Vilnius – Stambulas – Singapūras – Balis. Iš viso kiek daugiau nei 16 val. ore ir apie 18 val. laukimo oro uostuose (gruodžio 28-30 d.). Tai tiek mums truko kelionė iki išsvajotosios Indonezijos – Balio salos. Vilnius mus išlydėjo su tik ką iškritusiu sniegu, o Singapūro oro uosto lauko terasos pasitiko šiltnamio kaitra, drėgme ir gausybe gyvų augalų.
Atvykome gruodžio 30 d. 8 val. ryto (Lietuvos laiku – 2 val. nakties.) ir jau netrukus tapome vietos milijonieriais, nes išsikeitę 200 dolerių gavome 2 680 000 rupijų. Po 4 val. lėtos kelionės automobiliu (apie 150 km), su sustojimu pavalgyti laukuose/kalnuose esančiame restoranėlyje, kur prie pat, už tvoros vietiniai baliečiai rankomis dirbo laukus, atvykome į didelę 5 miegamųjų vilą, esančią šiaurinėje salos dalyje ant Javos jūros kranto.
Sako, kad nedaug turistų į šią salos dalį atvažiuoja, nes daugelis jų sukiojasi prietryčių pusėje, kur yra pagrindinis kurortas, todėl čia nebuvo nei restoranų, nei barų, nei klubų. Buvo tik paprasti vietiniai baliečiai su savo mažom „garažo“ stiliaus parduotuvėm/kioskais ir turgeliais.
Gruodžio 31 d. išėjau patyrinėti šalia esančios teritorijos (šaligatvių, perėjų ar pėsčiųjų takų čia su žiburiu nerasi), gatvės siauros, vietiniai labai draugiški, kol paėjau kokius 3 km tiesia gatve pasisveikino ir atsisuko gal kokie 90 proc. pravažiavusių ar šalikelėse stovėjusių žmonių. Tiek dėmesio sulaukiau tikrai ne todėl, kad būčiau labai graži arba atvirkščiai – baisi, bet todėl, kad, kaip minėjau, šioje salos dalyje nėra labai daug turistų, ypač šviesiaodžių europiečių, tad tai jiems savotiška atrakcija.
Vilos apibūdinimui turbūt reikėtų atskiro pasakojimo, bet trumpai tariant – tobula! Na gerai, dar pasakysiu, kad gyvenome čia 8 lietuviai, vila su 6 ar 7 žmonių personalu, kurį sudaro 3 sodininkai, 1 apsauginis (nežinau ką jis saugo mus ar namą) ir kelios moterys kurios gamina maistą, dengia stalą, plauna indus, skalbia rūbus, valo kambarius ir kiekvieną rytą bei vakarą kloja mums lovas. Netgi panorėjus puodelio kavos, pačiai jo darytis nereikia, užtenka tik paprašyti vienos iš moterų ir tau ją atneš tiesiai prie baseino.
Aha, aš irgi galvoju, kad per gerai...
Iš daugelio miegamųjų atsiveria vaizdas į vidinį kiemą su dideliu baseinu, jacuzzi, keliomis pavėsinėmis, palmėmis, kitais augalais ir žinoma vaizdu į jūrą. Pripažįstu, kad prie viso šito reikia priprasti, bet tai nėra sunku.
Vidiniame kieme arčiau jūros yra dviejų aukštų pavėsinė su dviem masažo stalais, tai jau iš vakaro rezervavome masažuotojas, o kitą dieną (Naujųjų išvakarėse) iš karto po pusryčių gulėjau ant vieno iš stalų. Man rodos netgi ne masažas buvo geriausia seanso dalis, o natūralus jūros ošimas, kuris visur kitur paprastai būna leidžiamas iš magnetofono. Beveik tikiu, kad patekau į Rojų, tik nežinau ar tiek nedaug nugyvenusi jau spėjau jį užsitarnauti.
Naujųjų metų rytą trys entuziastai sugalvojom „prajodinėti“ populiariausią Balio transporto priemonę – motorolerį. Kaip pirmam kartui už motorolerio vairo, ir dar kaire kelio puse sakyčiau visai neblogai man sekėsi – nuvažiavom apie 35 km. Buvo gėda nepabandyti pačiai vairuoti motorolerio, kai
Balyje VISI tai daro – diedukai, močiutės, vaikai ir sėdi ant jo ne po vieną ar po du, o po keturis, penkis žmones, ir netgi su kūdikiais rankose.
Tiesa, grožėtis salos vaizdais nelabai galėjau, nes įnirtingai stebėjau kelią, kad neišoktų koks gaidys (tiesiogine šio žodžio prasme) ar iš įpročio nepervažiuočiau į dešinę kelio juostą.
Beje, Balyje labai pigus benzinas – motorolerio bako užpildymas degalinėje atsiėjo apie 20 000 Rp/1,40 Eur. Taip pat ant kiekvieno kampo gatvėse galima įsigyti benzino supilstyto į degtinės butelius. Kainuoja kiek brangiau nei degalinėje, bet esant reikalui labai patogu.
