Keliautojo autostopu patirtis: nuvežė į mišką ir gyrėsi, kad nužudė savo motiną

Daugiau nei 60 pasaulio šalių apkeliavusį kaunietį Robertą Pogorelį drąsiai galima vadinti kelionių ekspertu. Savarankiškose kelionėse atrasti patarimai nugulė į knygą, o pats keliautojas nuolat planuoja naujas keliones. Su „Savaitraščio Kaunui“ skaitytojais R.Pogorelis dalijasi ne tik patarimais, bet ir paslaptimi, kaip iš turisto tapti keliautoju.

‒ Kuo skiriasi keliautojas nuo turisto?

‒ Keliautojo pagrindinis tikslas – pažinti šalį ir jos žmones giliau nei eiliniam turistui. Jis nebijo keliauti savarankiškai ir vykti ten, kur organizuotos kelionės nerengiamos. Nesiekia aplankyti kuo daugiau masinio turizmo vietų „dėl paukščiuko“, ieško autentikos. Keliautojas siekia kuo daugiau bendrauti su vietos žmonėmis, naudojasi nakvynės klubais ir nevengia autostopo.

‒ Kas yra išmaniosios, savarankiškos kelionės?

‒ Savarankiškos – tai kelionės ne su agentūros organizuota grupe. Išmaniosios – galbūt tos, kurios bent šiek tiek yra apgalvotos ir suplanuotos iš anksto, arba kuriose kompiuteris ir išmanusis telefonas padėti į šalį (šypsosi). Juk žmogaus išmanumas įgyjamas ne kompiuteriu, o bendraujant gyvai.

‒ 2014 m. išleistoje jūsų knygoje „Mokėk keliauti“ pateikiate daugybę keliautojo gudrybių, kurias išbandėte savo kailiu. Ką jums buvo sunkiausia išmokti ir įsidėmėti?

‒ Dėl didelio pasisekimo mano knyga 2015 m. buvo perleista. Per savo kelionių patirtį daug išmokau: vežtis mažiau daiktų, lėčiau keliauti, saugotis apgavysčių, būti kantrus bei mandagus ir nepirkti beverčių suvenyrų.

‒ Knygoje išskiriate ir skyrių kelionėms autostopu. Kuo išsiskiria toks keliavimo būdas? Kokios buvo jūsų patirtys keliaujant autostopu? Kaip keliaujate pats?

‒ Autostopą labai mėgstu, nes mėgstu netikėtumus – niekada nežinai, su kuo keliausi. Be to, tai − puiki proga pabendrauti su žmonėmis, sužinoti šalies aktualijų, mažai kam žinomų niuansų. Tokiam kelionių būdui reikia abipusio atvirumo ir pasitikėjimo.

Absoliuti dauguma mano autostopo patirčių – pačios geriausios. Teko keliauti su darbininkais, žvejais, verslininkais, politikais, dvasininkais... Džiaugiuosi, kad Lietuvoje autostopo idėja vis dar gyva – tai rodo ir gausus kasmetinių autostopo varžybų, kurias padedu organizuoti, dalyvių skaičius. Pats dažniausiai nuskrendu į kokią nors šalį ar regioną pigiai ir ten randu progą patranzuoti. Beje, savo surastais pigiais skrydžiais dalijuosi „Facebook“ paskyroje „Mokėk keliauti“.

‒ Ar turite prioritetų sąrašą, kuriame žymitės, ką kiekvienoje šalyje norite pamatyti, nuveikti, padaryti (pvz., pabendrauti su vietiniais, nusipirkti suvenyrą, paragauti vietinio maisto, apžiūrėti miesto įžymybes ir t. t.)? Jei taip, kas įeina į jį?

‒ Kiekvienai šaliai šis sąrašas atskiras. Dažniausiai maršrutą suplanuoju iš anksto, bet stengiuosi palikti erdvės ir ekspromtui. Bendravimas yra neatskiriama mano kelionės dalis. Dažnai apsistoju pas vietos žmones, kad pabendraučiau. Priklausau keliems nakvynės klubams.

‒ Ar keliaujate vienas?

