Vaikinas skaičiuoja, kad įveikė 41 tūkst. kilometrų, kirto visas 24 valandų juosta. Kelyje jis sutiko įdomių žmonių, pamatė neįtikėtino grožio gamtos kampelių ir patyrė keisčiausių nuotykių.
„Kartą susitariau su vaikinu iš „Couchsurfing“ bendruomenės (kur žmonės vieni kitus priima apsistoti kelioms dienoms), kad jis priims mane pernakvoti kelias dienas. Jis perspėjo mane, kad yra gėjus ir nudistas. Man tai netrukdė. Tačiau paskutinę naktį jis parašė: „Pamiršau perspėti, kad ir tu turėsi būti nuogas“. To jau buvo per daug, teko skubiai ieškoti kito žmogaus, kuris sutiktų mane priglausti. Tai buvo ūkininkas su 160 karvių“, – juokiasi Žilvinas.
Bet apie viską iš pradžių.
Dar studijuodamas hidrometeorologiją Lietuvoje Žilvinas turėjo paskaitą apie Kanados kultūros ir civilizacijos bruožus.
„Kanadietis dėstytojas labai įdomiai pasakojo apie savo šalį, mes su grupiokais likome sužavėti ir nusprendėme ten patys nuvykti ir apsidairyti. Sužinojome, kad yra programa, skirta jaunimui iki 30 metų, kuri suteikia teisę metus gyventi ir dirbti Kanadoje.
Metus taupiau pinigus ir galiausiai išvažiavome kartu su studijų draugu. Daug buvo norinčių išvykti į Kanadą, tad mums tikrai pasisekė“, – apie idėją keliauti į Kanadą pasakoja vaikinas.
– Kokia buvo pradžia Kanadoje?
– Išvykome į Vankuverį. Pradžia buvo sunki, nes neturėjome nei darbo, nei vietos gyventi. Pirmas savaites ieškojome kur gyventi ir dirbti.
Teko dirbti kavinėje „Starbucks“, paskui slidinėjimo trasose keltuvo operatoriumi. Vankuveris yra labai gražus, kai kildavau oro gondola į darbą ar leisdavausi po darbų grožėdavausi nuostabiais vaizdais: saulėtekiai, saulėlydžiai, kalnai, miškai, vandenynas, miesto panorama.
– Ar lengva buvo rasti darbą? Koks kanadiečių požiūris į užsieniečius?
– Labai geras požiūris, visi ten yra lygūs. Vankuveryje apskritai gyvena daug užsieniečių, labai daug azijiečių, bet visi jaučiasi gerai, jokios neapykantos ar rasizmo.
Vėliau susiradau kitą darbą – kraštovaizdžio ir aplinkos tvarkytojo, kitaip tariant pjaudavau vejas prie namų, kirpdavau krūmus, grėbdavau lapus ir pan.
Kavinėje ir slidinėjimo kalne uždirbdavau apie 3000 litų per mėnesį, o tvarkydamas vejas – 5000-6000 litų. Gavau ir įmonės automobilį, kurį galėdavau naudoti ir savo reikmėms. Kiekvieną penktadienį, po darbų, įmonės savininkai darydavo mums barbekiu vakarus, su mėsainiais ir kitais skanėstais. Kiekvieną darbo dieną lentynos būdavo nukrautos užkandžiais ir gėrimais, kurie buvo skirti būtent mums. Pirmą kartą susidūriau su tokiu požiūriu į darbuotoją. Buvo labai smagu būti to dalimi.
– Ar uždirbamų pinigų užtekdavo pragyventi, susimokėti nuomą?
– Taip, mes gyvendavome taupiai. Pirmus pusę metų su draugu nuomojomės kambarį. Mūsų tikslas buvo užsidirbti ir susitaupyti kelionėms. Vėliau draugas išvažiavo sodinti medžių į Kanados miškus. Jis keliavo po šalį, vidury Kanados miškų gyvendavo palapinėse ir sodindavo medžius.
Iš pradžių ir aš planavau tą patį daryti, tačiau kraštovaizdžio prižiūrėtojo darbas buvo labai geras tiek finansiškai, tiek dėl turimų galimybių naudotis mašina, tad nutariau likti. Šį darbą dirbau šiek tiek ilgiau nei pusę metų.
Per tą laiką buvau pasiėmęs atostogų ir vykau į JAV Nevados dykumoje vykstantį festivalį „Burning man“, kuris man paliko turbūt didžiausią įspūdį iš visų mano kelionių.
