Apsikeitimas nuomonėmis
Palermo oro uoste iš lėktuvo išlipę keleiviai pasitinkami žodžiais: „Sveiki atvykę į mafijos šalį“. Tokia saviironija linksmai nuteikia, nors veltui turistai bando ieškoti kokių nors užuominų apie „koza nostra“. Gal padidinto saugumo zoną ženklina neperšaunamomis liemenėmis apsivilkę Palermo banko apsauginiai? Bet didmiesčio šurmulys nublukina bet kokią intrigą, o štai viename miestelyje salos viduryje iš tiesų pajutome, kad čia galioja savi įstatymai.
Ne, ne prabangūs automobiliai, ne kostiumuoti vyrukai, ne daugybė policijos, o kažkokia nenusakoma vidinė įtampa, keisti nebylūs žvilgsniai, sakantys, kad esi gerbiamas kaip svečias, bet nepageidaujamas. Miestelio pavadinimo neišduosiu, važiuokite tuo reikalu į Korleonę – turistų pramintais takais, genami „Krikštatėvio“ nostalgijos. Tiesa, keistos jausenos – tai tik subjektyvus požiūris, nieko daugiau, nors, vos įsėdę į mašiną ir įsijungę vietinę radijo stotį, išgirdome: „Lituano mafia“. Žodžiu, apsikeitėme nuomonėmis.
Tikriausiai tokios įžangos šia tema užteks patenkinti smalsumui visų, kurie tik apie tai prieš kelionę ir klausinėjo. Taigi, kelionės pradžia – Palermas. Įsiklausę į kitų keliautojų patarimus, nebandėme lįsti į didmiesčio centrą nuomotu automobiliu. Palikome jį prie viešbučio priemiestyje ir pasinaudojome viešuoju transportu. Iš tiesų, kamščiai tokie, kad ir mažu automobiliu greičiau nejudėsi, tačiau gandai apie agresyvų siciliečių vairavimo stilių, švelniai tariant, gerokai perdėti. O aplamdytos mašinos byloja tik apie jų statymo ypatumus – vietos mažoka.
Mašinos rikiuojamos kelkraštyje ne viena eile, o dviem. Pastatytose trečioje eilėje vairuotojai palieka raktelius – jeigu trukdo, pasistumk pats. Anekdotas, kad siciliečiai randa vietos automobiliams net balkonuose, pasitvirtino: matėme savo akimis.
Sostinėje neužsibuvome ilgai, nes 1,2 mln. gyventojų miestas neišvengiamai užsitempia kosmopolitišką rūbą ir nėra toks patrauklus.
Tik būtina pamatyti ant kalno Monrealyje stovintį architektūros meno šedevrą. Katedros, vienuolyno ir rūmų kompleksas buvo pastatytas labai greitai, 1174–1185 metais, valdant karaliui Viljamui II. Statiniai turėjo reprezentuoti jauną, ambicingą normanų karalystę (vikingai Sicilijoje viduramžiais buvo įkūrę moderniausią karalystę Europoje).
Vidus dekoruotas mozaikomis, spindinčiomis auksu. Iš dekoro atlikimo manieros galima spręsti, kad dirbo ne tik vietiniai meistrai, bet ir musulmonai bei Bizantijos menininkai. Krikščioniško kryžiaus formos bažnyčia orientuota į rytus pagal bizantišką tradiciją. Katedra išliko nepakitusi per ilgus amžius, tik 1811 metais restauruota.
Miestas, pastatytas nemirtingiesiems
Dar tą pačią dieną iš Palermo pasukome pietryčių kryptimi link Agridžento (Agrigento) – į antikinių šventyklų slėnį. Kelias vingiavo per kalnus, vynuogynus, alyvmedžių plantacijas. Peizažas iš lėto keitėsi, plokštėjo – artėjome prie kranto. Temo greitai, o kol apsukome kelis ratus ieškodami išvažiavimo pro remontuojamo kelio atkarpą, užgulė naktis. Ant kalno pasitiko įspūdingai apšviestos Konkordijos šventyklos kolonos juodo dangaus fone – prasidėjo visiškai kitokia Sicilija. Vakariniame salos pakraštyje ryški normanų, arabų, ispanų įtaka, o rytinėje pakrantėje – graikų. Itališko kraujo siciliečiai tikriausiai turi mažiausiai.
