XXI-ojo amžiaus miestas-tvirtovė su 20 juostų gatvėmis: jaukiausiai čia jaučiasi kariškiai

Pirmą kartą šioje kelionėje įspūdžius užrašinėju, sėdėdamas prie tikro medinio rašomojo stalo. Ne šiaip sau medinio - o tikmedžio stalo! Su Mianmaro karine chunta siejamoms įmonėms pritaikyta nemažai tarptautinių sankcijų, todėl šios medienos eksportas kai kam tampa ypač problematiškas. Todėl didžiules tiko medžių plantacijas turintys verslininkai nemato prasmės taupyti savo viešbučių interjerui.

Mano naujas darbo stalas stovi priešais langą, pro kurį dabar girdisi tik šimtų naktyje grojančių svirplių simfonija. Tamsa paslėpė ir greta tyvuliuojantį tvenkinį, kurio neperregimoje juodumoje plaukioja ne ką šviesesnės ir labai retos gamtoje - juodosios gulbės.

Šios ne šiaip sau imigrantės. Jas šios ištaigingos vietos savininkas pasikvietė ne iš kur kitur, o Bankoko zoologijos sodo. Kiekvienos kelialapis čia, šnabždama, atsiėjo po penkiaženklę JAV dolerių sumą. Prisipažinsiu, jų vokaliniai sugebėjimai man kol kas nedaro įspūdžio. Sėdėdamas prie kompiuteriu papuošto tikmedžio stalo, mąstau, kad jei prabangi vila prie tvenkinio su juodosiomis gulbėmis man nesuteiks įkvėpimo šio vakaro memuarams, visuomet yra planas B. Šalia ant stalo jaukiai įsitaisęs geriausias rašytojo draugas - viskis.

Tiesa, net ir norėdamas, įkvėpimo stygiumi skųstis negaliu. Šiandien per pietus autobusu atidardėjau (nežinau, kaip kitaip pavadinti beveik devynių valandų kelionę kad ir geriausiais vietiniais keliais) į Mianmaro sostinę Neipidą. Pastaruosius penkis dešimtmečius šaliai vadovaujanti karinė valdžia sugebėjo įvelti smagios sumaišties su miestų, sostinės ir pačios šalies pavadinimais.

Pirmiausia, 1989 m. Birmos vardas buvo pakeistas į Mianmarą. Tačiau tai nemažos dalies pasaulio tautų vis tiek neprivertė jo vartoti. Net ir dabar per BBC ar CNN galima išgirsti naudojant juos abu. Tokia pati suirutė ir diplomatinėje sferoje. Maža to, senajai valstybės sostinei Rangūnui valdantieji grąžinę istorinį Jangono vardą tuo neapsiribojo ir 2006 m. iškilmingai perkelė sostinę į specialiai tam pastatytą naująjį Neipido miestą. Painoka, ar ne?

Taigi, taip viduryje atogrąžų miškų iškilo naujas, į jokį kitą pasaulio miestą nepanašus tvarinys. Retokai čia apsilankantys turistai, aprašydami savo įspūdžius, jį lygina su milžinišku Disneylendu, netekusiu visų pramogų ir žmonių. Lakesnę vaizduotę turintis svečias keistajai miesto panoramai lengvai gali pritaikyti ir kokį apokaliptinį scenarijų. O štai kodėl: kai į 2005 metais įkurtą kokiems dešimčiai ar daugiau milijonų gyventojų projektuotą sostinę buvo perkeltos visos valstybės institucijos, paskui jas neatvyko praktiškai niekas.

Pirmuosius keletą jos gyvavimo metų čia net nebuvo mokyklų ar darželių vietinių biurokratų vaikams. Diplomatinės pasaulio šalių atstovybės (išskyrus galingojo Bangladešo) drauge su visais verslininkais taip ir liko Jangone. Todėl tie didžiuliai žemės plotai, numatyti ambasadoms bei verslo centrams, iki šiol stovi neužstatyti. Kur ne kur juose galima pamatyti vienišą ūkininką jautuku ariantį kokį lopinėlį žemės.

