Ir šeimininkas, ir gidas

Šį muziejų Panevėžio rajone lanko ne tik turistai iš tolimų svečių šalių – filmų kūrėjai skolinasi rekvizitus, jaunavedžiai atvyksta fotografuotis, etnografinėje aplinkoje švenčiamos išskirtinės šventės. K. Sakalausko sukauptais turtais apsidžiaugtų ne vienas Lietuvos muziejus. Ko tik čia nėra: senoviniai automobiliai, žemės ūkio mašinos ir padargai, spynos, lygintuvai, indai, muzikiniai prietaisai, verpstės, monetos, dokumentai, šventųjų skulptūrėlės, rankdarbiai ir net naro kostiumas su visu inventoriumi. Visi eksponatai iš XVIII–XIX a. ir senesni.

Ekspozicijos brangenybės: 1931 m. JAV automobilis „Nash“, dažnas Panevėžio ir kitų Lietuvos miestų švenčių dalyvis, pirmasis pasaulyje garso įrašymo prietaisas – Edisono fonografas, mamuto stuburo slankstelis, dantis ir ilties gabaliukas bei tikrų tikriausias (tą patvirtina Latvijos gamtos muziejaus geologijos ir paleontologijos skyriuje išduoti dokumentai) apie 70–80 mln. metų senumo dinozauro kiaušinis.

„Galėjau sudėti kelias senas geldas, girnapuses, lentyną molinių ąsočių – jau muziejus, tokių Lietuvoje ne vienas, bet norėjosi, kad žmonėms būtų įdomu, kad knietėtų sugrįžti. Kiekvienas čia esantis daiktas – dalelė šalies istorijos, mat beveik visi eksponatai surinkti Lietuvoje, jie padeda suprasti prabėgusį laiką, – paaiškina svetingas šeimininkas ir pasisiūlo pabūti gidu. – Daugiau darbuotojų muziejuje nėra. Vienas prižiūriu ir muziejų, ir jo aplinką, smagu, kad dažnai sulaukiu pagalbos iš sūnaus Gintaro, marčios, anūkės, retsykiais padeda kaimynai. Pelno muziejus neneša, užtat gyvenimas labai įdomus!“

Pats restauruoja eksponatus

Savo pomėgį K. Sakalauskas vadina progresuojančia liga: iš pradžių buvo akmenys, paskui geležys, buities daiktai... Vyras mano, kad užsikrėtė ja dar vaikystėje – berniukui viskas buvo įdomu, rūpėjo viską žinoti.

„Tėvas išarė XVIII a. monetą, susidomėjęs pats pradėjau rinkti monetas, ženkliukus, vėliau sukaupiau didžiulę laikrodžių kolekciją. Deja, juos ilgainiui iškeičiau į kitus dalykėlius. Kol žmona buvo gyva, tramdžiausi. Jau septyniolika metų esu našlys, todėl galiu daryti, ką noriu“, – šelmiškai šypteli pašnekovas ir atskleidžia manantis, kad įkvėpimą dovanoja ir paveldėtas bajoro titulas – neketina tuščiai juo didžiuotis.

K. Sakalauskas pastebi, kad ne kiekvienas turi talentą pamatyti ir atrasti vertingus dalykus. O jam Dievas davė dar ir gabias rankas, ir išmanymą, kaip eksponatus prikelti antram gyvenimui. Nėra toks turtingas, kad galėtų įsigyti jau sutvarkytus, išdailintus daiktus – kiekvieną jų muziejaus šeimininkas pats šveičia, valo, tvarko, ieško trūkstamų detalių, remontuoja, restauruoja, o vėliau ir pats prižiūri.

„Kurį laiką dirbau lėktuvų surinkėju, statybininku, paskui „Ekrano“ gamykloje, tuo pat metu puse etato plušėjau Panevėžio kraštotyros muziejuje restauratoriumi. Štai tokie mano gyvenimo universitetai – kiek per gyvenimą sukaupiau žinių, nė viena mokymo įstaiga neduos, – tikina guvus vyriškis. – Būtų gerai rasti laiko visą šį turtą kruopščiai suregistruoti. Aš juk net tiksliai nežinau, ko kiek muziejuje yra, o, kol dar atmintis nešlubuoja, būtų gerai ir aprašyti, kur kas pirkta, keista, rasta, kokia to daikto ir jo atsiradimo Piniavoje istorija. O jų yra labai įdomių...“

Pranoko lūkesčius

K. Sakalauskas Piniavoje gyvena nuo 1967 m. Atsiėmus tėvų žemę vietoje sugriauto senovinio klojimo jo brolis iš senų rąstų pastatė didelę klėtį, kaip ir priklauso, dviejų dalių – merginų ir grūdinę. Toje klėtyje Klementas ir pradėjo dėlioti ilgai kauptus eksponatus.

Grūdinėje, vyriškoje klėties pusėje, – apie 300 lygintuvų kolekcija, kurios pažiba unikali krosnelė lygintuvams pašildyti, senovinės medinės ir kalviškos spynos – specialiai jų pasižiūrėti atvyksta kalvystės meistrai, ant didelio stalo išdėlioti įvairūs XIX a. asmeniniai žmonių dokumentai, caro laikų piešimo sąsiuvinis, vadovėlis, kaip rašyti laiškus.

„Moteriškoje dalyje visko kur kas daugiau, nei iš tiesų turėtų būti“, – pastebi muziejaus savininkas. Pasak jo, daugelis čia sukauptų daiktų rasta Žemaitijoje: moliniai indai, drožtos šventųjų skulptūrėlės, matavimo indai pūrai, įvairūs moteriškos buities įrankiai, sausakimšos rankdarbių kraičio skrynios, rankšluosčiai.

Ekspozicijos pasididžiavimas – net 200 metų senumo duobėmis išsėdėtas suolas ir iš Švėkšnos atkeliavusi spalvingai dekoruota indauja, už ją pažįstamas amerikietis kolekcionieriui siūlė net 10 tūkst. dolerių.

Panašus baldas yra Vilniuje Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Antrame didžiulės klėties aukšte – atgaiva muzikos mėgėjams: čia kruopščiai prižiūrimi glaudžiasi K. Sakalausko restauruoti gramofonai, klinkstonai, grafonolos, aristonai, muzikinės dėžutės, radijo imtuvai, patefonai. Nepatikėsite: visi jie veikia! Šeimininkas neskubėdamas suka muzikinės dėžutės rankenėlę...

„Nauja mano progresuojančios ligos stadija – muzika, – prisipažįsta Klementas, labai dažnai laisvalaikiu į rankas paimantis armoniką. – Šeimoje augome keturi broliai, todėl turėjome savo šeimos kapelą, joje būgnu mušė mama. Vaikystėje tik svajoti galėjau apie muzikos mokyklą, o šiandien labai norėčiau tobulai išmokti groti fisharmonija.“

Lankomiausio Panevėžio rajone objekto savininkas prisipažįsta nesitikėjęs tokio muziejaus populiarumo. Didžiausias įvertinimas – žėrinčios žmonių akys, kartais iš nuostabos, kartais – užplūdus prisiminimams.

„Čia žmogaus siela parklumpa ir vėl atgimsta“, – pastebi Klementas Sakalauskas. Lankytojų jis laukia nuo balandžio mėnesio – šaltymečiu dauguma muziejaus eksponatų žiemoja saugykloje.