Senovės graikų mieste Akrage, vėliau romėnų pavadintame Agrigentum, gyveno 200 tūkstančių žmonių, kurie garsėjo prabangiu gyvenimo stiliumi. Platonas teigė, kad miestas buvo statomas taip, tarsi žmonės būtų nemirtingi.
Iki šių laikų išlikusi Konkordijos šventykla, į kurią veda platus ir ilgas aukštyn kylantis takas, šalia – miesto sienų fragmentai ir nepakartojama apylinkių panorama. Heros šventyklos kolonų akmenyse galima pamatyti pajuodusių gaisro pėdsakų: miestas 406 m. pr. m. e. buvo užpultas ir sugriautas kartaginiečių. Heraklio šventykla, pastatyta VI a. pr. m. e., viena ankstyviausių. Pati didžiausia Dzeuso šventykla – statybos užmojai buvo nesuvokiamo masto ir sudėtingumo. Per žemės drebėjimą ar karą su kartaginiečiais statinys sulygintas su žeme, bet ir tai, kas liko, sunku aprėpti vienu žvilgsniu.
Lengvojo kultūrizmo salė Romos imperatoriaus viloje
Kelias per kalnus vedė į Pjaca Armeriną (Piazza Armerina), Romos didikų vilą. Statinys buvo aptiktas 1761 m., tačiau restauravimo darbai prasidėjo tik 1950 m. Vilos grindys (3500 kv. m) – didžiulės menės, alėjas primenantys koridoriai, privatūs apartamentai, karštos vonios, baseinai, pirtys ir t. t. – dekoruotos mozaikomis. Vis dar nesutariama, kas gi čia gyveno?
Polo Dankano (Paul Duncan) knygoje „Sicilija“ rašoma, kad 286–305 m. vasaros rezidenciją pastatė Romos imperatorius Maksimianas (tapatinęs save su Herakliu), o dekoravo jo sūnus Maksentijus. Tokia prielaida remiasi tuo, kad valgomojo grindys išklotos mozaikomis apie Heraklio žygdarbius ir visa vila vadinta šio didvyrio vardu. Realistiškos mozaikų detalės juvelyriškos – galima įžvelgti net skirtingo rango kareivių ar medžiotojų šukuosenų skirtumus, o romėnės pirties menėje ne tik demonstruoja šiuolaikinius bikini, bet ir kilnoja tokius pat svarmenis kaip modernioje lengvojo kultūrizmo („fitneso“) salėje...
Verta pasigrožėti barokiniu miestu Nota, kuris atstatytas po 1693 metų žemės drebėjimo. Statyboms panaudotas vietinis kalkakmenis, todėl visas miestas maloniai glosto akis pasteline medaus spalva. Tačiau gražiai atrodantis ir lengvai formuojamas kalkakmenis yra trapus, neatsparus erozijai, todėl kai kurie pastatai jau restauruojami arba negyvenami.
Netoli ir kitas barokinis miestas Ragūza (Ragusa). Gražiausias vaizdas atsiveria įvažiuojant į jį. Nors siaurame kelyje nei aikštelės, nei kelkraščio, turistai įjungia avarinio sustojimo signalą ir kaip pakvaišę puola iš mašinų fotografuoti.
