Negyvenami šiuolaikiniai miestai - vaiduokliai

2008 m. gegužę Kinijos Sichuano provincijos valdžia pareiškė, kad Beichuano miesto gyventojai gali būti perkelti į kaimyninį miestą. Tokios kalbos kilo po to, kai šį miestą gegužės pradžioje nusiaubė žemės drebėjimas, nusinešęs 50 tūkst. žmonių gyvybes. Drebėjimas sugriovė daugelį miesto pastatų, o tie namai, kurie liko stovėti, tapo nesaugūs gyventi.

Jei gyventojai išsikraustys, Beichuanas taps miestu-vaiduokliu. Išgirdus tokį apibūdinimą prieš akis paprastai iškyla apleisto miestelio vaizdas: žolėmis apaugusios dulkėtos gatvės ir tarp dilgėlių pasislėpę suklypę mediniai namai - vieninteliai liudininkai, kad kadaise čia virė gyvenimas, kol baigėsi aukso ar sidabro kasyklų ištekliai. Tačiau Beichuanas yra modernus miestas - ir netrukus jis gali tapti moderniu negyvenamu miestu. Beje, jis nebūtų pirmasis.

Pasaulyje yra ir daugiau negyvenamų modernių miestų. Kiekvienas jų turi savitą įdomią istoriją. Kai kurių miestų gyventojus išvijo stichinės nelaimės. Kitus miestus, pavyzdžiui, Taivane esantį San Zhi, gyventojai apleido dėl paslaptingesnių priežasčių. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Detroite (JAV), galima aptikti visiškai apleistų ir negyvenamų rajonų.

Humberstone ir Santa Laura, Čilė

Čilėje esantis Humberstone miestas atsirado 1862 m., kai čia įsikūrė salietrą išgaunanti kompanija. Miestas pavadintas brito kasyklų vadovo, padėjusio suklestėti šiam mažam miestui, garbei. Nitratų pramone vertėsi ir Humberstone, ir šalia esantis Santa Laura miestelis. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose šie miestai išgyveno klestėjimo laikotarpį. Nitratai - svarbus trąšu ingredientas, tačiau 4-ajame dešimtmetyje buvo sukurtas pigus sintetinis pakaitalas, ir salietros pramonei atėjo galas.

Sumažėjus salietros paklausai, Humberstone ir Santa Laura miestelių darbininkams prasidėjo sunkios dienos. Gyventojai pradėjo ieškotis darbų kituose miestuose, ir po trisdešimties metų čia beveik nebeliko žmonių. 1961 m. užsidarė paskutiniai gamyklos skyriai, kuriuose dirbo keli likę miestelių gyventojai.

Paskutiniai jų išsikėlė, o šie miestai liko stovėti kaip stovėję. Ilgainiui miestelių gatves, mokyklą ir kino teatrą užklojo storas dykumos smėlio sluoksnis. Gatvėse vis dar stovi suklypę buvusių darbininkų namai, o apleistose gamyklose dulka likimo valiai palikti įrenginiai. Humberstone viešbučio baseine nebėra vandens, tačiau tramplinas dar išlikęs...

Po kurio laiko Humberstone ir Santa Laura prisikėlė naujam gyvenimui, tik ši kartą kaip muziejai. Nors miestai buvo palikti, čia gyvenusios visuomenės dvasia nebuvo užmiršta. Humberstone ir Santa Laura miestų indėlis į pasaulio žemdirbystę yra neįkainojamas. Čilės vyriausybė mano, kad vien faktas, kad miestų gyventojai sugebėjo išgyventi nesvetingoje dykumoje, yra pakankamai svari priežastis šiuos miestus minėti su pagarba.

1970 m. Čilės vyriausybė abu miestus paskelbė nacionaliniais paminklais. 2005 m. jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai turėtų apsaugoti miestus nuo sugriovimo ir naujų statybų bei užtikrinti jų išsaugojimą ateityje.