‒ Dažniausiai ne. Didžiulė palaima yra keliauti su žmonėmis, kurių interesai ir požiūriai sutampa. Sakoma, kad rimta kelionė yra draugystės išbandymas. Tai − visiška tiesa. Turėjau ir fantastiškai gerų bendrakeleivių, ir tokių, su kuriais keliaujant išryškėjo požiūrių skirtumų. Vis dėlto sutinku, kad kartais verta pakeliauti vienam. Tai stiprina asmenybę, nes tokioje kelionėje pats už viską atsakai ir priimi sprendimus.

‒ Ar kelionėje buvote patekęs į beviltišką situaciją, kurioje nežinojote, kaip elgtis? Kaip viskas išsisprendė?

‒ Beviltiškai jaučiausi tik vieną kartą: Belgijoje įlipau į pakeleivingą moteriškės vairuojamą automobilį ir tik vėliau supratau, kad tai – psichiškai nesveikas persirengėlis vyras. Jis bandė važiuoti prieš eismą, vėliau pasuko į mišką ir ėmė pasakoti, kaip nužudė savo motiną. Tada tikrai atrodė, kad galiu mirti. Bet ir tada stengiausi su vairuotoju bendrauti ramiai, kad tik jam neužeitų koks priepuolis.

Viskas baigėsi tuo, kad mašina kliudė kelkraštį ir prakiuro padanga – tada pasinaudojau proga išlipti. Daugiau tokių beviltiškų situacijų neturėjau – galbūt todėl, kad visada stengiuosi gerai suplanuoti kelionę. Keliaudamas supranti, kad kylantys sunkumai tikrai nėra beviltiški – visada galima rasti išeitį. Kartą Sirijoje (dar iki karo) sužinojau, kad tądien autobusas į Turkiją nevažiuos. O kitą rytą turėjau išskristi iš Turkijos, todėl kažkaip turėjau ten atsidurti. Stoties darbuotojas mane įlaipino į kontrabandininkų autobusą, kuriuo kirtau sieną. Šiandien turbūt nebūčiau juo važiavęs.

‒ Į ką, ruošdamasis kelionei, dėmesį turėtų atkreipti tikras keliautojas?

‒ Į klimatą. Saugumą – ar ten ne pernelyg pavojinga (nors dažnai pavojai perdedami, yra šalių, į kurias dabar nevažiuočiau, pavyzdžiui, į Siriją ar Iraką). Reikėtų suplanuoti kaštus – ne tik skrydžių, bet ir nakvynės bei maisto. Dėmesį atkreipti reikėtų ir į sveikatą – ar tame regione paplitusios atogrąžų ligos. Apie tai rašau ir savo knygoje. Žinoma, reikėtų pagalvoti ir apie tinkamą bendrakeleivių kompaniją.

‒ Keliaudamas daug bendraujate su vietiniais. Kaip su jais randate bendrą kalbą?

‒ O kodėl turėčiau nerasti? (šypsosi) Jei turite omenyje kalbų barjerą, siūlau išmokti pagrindinių pasaulio kalbų pagrindus. Mokėdami anglų, rusų, ispanų ir prancūzų kalbas, susikalbėsite su trečdaliu pasaulio, išmokę arabų ir kinų kalbas – su dviem trečdaliais. Kalbos mokėjimas kelionę padaro daug turiningesnę ir autentiškesnę, nes leidžia daug geriau pažinti vietos žmones. Jei kalbos nemokate, o susikalbėti reikia, yra būdų komunikacijai palengvinti, pavyzdžiui, universalūs (arba ne visai) gestai ir tarptautiniai žodžiai. Nors jie ne visur padės.

Sunkiausia susikalbėti buvo Kinijoje. Klausiu vaikinuko kelio į stotį – manęs nesupranta. Po 10 min. supratęs pasiveja mane motoroleriu ir parodo kelią. Japonijoje, taip pat arabų šalyse, irgi mažai kas supranta angliškai, bet vietos žmonės yra labai paslaugūs, todėl tuojau pakviečia mokantį šią kalbą žmogų. Jei turite omenyje drovumą bendraujant – jį reikia įveikti. Kelionėje nebijokite užkalbinti žmonių: bendraukite su bendrakeleiviais, padavėjais, vairuotojais!

‒ Kuri kelionė, aplankyta šalis paliko daugiausia įspūdžių? Pasidalykite jais.

