Ar egzistuoja laimės formulė?

 (7)
Kiek žmonių - tiek gyvenimų. Kiekvienas trokštame laimės, tačiau visi ją įsivaizduojame skirtingai ir siekiame skirtingais būdais. Ar reikia smerkti gyvenančius ir mąstančius kitaip, nei mes patys? Ar reikia laimę įsprausti į mums vieniems suprantamus rėmus ir sakyti, kad taip gyventi turi visi? Likimas dažnai mums krečia pokštus, o gyvenimas vis tiek neša mus, versdamas rinktis SAVO KELIĄ. Rinkimės, bet būkime tolerantiški esantiems šalia ir gyvenantiems KITAIP.
Keturios gyvenimo istorijos...

  • Pirmoji istorija
  • Antroji istorija
  • Trečioji istorija
  • Ketvirtoji istorija

    Pirmoji istorija

    Ji ištekėjusi antrą kartą, turi tris mažylius. Jos namuose viskas žvilga, o ant stalo puikuojasi naminis pyragas. “Man vyras nereikalingas, - juokiasi moteris,- kraštutiniu atveju, ateinantis. Pirmą kartą ištekėjau būdama visiškai jaunutė, baisiai įsimylėjusi savo bendrakursį.

    Medicinos institutas, diplomas, disertacija, dvynukės dukros ir… nuolatinis buitinių problemų kaleidoskopas. Aš netgi neatsimenu džiaugsmo, vien rūpesčiai. Gyventi nėra kur, apsirengti nėra kuo, normalius pietus pagaminti nėra iš ko. Aš - absoliučiai naminis žmogus, ir mums buvo be galo gera dviese: suguldome mergaites, virtuvėje alus, televizorius - visiška idilija. Aš ir nepastebėjau, kaip neįrengta buitis “suėdė” mūsų švelnumą.

    Mes su vyru neturėjome netgi minties, kad išsiskirsime, bet vis labiau tolome vienas nuo kito. Aš vis neturėjau laiko pakalbėti, o jis neturėjo noro man padėti. Aš mėgstu ir moku šeimininkauti. Tačiau tam reikalingas laikas ir pinigai, o jų aš neturėjau. Aš siaubingai pavargdavau, namai tapo našta ir mano įsivaizdavimas apie šeimyninę laimę aiškiai apkarto.

    Ir štai visai netikėtai vyras mus paliko - be paaiškinimų ir visam laikui. Maniau, kad išprotėsiu. Netgi ne iš apmaudo - iš bejėgiškumo. Nusprendžiau, kad nenoriu jokios santuokos, tik vaikai ir aš! Ko gero, paprasčiausiai pavargau, bet vyras, esantis šalia, sukeldavo man pasibjaurėjimą. Jau buvau bebaigianti doktorantūrą, kai susipažinau su studentu iš Kolumbijos.

    Jis ėmė pas mus lankytis, žaidė su mergytėmis - ir staiga man pasipiršo! Nusijuokiau jam į veidą. Kam man tas nuotykis? Tolesnėms mintims apie tai, kaip mergytės užaugs, kaip mes kartu su juo gyvensime, fantazijos nepakako. Pilka kasdienybė? Ką gi, visi taip gyvena… Laimei gyvenimas turtingesnis, nei mūsų įsivaizdavimas apie jį.

    Išvažiuodamas į Bogotą, Santos dar kartą man pasiūlė ranką, širdį ir, kas mane pritrenkė, solidžią pagalbą. O kodėl gi ne? Laikas ėjo, jis rašė laiškus, prašė gerokai pagalvoti, tapė originalaus šeimyninio gyvenimo “50 x 50” privalumus. Gyventi čia jis negalėjo, pasirodė, kad jis turi dirbti šeimos firmoje. Važiuoti į Kolumbiją aš nenorėjau.

    Trumpiau sakant, ištekėjau už jo, nuvažiavau pasisvečiuoti pas naujus giminaičius ir nutariau sau: gyvensiu santuokoje ir tuo pačiu atskirai. Ką gi aš gavau? Mažą Aleksandrą, kurį mes visi dieviname, rūpestingą vyrą, pasirodantį kartą per pusmetį, puikų butą ir galimybę rūpintis savimi. Kai vyro su mumis nėra, aš su malonumu užsiėmusi namais ir savimi, vedžioju vaikus į teatrą ir zoologijos sodą, susitinku su draugėmis.