Sirakūzų senamiesčio labirintai
Vienas reikšmingiausių ir gražiausių antikinio pasaulio miestų – Sirakūzai (Syracuse), įkurti 733 m. pr. m. e. Sirakūzų klestėjimo era prasidėjo nuo 480 m. pr. m. e., kai, susivieniję su Agridžentu, sudarė aljansą ir sutriuškino kartaginiečius. Tuo metu buvo pastatyta Atėnės šventykla, kurios kolonos iki šiol išlikusios ir „integruotos“ į miesto katedros sienas. Sirakūzų istoriją galima atsekti ir dar anksčiau, kai prieš 3000 metų Ortidžijos saloje apsigyveno Sicilijos gentys.
Saloje yra vertingiausia senamiesčio dalis, kurioje galima klaidžioti ištisą dieną, o kelią atgal vargu ar pavyks pakartoti tuo pačiu maršrutu – siauros gatvelės raizgosi tarpusavyje kaip gyvatės, apsivijusios Sicilijos simbolio triskeliono – trikojės mitinės būtybės veidą. Jonijos jūroje Ortidžijos sala įrėminta ilga krantine su jaukiomis kavinėmis, vietinių žmonių vienaukščiais būstais su džiūstančiais apatiniais skalbiniais prie lauko durų, parko tvenkinyje augančiais papirusais (Sirakūzai ir Nilo slėnis Egipte dėl ypatingų klimatinių sąlygų yra vienintelės vietovės, tinkamos šiam augalui).
Kita miesto dalis – muziejus po atviru dangumi: romėnų ir graikų teatrai, galingos akustikos milžiniška 23 metrų aukščio uola, vadinama Dionisijaus ausimi. Manoma, kad joje buvo laikomi kaliniai, norint išgirsti, ką jie šnibždasi. Kita versija – grota buvo naudojama kaip scena teatro spektakliams.
Netoli Sirakūzų nuo Sortino miesto siauru vingiuotu keliuku smigome žemyn ilgu „makaronu“ (taip vadinome serpantinus). Vietiniams toks kelias tiesiog „drito“ („tiesiai“), nes nereikia sukti į šoninį. Nieko sau „drito“ – galva apsisuko kaip vyturėliams, kol pagaliau pakibome ant milžiniško kanjono krašto. Tai Pantalikos nekropolis (Necropoli di Pantalica) – vienos dienos vargu ar užtektų apeiti šį archeologijos ir gamtos draustinį.
Uolose iškalta daugiau kaip 5 tūkstančiai kapaviečių, datuojamų nuo XIII iki VIII a. pr. m. e. Prie kanjono veda keli keliai: kiekvienu privažiavę pamatysite atitinkamą nekropolio, kuris skirstomas į penkias archeologines grupes, dalį. Net ir nesidominčiuosius istorija nuo civilizacijos nutolusi gamta pavergia vaizdingais uolų reljefais, kanjono apačioje tekančios upės smaragdiniu vandeniu, ūksminga augalija.
Ugnikalnio dūmelis
Kiekviena diena, praleista Sicilijoje, buvo vis kitokia, nepanaši į praėjusią. Katanijos (Catania) miestas, nutupdytas toje pačioje pakrantėje kaip Sirakūzai, mūsų nuostabai, buvo visiškai kitoks – klasikinis, erdvus, puošnus barokas. Namai pastatyti iš juodos lavos uolienos, todėl miestas atrodė nors ir rūstus, bet kartu ir elegantiškas.
Nuo Katanijos horizonte pasirodė Etnos ugnikalnis. Prastumdęs debesis, kyštelėjo savo viršūnę ir vėl pasislėpė. Mums pasisekė, kad kitą dieną vykstant prie kalno migla prasisklaidė ir Etna atsivėrė visu savo grožiu. Bet vėjas įsisiautėjo kaip reikiant ir vertė iš kojų, nedirbo keltuvai. Atrodė, kad buvo uždaryti visi keliai pėsčiomis, todėl sėdom į džipus – kas iki pusės kalno, kas iki viršaus. Kelias vingiavo lavos šlaitais.
