Indiškos mylios 9: Gilyn į Radžastaną ir į save

 (5)
Indija
Indija
© Shutterstock nuotr.

Kaip jau minėjau anksčiau, ši Indijos dalis yra labiausiai turistinė ir sutikti žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių čia daugiau, nei įprasta. Mano kelionės metu daugiausiai buvo prancūzų, vokiečių ir žydų, mažiau rusų, australų ir amerikiečių.

Anglų kažkodėl nesutikau – galbūt, esama kažkokių priežasčių? Visi jie, kaip taisyklė, sukasi ratu Delis - Agra – Džaipūras - Džodpuras – Delis, kartais pasiekdami ir kiek labiau į šalį nutolusius taškus, kaip Džaiselmeras ar Udaipuras. Tarp išvardintųjų stambiųjų turistinių stočių esama ir keleto mažesnių miestukų ar šventyklų kompleksų, kuriuos neabejotinai verta aplankyti.

Radžastanas, anksčiau vadintas Radžputana, yra didelė valstija, besiribojanti su Pakistanu, tad ir kariuomenės čia pilna kiekviename žingsnyje. Įtampa tarp šių dviejų valstybių, atrodo, nelinkusi slūgti, juo labiau, kad ji gali būti sąmoningai palaikoma tiek pačių nesutariančių kaimynų, tiek ir iš šalies.

Valstija savo vardą gavo nuo ją valdžiusios radžputų kastos – klasikinio karių ir valdovų socialinio ir kultūrinio sluoksnio. Platesniame kontekste radžputai priklauso kšatrijams, vienai iš keturių „varnų“, maždaug atitinkančiai mūsų aristokratiją ar bajoriją. Šiaip jau šiandien mums žinomas terminas „kasta“ yra šiek tiek dirbtinis ir padarytas šalies socialinę struktūrą bandžiusių suvokti ir susisteminti britų (kaip ir terminas „baltai“ kad pradėtas naudoti vokiečių mokslininko) ir nukaltas, jungiant keturias pagrindines „varnas“ – barhmanus, kšatrijus, vaišjus ir šudras – su profesinėmis gildijomis, vadinamomis „džati“.

Pastarųjų Indijoje šimtai ir tūkstančiai. Tokiu būdu dauguma džati buvo patalpinti į kokią nors atitinkančią varną ir būtent šį susistemintą variantą mes šiandien žinome, kaip kastų sistemą. Beje, tai labai primena iki šiol kalėjimuose egzistuojantį neformalų, bet pakankamai griežtai veikiantį susisluoksniavimą tarp kalinių. Pasikartosiu primindamas, kad Indijoje daugelis dalykų lengvai stebimi plika akimi, kurie mūsų kraštuose yra įpakuota į daug storesnį kultūrinį apvalkalą ir tegali būti pastebimi tokiose gerokai suprimityvintose vietose kaip kalėjimai.

Didžiosios keturios kastos, beje, gali būti lengvai skaitomos ir suprantamos be vertimo, naudojantis nuostabiąja mūsų kalba, kuria tebeturime laimės kalbėti tarpusavyje. Išties, tarp jos ir sanskrito, ypač pradėjus gilintis į gilumines žodžių prasmes, yra kur kas daugiau panašumų, negu skirtumų, o bendrų mūsų protėvių, save vadinusių arijais, kultūrinis palikimas, dėl kurio tikrumo Lietuvoje tenka bylinėtis teismuose, Indijoje sutinkamas kiekviename žingsnyje įvairiausiais pavidalais, iš kurių labiausiai į akis krenta svastika, kurią čia gali pamatyti tiek iškaltą šventyklose, tiek ir ranka išvedžiotą ant automobilio kapoto, žodžiu, visur, kur tik reikia aukštesnių jėgų palaikymo.

Taigi, kastos lietuviškai:

Bramanai – pramanai, žynių, religinių tarnų ir galvočių kasta. Jų pareiga rūpintis dvasiniais reikalais.

Kšatrijai – šatrijai, tai kariai, kurių gyvenimas vykdavo žygiuose ir karinėse stovyklose, įrengtose laukuose („kšetra“ reiškia lauką), kur gyventa palapinėse – šatrose (rus. „šatior“ – palapinė). Tebeturime Šatrijos kalną Žemaitijoje, kur – kas galėtų paneigti? – būdavo rengiami mūšiams su priešu mūsų šventieji kariai.

