Savo 3 dienų kelionę baidarėmis pradėjome Siesarties ežere. Buvo vėjuota, tad teko nemažai pairkluoti. Toliau - Baltieji Lakajai ir gilusis Juodųjų Lakajų ežeras, iš kurio gana keblu buvo surasti ištekančią Lakają. Pasislėpusios nendrėse ištakos klaidino ne mus vienus - aplinkui blaškėsi bent dešimt baidarių.
Iš pradžių Lakaja buvo sekli - galvojom, kaip gi teks plaukti, jei gylis tesiekia pusę blauzdų. Bet ilgainiui upelė įgavo ir greitį, ir gylį. Labiausiai žavėjo vandens skaidrumas - ne veltui tai viena švariausių Lietuvos upių.
Plaukimas tikrai nebuvo nuobodus, nes kelią nuolat užtverdavo tai nuvirtę medžiai, tai palei pat vandenį palinkę tilteliai - daryk kaip nori - neškis baidarę per viršui, aplink arba lįs pro apačią. Smagumėlis!
Taip ir smaginomės, kol nepriplaukėm Aldikio - ežero, per kurį teka Lakaja. Skaidrus, bet maurotas - nuo tik baisiau, nes matai gylį, pilną įvairiausių žolių ir supranti, kad jei išvirsi, ko gero, neišsikrapštysi. Bet čia jau mano lakios fantazijos bėdos. Kitiems nei buvo baisu, nei ką. Viena cypiau vidury to ežero ir plaukiau beveik užsimerkusi.
Aldikis upę pagaliau atidavė Lakajos ežerui. Ilgas, gražus, su gražiomis stovyklavietėmis. Smagu apsistoti. Čia kaip tik mus užpuolė audra - vos spėjom į krantą išsiropšti. Teko ir nakvoti.
Trečiai dienai teko ilgas ruožas - iki pat Liūlinės, kur atidavėm baidares. Bet vaizdai buvo tokie žavūs, kad tikrai dar ne kartą norėsiu Lakaja praplaukti. Net ir per Aldikį:)
*******************
Šis rašinys yra konkurso „Žavingas Lietuvos kampelis, kurį netikėtai atradau“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus!
******************
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