    Tie keli mėnesiai, kuriuos su mumis praleidžia Santos, kupini blaškymosi: priėmimai namuose, begalinės dalykinės kelionės, laukimas, įtampa. Kai jis išvažiuoja, atsikvepiu su palengvėjimu. Pagal neskelbtą susitarimą aš laisva, tačiau man nereikalinga laisvė, man reikalinga ramybė ir gerovė. Man gaila moterų, kurioms tenka pamiršti save, kad tik namie viskas būtų tvarkoje. Esu visada puikios nuotaikos, pasitempusi, susitvarkiusi, rami. Baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu būčiau pasilikusi su pirmuoju vyru”.

    Antroji istorija

    Šeima

    “Ne, gyventi reikia kartu ir tik kartu!- lyg su pirmąja moterimi ginčytųsi antroji, kuriai, galima sakyti, viskas praeityje: keturi vyrai plius daugelis nuotykių.- Mes su pirmuoju vyru visą gyvenimą didžiavomės tuo, kad mes - bastūnai. Mes netgi susipažinome netipiškai: susiginčijau, kad nuviliosiu jį nuo draugės. Tiesa, kartu tada mes nepradėjome gyventi, matyt, per daug turėjome įkarščio.

    Tuomet mano filosofija buvo seksualinis godumas: partnerių kaita vos ne kasdien. Pa mus netgi susidarė draugiška tokių gyvenimo įžiebėjų kompanija. Barai, kavinės, diskotekos nuo nakties iki ryto - tai buvo mūsų protestas prieš gyvenimo pilkumą, ir seksas jame grojo pirmu smuiku. Mes keitėmės berniukais, po to rengdavome pasiskraidymų nagrinėjimą: kas, kaip, kiek…

    Kol jaunas, išlaikai panašų ritmą su malonumu, bet laikui bėgant ir jis nusibosta. Kai tik pavargdavau nuo to, padarydavau pauzę - ištekėdavau, kitaip tariant, nerdavau į įprastą buitį. Manęs pakako neilgam. Santuokose mane labiausiai erzino ekonomija, be to, visokia: pinigų, emocijų, poelgių.

    Kuo sėkmingesnis buvo eilinis vyras, tuo labiau jis mąstė apie nuosavą naudą. Jie su išskaičiavimu, tie turtingi vaikinai, nors ir atrodo šventuoliai. Ar patikėtum, kad skraidžiau “Konkordu” du kartus per mėnesį iš Europos į Ameriką - ikrai, šampanas, seksas tualete, narkotikai. Ir ką aš dabar prisimenu apie tą beprotiškai- turtingą gyvenimą? Jų įtemptą žvilgsnį lankymosi banke metu - štai kur tiesa!

    Palaipsniui dariausi protingesnė, ne tokia kategoriška ir dabar tvirtinu: patirtis būtina. Kai žvelgiu į jaunavedžius iš mokyklos suolo, beveik visada žinau: po poros metų jie išsibėgios. Apskritai santuokas iki 25 metų drausčiau. Be to, kas turi smegenų, tie taip ir elgiasi: iš pradžių iš gyvenimo ima viską, kas juos domina, o jau po to tuokiasi. AIDS? Na, saugumo technika medžioklėje - būtina sąlyga.

    Ne, nesigailiu dėl savo nuotykių. Aš pažinau gyvenimą ir įvertinau jo kitą pusę, kai nesinori įvairumo ir santykiuose pirmiausia vertini pastovumą. Kokia laimė gyventi tik dviese! Mes su pirmuoju vyru antrą kartą susitikome po daugelio metų, pažvelgėme vienas į kitą ir supratome, kad nenorime išsiskirti. Mes netgi susituokėme! Kai ryte jam į lovą patiekiu kavą, su dėkingumu prisimenu visus savo berniukus ir vyrus - kiekvienas išmokė mane ko nors svarbaus, blogo arba gero - neturi reikšmės, bet mano dabartiniam gyvenimui šios žinios neįkainojamos”.

    Vaikai laimingi: jie turi du tėvus ir kiekvienas globoja savaip. Na, o aš laiminga dvigubai.

    Trečioji istorija

    Šeima

    Ji turi tris vaikus ir du vyrus. Taip, štai taip, vienu metu. “Pirmą kartą ištekėjau už bendraklasio būdama aštuoniolikos metų. Mama buvo šoke, o aš, žinoma, kalbėjau, kad tai visam gyvenimui, kad tai mano likimas ir tauškiau visokias nesąmones – hormonai, ką čia padarysi? Tačiau Jis išėjo į armiją ir laikui bėgant tapo aišku, kad išsiskyrimo mums nepakelti.

    Aplink mane sukosi vaikinai, vyras apie tai sužinojo ir pareikalavo skyrybų. Įsikarščiavusi nusiunčiau jam visus popierius. Mes išsiskyrėme: jis rašė man nuostabius laiškus iš Sachalino, ir aš jaučiau, kad mūsų meilė - ne atsitiktinis ryšys, o kažkas daugiau. Tačiau jis vedė ten, kur tarnavo: negalėjo atsakyti mergaitei, kuri jį sužavėjo. Kūdikis, jos tėvai - ką čia pasakysi?