Vaišjai – tai vaišiai, tie, kurie vaišina. Jų darbas ir paskirtis yra aprūpinti visuomenę būtinais medžiaginiais dalykais, be kurių gyvenimas Žemėje paprasčiausia nevyksta. Čia pakliūva visi, kuriantys kokį nors produktą, nuo žemdirbio iki bankininko ar prekiautojo, įskaitant visus įmanomus amatus.

Šudra – tiksliau, šūdra – yra pats žemutinis sluoksnis. Tai veikiau terpė, nei apibrėžta socialinė grupė, tarsi dirva, kurioje vyksta gyvybiniai procesai, kuriems sustojus, pasibaigtų pats gyvenimas. Panašiai, kaip pūdymas, kuriame kaupiasi įvairiausios bakterijos bei pirmuonys, be kurių derlinga dirva bematant pavirstų į dykrą.

Galėčiau palyginti su pelke, kuri yra ideali terpė begalei gyvybės formų bei gyvūnijos rūšių, nors vargu ar sukelia dvasinio pakylėtumo pojūtį. Tuo tarpu ant pelkės priešingybės – uolos, kaip žinia, galima pastatyti bažnyčią, tačiau kita vertus, kaip tik ant uolos niekas ir neauga. Todėl nuovokūs valstybių valdovai visų pirma ir privalo rūpintis, kad kaip tik šūdros sluoksnis būtų kuo derlingesnis, nes nuo jo būvio priklauso visų likusių sluoksnių gerovė ir net išlikimas.

Nuostabi toji mūsų senoji aiškiaregių, regėtojų (vydūnų) ir išminčių kalba!

Radžputai – tipiška mačistinė kasta, su visais priderančiais atributais, savo turiniu labai primenanti kalėjimo „bachūrus“, tokius baisiausiai „kietus“ ir pirma veikiančius, o paskui galvojančius tipus. Labiau sukultūrinta versija galėtų būti tiek ankstyvoji Lietuvos bajorija, tiek ir lenkų šlėkta (šliachta; lenkiškai „šliachetnyj“ – pagerintas). Besidomintieji istorija nesunkiai prisimins, kad kaip tik lenkų kavalerijos husarai už nugaros turėjo erelio plunksnų „sparnus“, o neįtikėtinu kovingumu ir plėšikiškais polinkiais garsėję „alearai“ kurį laiką buvo dislokuoti Kauno apylinkėse – štai jums ir „Kauno ereliai“ arba jų pirmtakai.

Radžputų istorija – puikiausias kaip tik tokių vertybinių nuostatų pavyzdys. Vietiniai radžos (karaliai) ar maharadžos (sanskr. maha – didelis), kaip jie patys buvo linkę save vadinti, stengėsi kuo labiau įsitvirtinti kiekvienas savo kieme, o sau pavaldžius miestus – valstybes kiek įmanydami vertė neįveikiamomis tvirtovėmis ir, suprantama, nepaliaudami kovojo tarpusavyje, vienas klanas prieš kitą.

Taip ir atsirado tie didieji fortai Džaipūre ir Džodpure, Bikanere ir Džaisalmere, kuriuose įsitvirtinę radžputai gyveno sulig savo supratimu ir elgėsi taip, kaip jiems tas supratimas liepė, pagal išgales ar net labiau stengdamiesi turėti didžiausia dramblį, greičiausią žirgą ir daugiausiai moterų savo hareme, o visą tą turtą aptverti storiausia siena ant aukščiausios kalvos.

Todėl ir nekeista, kad į Indijos teritoriją užėjus Mogolams, tarp religingų ir bemaž iš dievų save kildinusių hindų radžputų taip lengvai ir greitai prigijo musulmoniškos taisyklės, moterį galutinai pavertusios daiktu bei nuosavybe, o pasipūtusius Radžastano karaliukus – faktiniais Mogolų vasalais, o vėliau ir britų Rytų Indijos Kompanijos (East India Company) melžiamomis karvutėmis, tokiu būdu neįtikėtinai skurdinant kraštą, tačiau išlaikant išorinį blizgesį su visais jo atributais, pradedant auksu dengtomis rūmų sienomis ir kolonomis bei brangakmeniais inkrustuotomis kardų rankenomis, kai jau keli šimtmečiai karai buvo laimimi šaunamųjų ginklų pagalba, ir begaline pompastika pasižyminčiais ritualais ir šventėmis.

Kita vertus, būtų didžiulė klaida manyti, kad šita „bachūriška“ tradicija po savęs nepaliko nieko didingo ar verto dėmesio – veikiau kaip tik priešingai. Begalinis noras pirmauti ir parodyti savo šaunumą leido, o gal tiesiog vertė sukurti ne tik grėsmingas tvirtoves, kurių inžineriniai sprendimai tiesiog pribloškia, bet ir nuostabaus grožio architektūros rūmus su įmantriausiu kambarių, salių ir juos jungiančių koridorių labirintais.