Po pasivažinėjimo ir pusryčių jau buvo suplanuota kita išvyka – nardymas su vamzdeliu (Snorkelling). Taigi 10 val. ryto jau riedėjome kitos salos link (tiesa, ne visi, nes atsirado pora sergančiųjų, tik nepagalvokit, kad pagiriomis, tai – peršalimas. Taip taip, net prie 30 laipsnių karščio galima peršalti).
Po valandos kelionės automobiliu ir 30 min. laiveliu priplaukėme šalia Balio esančią Menjangan salą, aplink kurią driekiasi įspūdingo grožio koralas ir kurioje gyvena elniai. Tiesa, elnius matė tik du iš mūsų kompanijos, kadangi mes net neturėjome laiko išlipti į krantą, nes koralų grožis ir povandeninės gyvūnijos įvairovė sukaustė dėmesį porai valandų, tie kas buvo nardę kitose šalyse sakė, kad šioje saloje matyti koralai – patys gražiausi (gaila, kad nuotraukos to neatspindi).
Toks malonumas pareikalavo ir „aukų“ – įsitikinau, kad daug geriau oda „dega“ po vandeniu.
Sausio 2 d. iškeliavome į salos pietryčius – Canggu. Trumpam išsiskyrėme su savo kompanija ir apsistojome banglentininkų viešbutyje su ant stogo įrengtu baru, baseinu, smėlio zona, hamaku, šokių aikštele ir didžėjumi. Greitu metu tikiuosi išbandyti ir banglenčių malonumą.
Kitomis dienomis aplankėme salos piečiausią dalį – Uluwatu ir Seminyak. Prabangių ir nevisai viešbučių gausa, gražūs balto smėlio paplūdimiai (priešingai nei šiaurinėje salos dalyje, kur smėlis juodos spalvos).
Pasitvirtino mano teorinės žinios, kad čia žmonės kasdien aukoja Dievams. Dažniausiai tai daro moterys, tačiau teko matyti ir vyrus. Aukojama kiemuose įrengtose šventyklėlėse, prie įėjimo į namus, arba ant „kolonų“ kurios aprengtos/apjuostos audiniu ir ant jų dedamos aukos. O šiaip aukos dedamos visur: ant šaligatvių, kavinėse, restoranuose, baruose, parduotuvėse – visur. Aukos įdedamos į mažus krepšelius, supintus iš bananų lapų. Į juos deda viską, ką turi: gėles, maistą (ryžius, kiaušinius, saldainius, sausainius), cigaretes, arbatą, smilkalus. Gatvėje pamačius aukas, nebūtina jas apeiti, po paaukojimo galima mindyti. Dažniausiai paaukotą maistą suėda gatvėse lakstantys šunys arba katės.
Sausio 5 d. iš pajūrio persikraustėme į Balio salos „džiungles“ – Ubud miestą, pagarsėjusį kaip menininkų miestą. Tačiau labiausiai Ubudą ir patį Balį išgarsino čia filmuota garsioji juosta su Julia Roberts „Valgyk, melskis ir mylėk“ .
Jau spėjau aplankyti čia gyvenusio ir tapiusio amerikiečių bei ispanų kilmės dailininko Antonio Blanco muziejų (namus), kur šiuo metu gyvena ir kuria jo sūnus. Peržvelgus jo darbus nereikia būti meno ekspertu, kad suprastum, jog jis mylėjo daug moterų. (Jo paveikslų fotografuoti negalima).
Sausio 9 d. Su motoraika privažiavome ir pasivaikščiojome po įspūdingo grožio ryžių terasas (Tegallalang rice fields).
Netoli nuo ryžių terasų atradome Luwak ir kitų Balio kavų bei arbatų degustaciją.
Luwak – Indonezijoje gaminama kava iš laukinių gyvūnų palminių musangų apvirškintų kavos pupelių, kurios randamos gyvūno išmatose. Paruošta kava Kopi Luwak yra viena brangiausių, ir vertinama gurmanų.
Tikrai taip, jūs nesuklydote skaitydami, kavos pupelės išrenkamos iš šių mielų gyvūnėlių kakučių. Vėliau pupelės nuplaunamos, išlukštenamos iš kiauto, brandinamos, skrudinamos, rankomis grūdamos ir persijojamos.
60 g šios maltos kavos įsigijome už nei daug, nei mažai – 17 euriukų.
Dar aplankėme vienos šventyklos teritorijoje esantį Goa Gajah – pažodžiui tai reiškia dramblio urvas. Kadaise čia buvo senovės induistų ir budistų vienuolynas, kurio gyventojai mėgdavo medituoti šioje oloje. Ai ir tuo pačiu įsigijome pora sarongų – skraistės, kurias privaloma ryšėti ant juosmens einant į bet kurią šventyklą.
