Aš savo gyvenime kelionių turėjau daug, kurios dažniausiai būna kruopščiai suplanuotos, o pati paskutinė mano kelionė buvo į Italiją ir ji turėjo netikėtą pabaigą.
Aplankius Italiją jau reikėjo skubėti į Lietuvą, tačiau vairuojant automobilį į galvą šovė mintis, o kodėl neužsukus ir neaplankius Austrijos Alpių. Tai ir buvo smagiausias, neplanuotas, netikėtas nuotykis.
Ne veltui sakoma, jog kas gyvenime įvyksta neplanuotai, tas palieka geriausius prisiminimus. Tad mano neplanuotos kelionės pabaiga buvo kupina pačių geriausių įspūdžių. Į Austriją su automobiliu įvažiavom pačiais paryčiais, kada buvo ankstyvas rytmetis ir iškart pasukome link kalnų, kad galėtume pasigrožėti įspūdingomis panoramomis.
Pasiekus Austrijos Alpių siaurus keliukus, visada jauti adrenalino jausmą, tai staigūs posūkiai, tai kalniukai, tai nuokalnės ir nuolat besikeičianti kalnų panorama vis traukia dėmesį dairytis į šalis. Važiuoji siaurais serpantinų keliukais link užsibrėžto tikslo ir vis negali patikėti koks neapsakomas tų kalnų didingumas. Nuo aukštai žiūrint miestas atrodo toks nedidelis ir tokie milžiniški kalnais.
Ankstyvas rytmetys kalnuose, ko gero, pats tyriausias, kai dar nėra turistų gausybės, nubudus pirmiausia, ką pamatai, jog visur vaikšto avys, oras be galo gaivus ir tyras, aplinkui visur žydi gėlės ir toks tylos jausmas. Va tada pagalvoji, koks mažas esi žmogus tokioje didelėje kalnų didybėje ir koks trapus tas žmogaus gyvenimas prieš kalnų stiprybę.
Su funikulieriumi toliau pasiekėm Seegrube (1905 m). Viršum žalių Alpių pievų nuo kalnų matosi Insbruko miestas ir per jį tekanti upė. Kalnuose akys raibsta nuo gėlėm išdabintų masardų ir viršum visko visko kas apačioje buvo labai paprasta ir žemiška, tai pakilus į kalnus tolumoje atsidengia baltos kalnų viršukalnės ir didžiulės dangaus platybės.
Dairantis aplinkui tolumoje matyti masyvus ir nepajudinamas kryžius kaip koks tikėjimo ir vilties simbolis, visiems į kalnus kopiantiems alpinistams. Seegrube pasivaikščiojus atsigeriam austriškos Alpių arbatos, pasidarom begalybę nuotraukų ir judam tolyn. Galutinis taškas buvo Hafelekar viršukalnė (2256) m. pasiekus Hafelekar viršukalnę akys tiesiog negali patikėti nuo nepakartojamo grožio ir neįtikėtino jausmo.
Gidas papasakoja legendą apie kalnuose stovinčią „sniego žmogaus“ trobelę. Stovėjau ir galvojau, kaip gerai, kad čia užsukome, tai lyg pats geriausias kelionės kulminacinis momentas. Stovint kalnuose ir dairantis atrodo apima tokia gera energija, lyg laikas čia sustotų, lyg nebeliktų rūpesčių, ir visai nebelieka noro niekur skubėti. Atrodo tik būtum čia ir būtum. Geras jausmas.
Nusileidus nuo viršukalnių daugelis būriuojasi prie kalnų šaltinėlio, vieni prausiasi šaltinio vandeniu, kiti semia jį atsigerti. Jis toks ledinis ir skaidriausias, tas Alpių kalnų vanduo.
Nusileidus nuo kalnų pasukome į Insbruką, tituluojamą kaip Vakarų Austrijos Alpių sostine. Jis garsėja slidinėjimo kurortais, bet man lankantis jame vasarą didelį įspūdį paliko senamiesčio gatvytės, senų namukų spalvingumas, lyg atrodytų jog kiekviena gatvelę yra kaip vaizdas nuo atviruko, o pakilus į mieste esantį bokštą galima grožėtis miesto panorama, ir matyti, jog visas miestas apsuptas vien kalnais.
Insbrukas sužavėjo unikaliomis gatvelėmis, viena iš jų vadinasi Pasakų alėja, kurioje pilna pasakų personažų skulptūrų, o kita gatvelė yra Milžinų alėja, turinti 4 didelės milžinų skulptūras. Vaikštant toliau po miestą verta pamatyti Insbruko katedrą, Triumfo arką, įžymųjį balkoną su auksiniu stogu ir tuo pačiu prisėsti papietauti Insbruko senamiestyje. Juk reikia paragauti austriškų patiekalų, kad pajustum šio krašto virtuvės skonį.
Linkiu kiekvienam savo kelionėse nebijoti pasukti ten, kur net neplanavote, nes vaizdas, kurį galite pamatyti, jums liks vienu iš gražiausių ir netikėtų prisiminimų. Mane sužavėjo diena, praleista Alpėse. Tas laisvės pojūtis, neišdildomi įspūdžiai ir net kvapą gniaužiantys vaizdai. Tas geras nepakartojamas jausmas iš aukštai stebėti po kojomis plaukiančią žemę, virš galvos – skraidančius debesis ir pro šalį skrendančius paukščius. Tai laikas, kai atrodo atitrūksti nuo realybės, kai tau šalimais plaukia debesys.
Būti kalnų viršūnėje, grožintis dieviška panorama apima toks laisvės, erdvės ir amžinybės pojūtis. Ne veltui yra sakoma, jog nori save išbandyti nueik į kalnus, nori tobulėti - irgi eik į kalnus, nori surasti ramybę – nueik į kalnus. Man šis kelionės momentas į kalnus buvo kaip atgaiva mano sielai. Ir kai dažnai yra iškeliamas klausimas: kas geriau už kalnus? Atsakymas – tik nauji kalnai ir naujos viršukalnės.
Valdas