‒ Iš labiausiai įstrigusių – Etiopija. Ten daug skurdo ir kitų problemų, bet autentika stulbina. Uolose iškaltos bažnyčios, ant pergamento išrašytos IX–XII a. Biblijos, įspūdingos gentys ir jų tradicijos... Labai patiko ir Gvatemala, Peru – dėl vietos gyventojų spalvingumo. Filipinai – dėl žmonių nuoširdumo ir fantastiškos gamtos. Seišeliai – dėl pasakiškų vaizdų. Šri Lanka – dėl gausios gyvūnijos. JAV – dėl įvairovės.

‒ Ką dažniausiai valgote kelionėse? Ar siekiate išbandyti vietos virtuvę, o gal renkatės saugesnius maisto sprendimus?

‒ Kokybiškai paruošta vietos virtuvė dažniausiai būna visai saugi. Vis dėlto yra patiekalų, kurių atsisakiau ragauti. Tai – žalia mėsa Etiopijoje ir kiaušiniai su anties gemalu Filipinuose.

‒ Ką manote apie suvenyrus? Ar jų parsivežate iš kelionių?

‒ Jau seniai nebepuolu pirkti turistinių suvenyrų. Kartais nusiperku vieną kitą, bet tai darau saikingai. Labiau vertinu vietos žmonių dovanotus daiktus. Vis dėlto prie daiktų neprisirišu: įdomiausi dalykai lieka atmintyje.

‒ Kokios dažniausios apgaulės gresia turistams, keliautojams? Kaip jų išvengti?

‒ Yra keli standartiniai scenarijai, kuriuos plačiai aprašiau savo knygoje. Tai − vadinamosios kavos ir arbatos ceremonijos, „vertingas radinys“, ištepliojimas ir „nuvalymas“, dėmesio nukreipimas ir daiktų vagystė. Šie scenarijai kartojasi visuose žemynuose. Turint šiek tiek patirties, lengviau išvengti apgavysčių. Taksistų triukai, pavyzdžiui, pasakos, kad autobuso nebebus arba kad išsirinktas viešbutis uždarytas, taip pat visur panašūs. Svarbu žinoti, ar šalyje, į kurią vykstate, reikia derėtis ir kiek galima nusiderėti. Savo knygoje išsamiai aprašau, kaip reikėtų elgtis turguje, kad jūsų neapgautų – ten apgavystės labai dažnos.

‒ Ar užsieniečiai žino Lietuvą, Kauną? Ką apie mus mano?

‒ Užsienis − labai plati kategorija. Džiugu, kad Europoje Lietuvą jau retai tapatina su Rusija ar SSRS. Gerokai dažniau tai nutinka arabų ir Afrikos šalyse, ypač tose, kurios kažkada bendradarbiavo su Maskva. Lietuva (kartais ir Kaunas) neblogai žinomi šalyse, kuriose populiarus krepšinis, pavyzdžiui, Filipinuose. Žinoma, yra daug šalių, kuriose Lietuvą žino mažai. Nereikia tuo stebėtis. Ar dažnas lietuvis, kaunietis, galėtų daug papasakoti apie Botsvaną, Komorus ar Surinamą?

‒ Kaip pasaulio ar apkeliautų šalių kontekste atrodo Kaunas? Ar jame yra ką atrasti ne tik turistui, bet ir keliautojui?

‒ Kartą Šri Lankoje sutemus vaikščiojau po provincijos miestą. Netoliese išgirdęs muziką, priėjau ir pamačiau kieme vykstantį vakarėlį. Žmonės iškart pakvietė mane prisijungti, pavaišino ir nuoširdžiai domėjosi mano kelione. Dabar įsivaizduokite šrilankietį, vakare vieną vaikštinėjantį po Vilijampolės ar Šančių gilumą. Kaip jis būtų sutiktas? Taip Kaunas ir atrodo (šypsosi). Visada pabrėžiu, kad svarbiausi šalyje yra ne pastatai ar kitokie objektai, o žmonės.

Kauniečiai turi tapti atviresni kitoms kultūroms ir būti draugiškesni – tada ir užsienyje jie turės geresnę reputaciją. Atrasti mieste tikrai yra ką – turime ir gražų senamiestį, ir nuostabių parkų, ir autentikos. Įdomus palikimas – fortai. Deja, daugelis jų iki šiol apleisti. Gaila, kad nededama pastangų autentiškiems Žaliakalnio namams išsaugoti: vietoje senųjų medinukų sparčiai kyla mūriniai. Labai reikėtų išsaugoti bent mažą dalelytę senojo Kauno veido.