Išlipus pusiaukelėje, gidas pasiūlė užeiti į barą. Pasidomėjusi, ar jis daugiau neturi panašių pasiūlymų, nuėjau kraterio link. Jis dar spėjo šūktelėti, kad atsakau pati už save. Džipais užveža iki trijų kilometrų aukščio – užlipau beveik tuo pačiu metu, kai atvyko ir pirmieji ratuoti turistai. Eiti nesudėtinga, kelias suplūktas mašinų, nė vieno žmogaus, juodo mėnulio peizažas, žemai putlių debesų kauburėliai ir prieš akis rūkstantis vienas iš dviejų šimtų Etnos kraterių. Dūmijo kaip reikiant, grožėtis galima tik per saugų atstumą. Kai padus „kaitina“ po žeme įkaitusi magmos upė (10 km ilgio ir 4 km gylio), įspūdis jaudinantis, nors, vėliau užklydusi į Vulkano salos kraterį, Etną priskirčiau prie monotoniškų vaizdų. Tiesa, aukščiausia Sicilijos viršūnė, to nepaneigsi. Grįžtant atgal, vėjas nurimo, į viršų jau kopė virtinės keliautojų, bet ir ugnikalnis baigė savo rytinį pasirodymą, rūkė tik blausų dūmelį.
Taormina – menininkų įkvėpimo miestas
Taorminoje visiškai pameti galvą nuo miesto, pastatyto ant uolų, grožio, išpuoselėtų kiemelių, meno galerijų, spalvingais keramikos dirbiniais apstatytų laiptų siauruose praėjimuose tarp namų. Na, bet ir minios turistų – pasijutome kaip greitkelio kamštyje. Tačiau kai kitą dieną atsipeikėji, supranti, kad Taormina nėra puikesnė už nuošalius Sicilijos miestelius, tik išreklamuotas masinio turizmo traukos miestas.
Neabejotinai vertinga viena vieta – graikų amfiteatras, nuo kurio atsiveria vaizdas į Etnos kalną ir jūrą. Viename kadre visas Sicilijos grožis, reprezentuojantis salą turistiniuose bukletuose. Toje vietoje supranti, kodėl Taorminą taip mėgsta pasaulio menininkai: aplinka tiesiog spinduliuoja istorijos ir gamtos grožio įkvėpimu.
Pro Mesinos uostą, trumpai pasigrožėję sąsiauriu (kuriuo plaukė Odisėjas tarp dviejų jūrų pabaisų – Scilės ir Charibdės) ir Italijos krantais, pasukome link Milazo. Įšokome į laivą, plukdantį į Eolijos (Eolie) salyną. Mūsų tikslas buvo Liparis, nes norėjome po intensyvios kelionės sulėtinti tempą ir pailsėti. Tačiau vienoje vietoje nepavyko ilgiau išbūti – autobusu, pėsčiomis ir pakeleivingomis mašinomis nusigavome į vieną, o paskui į kitą salos galą.
Dalį kelio dalijomės su linksmai nusiteikusia pora iš Airijos, o mašina pavėžėjo plepus australas, kurio brolis turi nusipirkęs namus Liparyje. Planus dar kartą teko keisti, kai nuo Lipario pamatėme, kad „kažkas“ Vulkano saloje rūksta, todėl kitą dieną jau buvome ten. Nuo uosto yra dvi kryptys: viena veda į vulkaninio purvo baseiną po atviru dangumi, kita – į kraterį. Prie baseino supuvusio kiaušinio kvapas toks, kad gerokai supykina. Kas pasiryžo šiai procedūrai, maudynių reziumė: oda švelni kaip šilkas, o naktį nepuola uodai (į odą įsigėrusio kiaušinio kvapo nepanaikina net ilgas mirkimas jūroje ant geizerio „burbulų“).
