Didžiuojasi mokinių pasiekimais
Sunku įspėti, kokių rankdarbių Laima nėra išbandžiusi: įvairios siuvinėjimo technikos, nėrimas, mezgimas, karpiniai, siuvimas, skiautiniai, vėlimas, keramika, sodai, darbai iš šieno, ant tirpios avalono plėvelės, dekupažas... Ji puikiai išmano visas tradicines technikas, greitai perpranta šiandienos naujoves – kitaip ir negali būti, mat dirbant technologijų mokytoja reikia nuolat tobulėti ne tik dėl savęs – labiau dėl mokinių.
„Kūryba mokiniams patinka, tiesa, kai pamato rezultatą. Iš pradžių tenka įdėti daug pastangų, raginti, pasakoti, rodyti. Šiandien, norint sudominti rankdarbiais ir supažindinti su lietuvių liaudies menu, tenka pagudrauti, išradingai jungti tradiciją ir tai, kas „ant bangos“, – atvirauja Karoliniškių gimnazijos mokytoja.
Ji surengė ne vieną įstabią savo mokinių rankdarbių parodą, dalyvavo įvairiose akcijose; pastaroji skirta Lietuvos tūkstantmečiui paminėti – VDA Tekstilės katedros vedėjos Eglės Gandos Bogdanienės paraginti jie kūrė delno dydžio angelus iš vilnos.
Paklausta apie savo personalines parodas, Laimutė gūžteli pečiais – savo kūrybos nesureikšmina, kartu su kitomis moterimis dalyvauja skiautinių, veltinio, karpinių ir kitose parodose, o paskutinėje, prieš pat Kalėdas atidarytoje VPU Gamtos mokslų fakulteto galerijoje „Verdenė“, darbus eksponuoja kartu su gabiausiais savo mokiniais.
„Jie ir jų pasiekimai yra didžiausias mano džiaugsmas ir nuopelnas“, – sako mokytoja.
Rankdarbiai – gyvenimo džiaugsmas
Kur stoti, L. Kantakevičienė ilgai dvejojo, tačiau tvirtai žinojo, kad specialybė turi būti susijusi su rankdarbiais – gyvenimo be jų mergina neįsivaizdavo! Dar iki šiol skrupulingai saugo močiutės ūkininkės preciziškai siuvinėtas staltieses, takelius ir vadina ją pirmąja savo mokytoja. Žmonių, padėjusių Laimai siekti trokštamo tikslo, buvo ir daugiau.
Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje (anksčiau – 41–oji vid. mokykla) besimokančios kruopščios mergaitės menišką gyslelę pastebėjo nepailstanti grožio puoselėtoja mokytoja Erdvija Giniotienė – ji nuolat aitrino Laimos kūrybines ambicijas, nešė jos rankdarbėlius į Tautodailininkų sąjungos parodas, todėl nekeista, kad pirmame kurse mergina jau buvo liaudies meistrė, o vėliau įgijo ir tautodailininkės statusą.
Laima prisipažino, jog baigusi aštuonias klases buvo sumaniusi stoti mokytis dailiojo audimo paslapčių į tuometinį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, bet prireikė „blato“ – jo ji, deja, neturėjo. Vėliau galvojo stoti į Šiaulių pedagoginį universitetą, bet jis buvo toli nuo namų, tad patraukė vyresniosios sesers Irenos pėdomis ir baigė Vilniaus pedagoginį universitetą.
„Stoti į Vilniaus dailės akademiją nedrįsau: bijojau, kad neužteks pasirengimo, žinių, gal trūko ir pasitikėjimo savo jėgomis, ryžto“,– mąsto pašnekovė, iki šiol geru žodžiu mininti universiteto buities darbų dėstytojas.
„Mane „veža“ pats darbo procesas!“
Kad ir ką Laima darytų, jos darbai – subtilūs, trapūs, kruopštūs, meniškai atlikti. Jų negali nepastebėti, būtinai turi sustoti, pasigrožėti, nusišypsoti, nusistebėti išmoninga idėja – maža „razina“, suteikiančia tradiciniam rankdarbiui polėkį, žavesį, žaismingumą.
Tą savitą prieskonį suteikia originali kelių skirtingų technikų jungtis viename darbe, savitas spalvinis koloritas, stebina smulkus motyvų ažūras, kuriame nuolat atsikartoja augaliniai lietuvių liaudies meno simboliai.