Šešių, aštuonių ar net dvidešimties juostų (ne, nesuklydau ir nepersūdžiau) miesto magistralės, tokios unikalios šioje besivystančioje šalyje, driekiasi praktiškai nenaudojamos.

Įspūdingiausia jų, žinoma, dvidešimties - kai kur be jokios tvorelės tarp priešpriešinių juostų ir labiau primenanti tarptautinio oro uosto pakilimo taką, o ne greitkelį.

Mieste, kurio plotas beveik dvidešimt kartų didesnis nei Vilniaus, tegyvena nepilnas milijonas gyventojų ir šis skaičius beveik neauga. Prieinu išvados, kad greičiausiai todėl čia taip neįprastai švaru: šiukšlinti tiesiog nėra kam! Kita vertus, visos miesto gatvės puikiai apšviestos, o pakelės žolė kasdien yra tvarkingai pjaunama. Tam turėtų būti samdoma ištisa armija šienpjovių, spėlioju aš.

Tarpusavyje kalbama, kad tikroji šio miesto paskirtis - prieglobstis stichinės nelaimės ar masinių neramumų atveju. Tiesa, aš tikiu realesne versija: plačiajuostis prospektas veda tik nuo parlamento rūmų iki didžiosios miesto pagodos (tiksliau, garsiausios šalies pagodos kopijos), akivaizdu, kad tai šalies valdžios ir aukščiausios visatos ministerijos gelžbetoninis intranetas.

Bandant įamžinti šią gigantomaniją fotoaparatu, nusvyra objektyvas: miesto mastai ir platybė nepasiduoda nepatyrusio fotografo skaitmeninėms - veidrodinėms atakoms. Norint nupaveiksluoti pagodos dydį, lauki žmogaus atsistosiančio šalia - masteliui suvokti.

Skirtingai nuo amžinai pilnų veiksmo šalies šventyklų, čia atklysta tik vienas kitas lankytojas. Kai pagaliau sulauki kokio vienišiaus prie pagrindinio įėjimo, supranti, jog nuotraukoje jo paprasčiausiai nesimatys - toks jis mažas. Tas pat ir rašant: norisi su kažkuo egzistuojančiu palyginti, o lyginti man žinomame pasaulyje nėra su kuo. Bent jau turint omenyje užmojo ir rezultato santykį. Ir tas taikytina visai Neipido infrastruktūrai: tiek valstybinei, tiek ir privačiai.

Milžiniški penkių žvaigždučių viešbučiai čia dažniausiai stūgso pustuščiai arba, liūdniau, vaiduokliškai tušti. Pigios nakvynės variantų Neipide, beje, nėra ir tenka rinktis tik iš keturių-penkių žvaigždučių guolio. Vieną tokių penkiažvaiždutinių, susigundęs labai maža kaina, šiandien aplankiau, ieškodamas nakvynės.

Šis gigantas lyg iš Kubriko filmo - tuščias ir bauginantis. Jį sudaro penki didžiuliai gyvenamieji kompleksai, iš kurių keturi buvo visiškai tušti: juose nesutikau net slampinėjančių darbuotojų. Tiesa, viskas atrakinta ir viliote vilioja užfiksuoti tokį vaiduokliškumą: smalsiai filmavau kokių tūkstančio ar daugiau kvadratinių metrų ploto recepcijas su trijų metrų įstrižainės sferiniais šviestuvais lubose.

Po beveik 15 minučių važinėjimo ir vaikščiojimo po teritoriją, pagaliau suradome dirbančią recepciją. Nežinau, kas buvo labiau nustebęs šiuo susitikimu: mes ar keturios ten sutiktos administratorės. Faktas, kad numerio kainos jos negalėjo iš karto pasakyti ir teko skambinti mistinei aukštesniajai valdžiai. Ilgos ekskursijos gigantiško naujutėlio komplekso koridoriais metu man aprodė ir puikiai įrengtus didžiulius apartamentus. Tačiau užuot likęs čia, pasirinkau nors ir dar brangesnį, bet bent jau žmonių lankomą viešbutį.