Turistinis takas į kraterį paženklintas kaukole, artintis pavojinga dėl toksiškų garų. Netrukęs nė valandos jau esi viršuje. Kai atsistoji ant aukščiausios keteros, jautiesi lyg nešamas vėjo tiesiai į dangų – po kojomis žioji kraterio duobė, virsta sodrūs balti garai, slankioja apsunkę debesys, smailos kalnų viršūnės nusidažiusios gelsva sieros spalva, o horizonte iš vandens kyšo migloti salų kontūrai.
Visa jūra nusėta Eolijos salyno kalnų ir uolų kauburiais, tarsi votimis išopėjusi vulkanais: žemė gyva, pulsuoja, sprogdinama vidinių gelmių kunkuliavimo. Grožis toks, kad išgaruoja visi sentimentai, belieka tik pripažinti: „Kam kalbėti apie pergalę? Svarbiausia, ištverti.“ (R. M. Rilkė).
Kiekviena nakvynė – vis kitas salos veidas
Kad nevažinėtume pirmyn atgal ir kuo daugiau pamatytume, kasnakt nakvojome vis kitoje vietoje. Tai būtų atskira tema, nes naktiniai peizažai visiškai skyrėsi vienas nuo kito ir nuspalvino dar vieną Sicilijos veidą.
Atvykus į kempingą šalia Agridžento, gretimame namelyje pasisveikindamos pakėlė vyno taures dvi olandės. Šilta Viduržemio jūra nuplovė dienos nuovargį, o ant liežuvio tirpo ilgai išliekančiomis skonio natomis džiovinti pomidorai, alyvuogės, parmezano sūris su žaliosiomis vynuogėmis, litrais pilstomas baltasis vynas.
Kaltadžironėje (Caltagirone), nusiritus nuo laiptų su 142 keramika dekoruotomis mitologine tema pakopomis, pakelės motelio šeimininkė paruošė gurmanišką vakarienę ir supažindino su savo šeima: vyru ir sūnumi.
Siciliečių šeimoje motina svarbiausia, ji parenka sūnui žmoną. Šeimyninis restoranėlis (kaip, dideliam mūsų siaubui, vėliau pasitvirtino įtarinėjimai) buvo įrengtas buvusioje bažnyčioje, o barokinis altorius paverstas baru. Naktinis pasisėdėjimas kiemelyje, užvertus galvą į audros apimtą juodą dangų su žaibais, buvo kaip spektaklis, pertraukėles dalijantis su bendravimo ištroškusiu padavėju, ieškant anglų ir italų kalbų bendro vardiklio.
Kartais net palydovinė navigacija buvo bejėgė nuvesti iki „kaimo turizmo“ kategorijos nakvynės tarp mekenančių avių ir ožkų (o, koks skanus subliuškusio sūrmaišio formos šviežiai keptas rikotos sūris), kur ant tvoros pakibęs naktį išsiskleidė delnais neapglėbiamas naktenio žiedas, pumpurai savo dydžiu prilygo ilgavaisiams lietuviškiems agurkams, žemė buvo nuklota dygiais saldžiaisiais opuncijų vaisiais, o gaivios rytinės maudynės laukė Jonijos jūroje.
Kempinge riedant iki namelio po mašinos ratais sproginėjo nukritę apelsinai: garsiai skaičiuodavome, kiek pasigirs pokšėjimų ir kiekvieną garsą palydėdavome susižavėjimo aplodismentais. Žengiant į namelį, galva trinktelėjo į nusvirusį banano žiedą su vaisiais, o žibinto šviesos priviliotų vabzdžių medžioti per sieną atropojo Sicilijos uolinis driežas (vėliau jo atvaizdą kartojo suvenyrai Taorminoje ir Liparyje). Žiūrėjau į jo burnoje dingstančius musės sparnelius, o jis spoksojo į mane, kol pagaliau nusprendė, kad nors ir esu stuburinis gyvis, bet per stambus grobis, ir mikliai pasislėpė už sijos.
