnerį. Jei siejate kažkurias bėdas su savimi, užsirašykite jas, ir tuomet pasikalbėkite. Kaip tau atrodo? Kurlink viskas klostysis? Bendraudami kalbėkite apie tą bendrą junginį „mes“, kurio reikia abiems pusėms.
Dar vienas būdas pradėti pokalbį yra pasakyti, jog yra daugybė su jūsų seksualumu susijusių klausimų, apie kuriuos niekuomet nebuvo progos prabilti. Pasakykite: „Štai ką aš galvoji ir štai ko ilgiuosi.“
Ką jums reiškia seksas? Ką norite patirti sekso metu? Ką norite patirti su savo partneriu erotine prasme? Kada jaučiatės laisviausiai? Kada jaučiatės nesaugiausiai – ne vien sekso metu, bet santykiuose apskritai? Ką norėtumėte išsakyti? Ką norėtumėte sužinoti apie savo partnerį? Paklauskite. Klauskite tinkamu metu, kuomet esate atsipalaidavę. Galite užsiminti, jog skaitėte kažką – net šį tekstą – ir jums įdomi jūsų partnerio nuomonė skaityta tema.
Kartais sakau žmonėms, kad jei įklimpote, paklauskite savęs, kokį vieną dalyką galėtumėte nuveikti šią savaitę kitaip. Kažką nedidelio, kažką, ką galite pasakyti ar padaryti – ar nesakyti. Tiesiog vieną užduotį, kuriai galėtumėte pasišvęsti. Jei norite pakeisti partnerius, turime patys keistis.
Apie darbą su poromis, kurių santykiuose dingo aistra
Žmonės kreipiasi į terapeutus skirtingomis gyvenimo akimirkomis. Kartais kreipiamasi, nes jie jaučia stagnaciją arba nori pokyčių – savy, savo gyvenime, santykiuose. Tuomet tampu jų palydovu. Ne man spręsti, kas jiems labiausiai tinka. Tačiau drauge susėdusi apžvelgiu, kokie jų norai yra ar gali būti pagrįsti. Arba net kas nėra realistiška, bet ko vis tiek būtų galima siekti. Juk galima pasvajoti. Gal tai ir neįvyks, bet mums visiems yra nutikę siurprizų, netikėtumų. Su klientais apsigyvenu šioje nežinomybės ir dviprasmiškumų zonoje ir tiesiog žiūriu, kaip viskas klostosi. Taip tampu gana optimistiška. Kartais, deja, tenka pripažinti, kad šioms poroms žymiai geriau drauge pavyks ne seksas, o dešimtys kitų kartu daromų dalykų. Tuomet klausiu, ką jie nori daryti toliau.
Lieka pakankamai galimybių. Mums privalu išsaugoti orumą ir pasitikėjimą tuo, kas esame, kas mums rūpi ir ko pavyko pasiekti. Tuomet tiesiog patariu jiems, kaip jų santykius praplėsti ar tobulinti, jie jie to nori.