„Man patinka jungti tradiciją su šiuolaikiniu menu: skiautinius su tapyba ant šilko, karpinius su dekupažu, veltinį su siuvinėjimu... Visa esybe trokštu harmonijos, tylos ir ramybės, gal todėl man artimos visos lietuviškos žemės spalvos, tiesa, dažnai netikėtai sau pasirenku itin ryškius ir kontrastingus spalvų derinius...
Nesvarbu, ar karpyčiau karpinį, ar siūčiau skiautinį, ar daryčiau šaltosios batikos darbą, man mieliausi stilizuoti gėlės žiedo, medžio ir kiti augaliniai motyvai, dažnai kompozicijose kaip atspirtį kūrybiniam polėkiui naudoju apskritimo formą“, – sako tautodailininkė ir džiaugiasi vis stiprėjančia tautinio atgimimo dvasia.
Kruopštumą, siekį bet kokį darbą atlikti preciziškai, tobulai ji, matyt, paveldėjo iš tėvelio, kuris net šiandien, jau solidaus amžiaus senolis, tulpių svogūnėlius gimtajame Valakbūdžio kaime (Šakių r.) sodina į duobeles, iškastas liniuote išmatuotais atstumais.
Moteris prisipažįsta, jog pirmiausiai renkasi tas rankdarbių technikas, kurioms reikia daug ir labai skrupulingai krapštytis – Laimą užburia pats darbo procesas!
Ne, ji tikrai nėra daiktų vergė – daugumą kūrinių išdovanoja draugams, artimiesiems, kai ką parduoda. Kūrėja nemėgsta išankstinių planų, nustatytų terminų, neturi ir jokių iššūkių, išskyrus vieną – išmokti austi staklėmis, tačiau žavisi ir pasiduoda spontaniškai kilusioms idėjoms. „Bet avangardas man neišeina!“ – purto galvą moteris ir juokiasi prisiminusi skiautinių meno kursus.
Malonumas bendrauti... tyloje
Anksčiau skiautiniai jos nedomino – manė, jog tai ne lietuvių liaudies menas, ir į kursus atėjo tik dėl mokinių. „Ir iš karto patyriau nervinį šoką: užsiėmimą vedusi Aldona Tamonytė liepė pasiūti nedidelį skiautinį „kreizi“ technika iš „amerikoniškai“ ryškių audinių!“ – sako L. Kantakevičienė.
Ak, kaip ilgai ji vargo prie siuvinio, kuris galų gale tik lakios fantazijos dėka virto ryškiaspalvių skiautelių dėlione – pasaka apie voriuką...
Prasminga pažintis su skiautiniais virto ilgamete draugyste: tautodailininkė įstojo į Vilniaus skiautinių klubą „Mėta“, o prieš penkerius metus tapo seniausio Lietuvoje skiautinių klubo „Urtė“ nare. Pasak mūsų pašnekovės, jos kūrybos metai suskirstyti etapais, tarp kurių svarbiausi – prieškalėdinis gimnazijos puošimas ir po Naujųjų metų prasidedanti ruoša tradicinei skiautinių klubo „Urtė“ parodai, visuomet rengiamai prieš Velykas. Kiekvienais metais šiai parodai klubo moterys siuva visiškai naujus skiautinius, stebina šio meno gerbėjus naujais iššūkiais, tačiau labiausiai vertina... bendravimą.
Jis brangus ir Laimai. Jei tik leidžia galimybės, su skiautininkėmis vyksta į šio meno parodas užsienyje, noriai dalyvauja įvairiuose Vilniaus technologijų mokytojų renginiuose, neatsispiria naujų technikų pažinimo kursams. Štai pakviesta dalyvauti vilnos vėlimo užsiėmime kūrėja tapo dar vieno, šį kartą veltinio vėlimo klubo prie VDA „Vilniaus vilnelės“ nare.
Apsupta tokių pačių smalsių ir meilę rankdarbiams puoselėjančių draugių moteris kartu su savo sese kas vasarą tėvų sodyboje Šakių r. organizuoja rankdarbių vasaros stovyklas. Čia jos vieną vasarą mokosi batikos paslapčių, kitą – velia vilnas, daro kilimus, o praėjusią – dekupažo technika kūrė papuošalus.
„Man gera būti su bendraminčiais, kartu mokytis, tobulėti. Jokiu būdu nesiekiu būti lydere, tačiau norint ko nors pasiekti, padaryti kažką naujo, įdomaus, reikia stengtis, - sako Laima. - Kūryba yra daug daugiau nei darbas! O kurti galiu tik susikaupusi, ramybėje ir tyloje...“
