Ramiojo vandenyno skalaujama Vankuverio sala buvo viena iš mūsų aplankytų Kanados vietų. Dar prieš keliaudami žinojome, kad viešint Kanados vakarų pakrantėje jos nepamatyti būtų neatleistina klaida.
Ir tuo įsitikinome – ši sala išties pakerėjo išskirtinio grožio laukine gamta ir apgaubė nenusakomos ramybės aura. Net dabar, kai kasdienis ritmas įsuka į nesustojančią darbų ir rūpesčių karuselę, tereikia užmerkti akis ir bent minutėlei mintimis sugrįžti į Tofino, kur nėra prabangių viešbučių, daug kur neveikia mobilusis ryšys, gali pamatyti juodųjų meškų, o vandenyne stebėti besipliuškenančius pilkuosius banginius...
... Į Vankuverio salą keliamės keltu iš Horseshoe įlankos. Pusantros valandos kelionė neprailgsta, ir jau riedame vieninteliu skersai salą vedančiu keliu atviro vandenyno link. Sustojame Cathedral Grove parke, seniausių kedrų ir kėnių karalystėje. Seniausiems medžiams – net 800 metų, o aukščiausias siekia 76 metrus ir yra beveik 9 metrų perimetro. Net sunku suvokti, kiek istorijos ir praeities įsprausta šių galiūnų kamienuose.
Ilgai neužsibūname, nes šįsyk kelionės tikslas – Tofino, mažas miestelis Ramiojo vandenyno pakrantėje.
Vis tik tenka stabtelėti dar ne kartą: sužavi Kenedžio upės akmeningi krantai, Kamerono ežeras, prie pat kelio pasirodo juodųjų meškų. Pačių kanadiečių juodosios meškos jau beveik nestebina – jie įpratę prie šių gyvūnų, pelnytai tapusių visos Britų Kolumbijos provincijos simboliu.
Kai įprastą salos peizažą keičia vis labiau žemėjantys kalnai ir kitokia augmenija, tampa aišku, kad iki vandenyno visai netoli.
Ir tikrai netrukus išnyra Ramiojo vandenyno nacionalinis parkas – 12 km paplūdimio ruožas. Besimaudančiųjų nėra, nors ir vasara, birželio pabaiga, – čia tik banglentininkai. Vaikščiodami pakrante pamatome etninių gyventojų mažus namelius, vos ne tiesiai skalaujamus vandenyno, čia pat žaidžia jų juodbruviai vaikai. Beje, visoje Kanadoje gerbiama pirmųjų tautų (taip vadinami etniniai Kanados gyventojai) istorija ir kultūra. Iki šiol neretai tikima jų legendomis, galima pamatyti totemų stulpų, siūloma parsivežti įvairių suvenyrų – sapnų gaudyklių ar net indėniškų kaukių.
Atvykus į Tofino apsistojame mažyčiame dviaukščiame viešbutėlyje, kaip sakoma, su vaizdu į vandenyną. Iš kambario mažučio balkonėlio atsiveriantis paveikslas atrodo tarsi būtų ką tik nutapytas – raibuliuojantis vanduo tarsi ranka pasiekiamas.
Sutemus panorama dar labiau kerinti: gretimų kalvų ir įlankos kontūrai nyksta, visur stoja spengianti tyla, kur ne kur įlankos tolumoje spindi žiburiai, atrodo, kad sapnuoji dar neužmigęs... Čia nėra interneto, neveikia mobilusis ryšys, nėra naktinių klubų ir visiems įprasto linksmybių šurmulio – pasilieki vienas su gamta ir tas jausmas tikrai nepakartojamas.
Tofino, kuriame tegyvena šiek tiek daugiau nei pusantro tūkstančio gyventojų, turi net du oro uostus: vieną įprastą – susisiekti su didžiausiu salos miestu Viktorija ir Vankuveriu, o kitą – ant vandens: jame tupia vandens lėktuvėliai. Vieną vėlų vakarą tenka patiems būti įvykio liudininkais – į prieplauką buvo parskraidintas žmogus, kurio jau laukė greitosios pagalbos automobilis. Be to, dar populiarūs kateriai, kuriais kitapus įlankos gyvenantys vaikai atvežami į mokyklą – kito kelio, be oro ir vandens, čia nėra.
Saloje auštantis rytas ypač gražus. Iš mažos užeigėlės sklinda šviežios kavos aromatas, o vitrinoje pūpso įvairiausi keksiukai, itin mėgstami ne tik amerikiečių, bet ir kanadiečių. Papusryčiavę skubame į didžiausią saloje siūlomą pramogą – išvyką grupelėmis kateriais į atvirą vandenyną stebėti pilkųjų banginių. Prie pat pakrantės jų nepamatysi, bet gidas puikiai žino, kur plaukti.
Pamačius šiuos gražuolius visiems atima žadą, net užmirštame fotografuoti. Gidas sako, kad mums nelabai pasisekė – kitąsyk jų matoma daug daugiau ir gyvūnai būna gerokai aktyvesni, tačiau mes vis tiek liekame patenkinti.
Prieš grįžtant į salą kateris sustoja Karštųjų versmių įlankoje – išlipus tenka pėdinti 2 km pakrante, kol pagaliau galime sušokti į tiesiai iš po žemių trykštančias karštąsias mineralines versmes ir valandėlę atsigauti nuo begalės įspūdžių.
Dar niekur nevalgėme tiek daug žuvies, kiek viešėdami Tofino. Restoranėliuose traškinti specialiomis replėmis ir mėgautis omarais arba kitomis jūrų gėrybėmis mėgsta ne tik turistai, kurių čia labai mažai, bet ir vietiniai. Žinoma, nepamirštama užsisakyti ir vietinio vyno.
Beje, važiuodami per salą matėme ne vieną vietinių žvejų turgelį, kuriame siūloma įsigyti šviežių krabų ir kitokių jūrų gėrybių.
Atsisveikinę su Tofino automobiliu sukame salos pietų link ir už beveik 300 km atsiduriame Britų Kolumbijos provincijos sostinėje Viktorijoje. Čia ir parlamento rūmai, ir dideli viešbučiai, ir gatvėse riedantys dviaukščiai autobusai – tarsi Londone. Tikrai didelis kontrastas mažajam vienišiui Tofino. Viktorijoje net kinų kvartalas yra. Mobiliuoju telefonu netikėtai gaunam trumpąją žinutę-sveikinimą, prisijungus prie... amerikiečių mobiliojo ryšio operatoriaus. Iki JAV pasienio – visa netoli.
Kol pasiekiame Vankuverį, dar aplankome ne vieną mažesnę salelę ir keliamės ne vienu keltu – pasirinkę tokį keliavimo būdą, galėjome pamatyti kuo daugiau. Nors vėliau kelionės maršrutas automobiliu nusidriekė tolyn per Uolėtuosius kalnus Kalgario link, dažnai prisimindavome būtent Vankuverio salą – tolimąją kanadietišką Ramiojo vandenyno oazę. Turbūt ne veltui sakoma, kad keliaudamas labiausiai patikusiose vietose palieki po dalelę savęs. Gal todėl ten norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Šis tekstas - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalyvio rašinys.