Iš „apelsininio“ kempingo sutemus eidamos prie jūros pro negyvenamus laukus, pakeliui įsmukome į viešbutį pilyje. Niekas nesutrukdė sėlinti vaško žvakių apšviestu taku, apsuptu ūksmingo sodo, užsukti į restoraną, primenantį viduramžių menę. Iš kažkur sklido tyli muzika, kažkas skambino pianinu, nors nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Atrodė, kad šeimininkai seniai išmirę, gyvas tik pamėkliškas namas, saugantis prie šono prisiglaudusios bažnytėlės griuvėsius. Pro grotuotą maldos namų langą krūpčiojančioje žvakės šviesoje buvo matyti apleistas altorius, o tamsiame kampe kažkas gailiai dūsavo – gal vėjas, gal šuo, o gal pilies dvasia?
Katanijoje viešbučio šeimininkas pasitiko pabučiuodamas į abu skruostus kaip gimines, leido vakaroti terasoje ant stogo su vaizdu į Etnos viršukalnę, apgaubtą balto debesies aureole (tokį gamtos reiškinį ant Kilimandžaro kalno teko matyti fotografijų albume), ir senamiestį, virš kurio patekėjusi mėnulio pilnatis vaiduokliškai apšvietė pilį.
Nakvodami stilingame butuke be langų ir ventiliacijos angų Sirakūzų senamiesčio saloje, pajutome, kaip perpila sicilietišką kraują: prabudusios naktį išėjome pakvėpuoti grynu oru ir supratome, kodėl vietiniai vakarais sėdi gatvėje prie atvirų durų – viduje tiesiog nėra vietos.
Naktinis pasivaikščiojimas buvo kitoks nei dieną: kai viskas nurimę, kai girdi tik savo alsavimą ir žingsnius, prabyla miesto sienos, suaižėjusios nuo senatvės, piktžolių prižėlusiais plyšiais, sutrūnijusiomis medinėmis durimis, apakusiais langais. Gal kur nors šiomis siauromis senamiesčio gatvelėmis išpuolęs iš vonios bėgiojo nuogas Archimedas, šaukdamas „Eureka“, kai suprato atradęs jėgos, stumiančios kūną iš skysčio, dėsnį. Tikrai, kažkas dar gyvo čia likę: gatvelių labirinte pasigirdo artėjantys balsai.
Tokioje situacijoje bet kur pasijustum nesaugiai, tačiau pro šalį šmėkštelėję vyrukai ramiai nuėjo savo keliais. Ne veltui manoma, kad anarchija siautėja Palerme, o Sirakūzuose viešpatauja ramybė ir verkiančios plastikinės madonos (apsiašarojusi Marijos statulėlė Vatikano pripažinta stebuklu ir jos garbei pastatyta moderni bažnyčia).
Kaip kregždės lizdas ant uolų virš vandens pakibęs namelis Tirėnų jūros įlankoje buvo apgaubtas privatumo ir ramybės: tik platanuose triukšmavo paukščiai, o baseinėliuose tarp akmenų šmirinėjo krabukai. Pro pravirą langą sapnus užliedavo jūros bangos, o prabudus atrodė, kad supiesi laivo denyje.
Horizonte mirgėjo Milazo žiburiai ir skrodė tamsą greitaeigių laivų, plukdančių paskutinius keleivius į Eolijos salyną, šviesos. Vos kelių minučių teprireikė apsigyventi Lipario saloje – uoste lūkuriavusi močiutė pasiūlė apartamentus ir, nespėjus nė pagalvoti, įgrūdusi į savo mažą mašinytę atvežė į vietą – čia pat jūra bei tolumoje rūkstantis Strombolio ugnikalnis. Tylus vakaras po plačiai išsikerojusiu fikusu ant pintos sofutės jachtų prieplaukoje – jeigu patinka, tai ir sėdėk, niekas netrukdys, nes Liparis ir skirtas tiems, kurie ypač jaučia savo asmeninės erdvės ribas.