Norėdami šį psichodelinį teatrą paversti dar keistesniu, miesto statytojai gyvenamuosius biurokratų kvartalus nudažė skirtingomis spalvomis palei jų vykdomą veiklą: sveikatos ministerijos darbuotojai bazuojasi daugiaaukščiuose mėlynais stogais. Deja, ministerijų Neipide daugiau nei plika akimi spektre matomų spalvų, tad stogų dažymo problema turėtų būti sprendžiama kažkaip kūrybiškai. Galbūt įvedant tautinių ornamentų motyvus... Dar nespėjau išsiaiškinti.

Aukštesnio rango pareigūnai, kaip ir pridera, gyvena prabangiose vilose. Toks miesto planavimas ir keista jame tvyranti orveliška tvarka lengvai išduoda kariškių braižą. Beje, ne šiaip sau prisiminiau Džordžą Orvelą: įstojęs į Britų imperijos policiją, jis penkerius metus tarnavo Birmoje. Tai jį įkvėpė principiniam protestui prieš sistemą ir pirmiesiems literatūriniams bandymams.

Taigi, kariškiai bene vieninteliai Neipide jaučiasi jaukiai. Norint patekti į sostinėje įkurtą milžinišką karinę bazę civiliui reikia išankstinio raštiško leidimo, o užsieniečiui.. žodžiu, tokiais vizitais niekas garsiai nesigiria. Sklando gandai, kad po karine baze ir pagrindinėmis valdžios institucijomis plyti požeminis miestas. Ir tokie gandai nekelia jokios nuostabos.

Iš pradžių Neipidas buvo uždaras užsienio turistams. Pastebėkime bauginantį panašumą su įslaptintais Sovietų Sąjungos miestais. Pikantiškiausia su naujosios sostinės įkūrimu susijusi istorija tokia, kad, visos tautos giliu įsitikinimu, jis įkurtas tokiu pat principu kaip ir mūsų Vilnius - astrologui ar ekstrasensui išpranašavus - išties įspūdinga istorija trečiajam tūkstantmečiui!

Žiniuonio numatyta, jog taip arti jūros kranto esantis Jangonas tapsiąs lengvu užsienio užkariautojų laimikiu. Tautos Vadui ir jo valdžioje esantiems sėbrams neliko nieko kito, kaip tik nedelsiant imtis naujos sostinės statybų. Iš manęs ne koks mistikas, todėl man labiau priimtina kita versija: savo plačiomis gatvėmis, neregėtais užmojais bei griežtu kariniu išplanavimu Neipidas įkūnija dvidešimt pirmojo amžiaus miestą-tvirtovę.

Pranašystės ar revoliucijos įkvėpto darbo vaisiais šiandien mielai pasinaudojau: tradiciškai Mianmaro kelionei apsirėdęs paplūdimio šlepetėmis ir šortais, nelegaliai išsinuomavau motorolerį, kuriuo laksčiau po beveik negyvas šešių ir daugiau juostų miesto magistrales. Po kurio laiko pasidavė ir metalinio žirgo variklis: neatlaikęs sunkio jėgos, apsipylė dūmais ir nugaišo.

Jau vėliau, lėkdamas naujai man ir bendrakeleiviui išduotu motoroleriu, vėl ir vėl stebėjausi sveiku protu nesuvokiamu tokio masto valstybinių lėšų švaistymu. Galvojau ir apie tai, kad artimiausiu metu ir naujajai demokratinei valdžiai šis miestas su visa daugiau nei šimtą trisdešimt etninių grupių skaičiuojančia milžiniška šalimi bus vienas didelis galvos skausmas. Jie tai supras labai greit - tik atšventę neįtikėtina persvara laimėtus rinkimus.