    Nežiūrint į tai, kad mes išsiskyrėme, tikėjausi, kad kada nors jis vis tik bus su manimi. Nors šansų tam buvo mažai: ten mažytė dukra, o pas mane surado sudėtingą nevaisingumo formą. Pradėjau gydytis, tačiau nieko neišėjo, ir vieną kartą alerginiame šoke patekau į ligoninę. Mane slaugė žinomas specialistas, profesorius, o aš visą laiką raudojau ir kartą netikėtai papasakojau jam ir apie vyrą, apie save, apie nevaisingumą. Jis pagalvojo ir pasakė: “Jums, mergaite, reikia nusiraminti ir pagyventi su ramiu suaugusiu žmogumi. Gali būti, kad viskas stos į savo vietas- taip atsitinka”.

    Nežinau, galbūt iš jo pusės tai buvo išskaičiavimas, nes išėjo žmona, palikusi jį su trimečiu sūnumi. Jis norėjo susitvarkyti savo gyvenimą, o vaikui reikėjo globos. O jau iš mano pusės buvo tikrai išskaičiavimas: aš pavargau nuo vienatvės ir norėjau tylaus uosto. Tiesiai iš ligoninės persikėliau pas jį. Pradžioje purčiausi jo begalinio gerumo, o po to priėmiau jį su dėkingumu - jis iš tikrųjų suteikė man ramybę, kurios mano gyvenime niekada nebuvo.

    Jis mane vežiojo į užsienį, ieškojo specialistų po visą pasaulį, ir aš pagaliau pastojau! Kai gimė sūnus, mes tapome dar artimesni - galėjome visą naktį prakalbėti virtuvėje. Aš jau buvau pamiršusi apie pirmąjį vyrą, kai netikėtai jis paskambino mums į namus. Netgi išsigandau, taip stipriai suplakė širdis. Jis pateko į avariją - žmona žuvo, o dukrai skubiai buvo reikalingas kraujas. Vyras griebė ragelį: “Tučtuojau atvažiuok!” Kol su perpylimais tęsėsi košmaras - aš, vienas ir kitas vyras paeiliui davėme mažajai mergaitei savo kraujo - mes supratome, kad išsiskirti dabar negalėsime.

    Juolab, kad dabar bet kurią minutę mergaitei gali prireikti gydytojo. Antrasis vyras pasakė pirmajam: “Lik pas mus gyventi”. Suprantama, greitai įvyko tai, ko negalėjo neįvykti, bet antrasis pasakė: “Mes- giminaičiai, ir aš nenoriu, kad viskas sugriūtų. Pabandysim gyventi kartu”.

    Nenormalu? Tiktai ne mums. Antrasis vyras dirba klinikose. pirmasis uždarbiauja su mašina ir laksto po parduotuves, aš užsiimu su vaikais. Geriausias laikas - vakaras, kai mes susirenkame už stalo ir pasakojame naujienas. Kam jums žinoti, kas vyksta po to? Vaikai laimingi: jie turi du tėvus ir kiekvienas globoja juos savaip. Na, o aš laiminga dvigubai”.

    Ketvirtoji istorija

    Šeima

    Ketvirtoji istorija - pati paprasčiausia: vienas vyras, viena santuoka, vienas vaikas. “Man atrodo, santuokos nereikia laikyti malonumo ar bausmės forma. Greičiausiai tai paieška savęs, tobulinimas savęs, kuris vienintelis suteikia ramybės, kurios mes taip siekiame… Visi aplinkui tvirtino, kad mūsų sąjunga negalima, o aš kiekvieną dieną įsitikinu, kad būtent jis padėjo man tapti savimi.

    Dvidešimties metų nežinojau, ko noriu, ir su savo pašėlusiu charakteriu galėjau tapti arba aplinkybių, arba svetimos valios, arba savo emocijų auka. Pagal horoskopą aš - Avinas ir visuomet bijojau nuogąstavimų: jeigu norite sau susigadinti gyvenimą, tekėkite už Žuvų. Ką aš ir padariau. Be to nieko siaubingo neįvyko. Kai mes susitikome, Jis buvo vedęs, bet jau seniai traškėjo jo santuokos siūlės. Jis pasakė: “Su niekuo, išskyrus tave, gyventi nenoriu. Bet ir palikti mažos dukrelės negaliu. Pakentėkim keletą metų”.