Mano tikslas buvo užsidirbtus pinigus ne parsivežti į Lietuvą, o pakeliauti, aplankyti tokias vietas, į kurias taip paprastai nenuvyksi. Dirbau iki paskutinės dienos, kol galiojo viza, o paskui išvykau.
– Kur patraukėte?
– Iš pradžių skridau į Kuko salas 3000 km į Šiaurės rytus nuo Naujosios Zelandijos. Ten praleidau beveik dvi savaites. Šias salas pasirinkau todėl, kad jos izoliuotos, nedaug kam žinomos ir tikrai egzotiškos. Kuko salos – tai vulkaninės kilmės salos, gyvenantys vietiniai vadinami maoriais, vidury salos stūkso kalnai, o aplinkui juos – džiunglės, aplinkui salas – koraliniai rifai, plaukioja įvairiausios žuvys, rykliai, banginiai. Buvau pagrindinėje saloje – Rarorotongoje, ji yra nedidelė, aplink ją driekiasi 33 kilometrų kelias palei vandenyną, tokio dydžio ir yra ši sala.
Dauguma žmonių važiuoja čia nardyti, pasigrožėti koraliniu rifu, bet man buvo įdomu ir po džiungles pavaikščioti. Lipdavau į kalnus, važinėdavau motoroleriu, maudžiausi, nardžiausi, ilsėjausi hamake.
– Kas paliko didžiausią įspūdį Kuko salose?
– Galbūt vietiniai gyventojai maoriai. Jie visi tokie neaukšti ir kresni. Anksčiau jie garsėjo kaip kanibalai.
Kartą važiavau motoroleriu ir prieš mane važiavusi vyresnio amžiaus moteris pažiūrėjusi man į akis staiga iškišo liežuvį. Likau lengvai šokiruotas, nesupratau, kodėl ji taip pasielgė, bet po kelių dienų pastebėjau, kad susitikę vietiniai pažiūri vienas į kitą ir taip pat iškiša liežuvį. Pasirodo, kad čia tokia tradicija, jie taip sveikinasi
– Toliau Jūsų laukė Naujoji Zelandija?
– Taip, ten praleidau tik tris, bet labai intensyvias dienas. Buvau apsistojęs pas žmogų, kuris prižiūri 160 karvių fermą. Vieną rytą jis mane pasikvietė kartu pamelžti savo gyvulių, tai buvo įdomi patirtis. Jas reikėjo suvaryti ant tokio kalno, kuriame įrengti melžimo aparatai. Karvės, ryte prieš melžimą iš streso lipdamos į kalną tuštinasi. Kadangi jų yra 160, tai gavosi beveik nuošliauža, gerai, kad buvau pasiskolinęs guminius batus. Galiausiai turėjom visas karves pamelžti su specialia įranga.
Naujojoje Zelandijoje buvau išsinuomavęs automobilį ir stengiausi pamatyti kuo daugiau per trumpą laiką. Vienas įspūdingiausių matytų dalykų buvo urvai su švytinčiomis lervomis. Tamsiuose stalaktitų ir stalagmitų urvuose plaukėme požemine upe, o tamsiuose urvų skliautuose matėme tūkstančius šviečiančių mažyčių taškelių, panašių į blankias žvaigždes. Pasirodo, ten gyvena ypatingi vabzdžiai, kurių švytinčios tamsoje lervos privilioja kitus vabzdžius, tokiu būdu jie įklūna į jų tinklus ir būna suėdami. Vaizdas labai įspūdingas, jausmas kaip žiūrint mokslinės fantastikos filmą apie kitą planetą.
Žinoma, trijų dienų Naujoje Zelandijoje tikrai neužtenka, tad ateityje planuoju ten dar sugrįžti kur kas ilgesniam laikui.
– Iš Naujosios Zelandijos patraukėte į Pietryčių Aziją?
– Taip, Tailande praleidau 17 dienų. Prie manęs prisijungė draugas iš Lietuvos. Lankėmės Bangkoke, Hua Hin'e ir Phi Phi saloje. Ten gyvenome beveik džiunglėse, tad į balkoną dažnai įlįsdavo beždžionės, pavogdavo rankšluosčius. Gamta ten išties įspūdinga.
Tailandiečiai man pasirodė labai draugiški ir paslaugūs žmonės. Įspūdį paliko ir Bankokas, tai – toks miestas, kuris niekada nemiega, visada gyvas. Tailande įsiminė ir ypatingai skanus maistas, jūros gėrybės.
Teko matyti nemažai vadinamų „lady boy“ arba transvestitų. Kartais tikrai būdavo galima suprasti, kad tai persirengęs vaikinas, bet yra daugybė ir tokių, kurie atrodo visiškai kaip merginos.
Vieną vakarą Bankoke lankėmės dangoraižyje įsikūrusiame „Lebua“ bare, kuriame buvo filmuota viena iš „Pagirios Bankoke“ filmo scenų. Ten ragavome brangiausius kokteilius savo gyvenime – maniškis kainavo apie 25 eurus, bet vien ko vertas vaizdas į naktinį Bangkoką iš 64 aukšto. Viskas yra po atviru dangumi, 270 laipsnių kampu atsiveria neįtikėtina miesto panorama.
Tačiau labiausiai nustebino aptarnavimas nuėjus į tualetą. Ten dirbantis žmogus pasisveikino su mumis savo tailandietišku nusilenkimu, tada labai pagarbiai palydėjo iki pisuarų, paskui pribėgęs nuleido vandenį, palydėjo iki kriauklių, įjungė vandenį iš čiaupo, pripylė muilo į rankas, tada vandenį pats ir išjungė, atnešė kiekvienam po rankšluostį ir išlydėjo kaip didžiausius svečius. Panašu, kad jo tikslas buvo nieko neleisti daryti mums patiems, pasitarnauti iki visiškų smulkmenėlių. Niekada gyvenime dar neteko matyti tokio absoliučiai viską apimančio aptarnavimo.
– Kas iš Jūsų daugiau kaip metus trukusių kelionių paliko didžiausią įspūdį?
– Visos vietos, kurias aplankiau buvo labai gražios, bet didžiausią įspūdį man turbūt paliko „Burning man“ festivalis. Tai buvo geriausios dvi savaitės mano gyvenime. Vykau ten ne tik linksmintis, bet ir padėti statyti vienos iš stovyklų.
„Burning man“ festivalis vyksta kasmet ir ten patekti nėra taip paprasta. Viskas vyksta dykumoje, kur nėra nieko, jokios gyvybės, tik smėlis. Turėjome įrengti stovyklos scenas, palapines, pavėsines ir visas kitas struktūras. Pradžioje buvo šiek tiek sudėtinga, nes buvo labai karšta ir sausa, maždaug 34 laipsniai, o dar reikėjo dirbti fizinį darbą, bet vėliau kūnas priprato.
„Burning man“ yra menų festivalis, ten daug muzikos, meno instaliacijų, pasirodymų, galima eiti į kursus, pavyzdžiui, mokytis masažo, veikia barai. Viskas yra nemokamai, pačiam reikia atsivežti maisto ir vandens.
Atvyksta daug turtingų ir garsių žmonių su savo privačiais lėktuvais ir paskui visus norinčius skraidina nemokamai. Atvyksta kokios nors įžymybės arba žinomi verslininkai ir skaito paskaitas. Šiemet buvo galima išgirsti „Teslos“ vadovo Elono Musko paskaitą, pamatyti daugybę metų važiuojančius „Google“, „Facebook“ įkūrėjus. Sutikti atlikėją P. Diddy, aktorę Susan Sarandon, atlikėją Katy Perry, Paris Hilton ir daugybę kitų žvaigždžių.
Viskas festivalyje vyksta itin kokybiškai, labai aukštas lygis. Pavyzdžiui, viena iš elektroninės muzikos stovyklų buvo atsivežusi seną „Boeing“ lėktuvą, piloto kabina buvo nupjauta ir įrengta scena didžėjui, ant sparnų sukrautos garso kolonėlės, minios žmonių šoka aplink. Kiti buvo pastatę apžvalgos ratą, kuris, kaip kokiam atrakcionų parke, sukosi ir kėlė kiekvieną norintį pasisupti ir apsižvalgyt. Žmonės investuoja didelius pinigus, kad padarytų kažką gero kitiems, tai sukuria labai ypatingą atmosferą.
– Kokie Jūsų planai dabar? Ar netraukia vėl toliai tolimieji?
– Žinoma, kad traukia, bet dabar noriu pabandyti įsikurti Lietuvoje. Įrodyti sau, kad gali būti gera gyventi ir čia.