    Patikėjau juo. Tam tikra prasme tai buvo išskaičiavimas: aš žinojau, kad man reikalingas tik jis ir sutikau laukti, tegul ir neapibrėžtą laiką. Kai pradėjome susitikinėti, Jis ėmė statyti namą sakydamas, kad nėra nieko labiau žeminančio, nei skurdas. Tai buvo sunku, dešimt metų mes dirbome tik tam. Nuomojome butą, nors joje leidome tik vakarus - po to jis važiavo namo migdyti dukros. Galų gale jo žmona išėjo pas kitą, ir mes ėmėme gyventi kartu.

    Nepasakysiu, kad tai lengva. Tačiau labai įdomu. Jo tikrai neįmanomas charakteris: nekantrus, priekabus, nepripažįsta kompromisų, kuriuos aš dievinu. Netgi jo mama pasibaisėja: “Ir kaip tu su juo gyveni?” tačiau jis - žavesio ir gerumo jūra: kai nutinka bėda, jis pirmas skuba į pagalbą. Nenoriu apsistoti ties bloga - iš egoizmo. Todėl, kad mokausi iš jo kiekvieną dieną.

    Aš baisi išlaidautoja, o jis žino pinigų vertę, aš impulsyvi ir dažnai patenku į nepatogią padėtį, o jis visuomet moka pasinaudoti situacija, aš plaukiu pasroviui, o jis puikus strategas ir taktikas. Viena, kas manęs netenkina, kad aš mėgstu sumeluoti paprasčiausiai išdykaudama, o jis nepripažįsta melo.

    Man atrodo, kad dažnai santuokos išyra dėl draugų ir artimųjų - dviejų pasaulis nepakenčia pašalinių. Pateiksiu pavyzdį. Vieną kartą gerokai kažkuo apsinuodijau, o jam reikėjo važiuoti į teniso turnyrą. Aš reikalavau, kad jis išvažiuotų: padėti man jis niekuo negalėjo, be to, taip norėjo laimėti. Mano draugė šaukė, kad jis bedvasis egoistas, bet aš žinau, kad buvau teisi! Beje, jis pralaimėjo.

    Romanai? Nemanau, kad tai būdas atrasti harmoniją - dažniausiai tenka, mažai ką gaunant, atiduoti save, juk dauguma nuotykių ieškotojų - paprasčiausiai energetiniai vampyrai. Protingiau saugoti jausmus vienam žmogui ir kartu kurti savo pasaulį, mažytį, bet tvirtą. Kad geriau įvertintume džiaugsmą, reikia daug dirbti, tame tarpe ir dvasiškai.

    Kai girdžiu, kaip juokingai mūsų sūnus kartoja paskui tėvą: “Nemeluok, negailėk, užleisk moteriškei, atleisk draugui klaidas”, - visada mąstau: o jeigu būčiau paklausiusi draugių ir būčiau nelaukusi Jo?”

  • Parašykite savo nuomonę
    arba diskutuokite anonimiškai čia
    Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
    Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
     
    Naujienų prenumerata

    Myli nemyli

    Sėkmingus santykius gali lemti ir tėvų teiginiai, girdėti vaikystėje

    Kai sakoma, kad berniukai neverkia, o geros mergaitės nepyksta, tai suprantama kaip nurodymai neturėti negatyvių jausmų – dėl tokio tėvų elgesio vaikas neišmoksta susitvarkyti su emocijomis.

    Skyrybų istorijos: ką iš tiesų tenka patirti ir kaip nepalūžti? (40)

    Statistika sukelia šoką: 40-50 proc. pirmų ir 60 proc. antrų santuokų baigiasi skyrybomis, o tai reiškia, kad kas antra prie altoriaus su išrinktuoju žengianti moteris išsiskirs.

    Savo mylimajai vaikinas pasipiršo labai originaliu būdu (7)

    Daugelis vaikinų suka galvą, kaip kuo originaliau pasipiršti savo širdies damai. Vitalijus nusprendė tai padaryti ore.

    Dingo seksualinė trauka? Štai priežastys, kodėl taip nutiko (100)

    Tenka pripažinti, kad kartais nepadeda nei jauki žvakių skleidžiama šviesa, nei romantiškai nuteikti turinti muzika, paprasčiausiai fiziniam artumui nėra nuotaikos. Svarbu suvokti, kad tai nėra blogai: aiškėja, kad yra normalu neturėti nuolatinio seksualinio geismo.

    Išsiskyrė ir vėl ištekėjo už buvusio vyro: 4 moterų istorijos (35)

    Pasitaiko atvejų, kai po išsiskyrimo ir vėl suartėjama. Būna ir taip, kad metų metus trunkanka sugrįžimų vienas pas kitą ir po jų sekančių išsiskyrimų virtinė. Kur kas rečiau pasitaiko variantų, kai santuokai suteikiamas antras šansas jau po įvykusių skyrybų.