Būtina paminėti, kad karštame Radžastano dykumų klimate gyvenama erdvė natūraliai yra ne tik, o gal ir ne tiek ta, kuri įrėminta sienomis ir stogu, bet ir įvairiausi kiemeliai, balkonai bei terasos, kuriose atokiai nuo pašalinių akių vyko gyvenimo dramos, tragedijos ir komedijos.

Puošybos ir sienų dekoravimo meistriškumas, nors ir neįprastas prie santūresnių spalvų derinių ir linijų paprastumo linkusiai vakariečio akiai, neišvengiamai pribloškia savo smulkmeniškumu, atidumu mažiausiai detalytei, kai žiūrėdamas į margaspalves vidinio kiemelio sienas puošiančių povų uodegas ūmai supranti, kad kiekviena tų uodegų plunksnelė yra sudėliota iš atskirų spalvoto stiklo gabaliukų! Ir taip kiekviename žingsnyje, kur bepasisuktum ir kur beeitum, salė po salės, menė po menės, rūmai po rūmų.

Aišku, sunku nepastebėti, kad su pasididžiavimu Indijos nacionaliniu paukščiu pristatomi povai, kurių čia ne vieną pamatysi tiesiog gatvėse, visi kaip vienas laksto nupešiotomis uodegomis, taigi, be savo gražiųjų puošmenų, užtat prie įėjimų į rūmus vykstančiuose turgeliuose koks vietinis pardavėjas jums būtinai pasiūlys nusipirkti vėduoklę iš povo plunksnų. Geras daiktas neturi pražūti.

Įspūdingiausi fortai yra jau minėtame Džaipūre ir Džodpure, pastarasis gal net pats grėsmingiausias iš visų, ne veltui ir žemė, kurioje jis stovi, vadinama bene rūsčiausiu iš galimų vardų – Marvara, Maros (Mirties) valdos. Taip pat čia auginami – gal greičiau patys auga ? – nuostabūs jojamieji Marvari veislės žirgai, kuriuos lengva atpažinti iš savotiškai užriestų ausų galiukų.

Kariaujančiai genčiai eiklūs žirgai turėjo būti reikalinga beveik kaip vanduo. Bikanero mieste esantis fortas yra mažiau rūstus, užtat gausiai ir įmantriai puoštas, ta puošyba išsiskiriantis net ir kitų čia esančių rūmų kontekste, na o apie Džaiselmerą tikrai verta parašyti atskirai, ką ir padarysiu sekančiame skyriuje.

Shutterstock nuotraukos

www.DELFI.lt
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Kelionės ir laisvalaikis

Maskvos metropolitenas: šventyklas primenančios stotys (3)

2014 liepos mėn. 24 d. 00:01
Daugiau negu trys šimtai kilometrų po žeme. Kasdien apie 8 milijonus žmonių ir 190 įspūdingų stočių. 400 traukinių, kursuojančių kas 2,5 minutės. Maskvos požeminis geležinkelis apipintas nuostabiomis istorijomis, legendomis ir mistika.

Paslaptingą „Vakarienę baltai“ gaubia griežtų taisyklių šydas (7)

2014 liepos mėn. 23 d. 13:25
Viskas tik balta. Jokių spalvotų rūbų ir sportinių drabužių. Šortų ar spalvotų batų. Vasarinių šlepečių ar kepuraičių su snapeliu. Visų dalyvių drabužiai, galvos apdangalai, batai – tik balti ir itin elegantiški. Tai tik kelios taisyklės, kurios keliamos rugpjūčio 29 dieną Vilniuje vyksiančio paslaptingo renginio „Vakarienė baltai“ (“Dîner en Blanc”) dalyviams.

Palermas – skonių ir kvapų meka (9)

2014 liepos mėn. 23 d. 08:23
Italijos pietuose stūkso didžiausia Viduržemio jūros sala Sicilija. Jos sostinė – Palermo. Tai autonominė Italijos dalis, skaičiuojanti tris tūkstančius metų. Siciliečių kasdienybė alsuoja kartu su vis dar aktyviu Etnos ugnikalniu. Saloje daug kas kitaip nei žemyninėje Italijos dalyje: tik čia auga raudonieji apelsinai, kava čia labiau skrudinta, skiriasi net žmonių kalba.

Konkursas „Mano išskirtinė kelionė!“

2014 liepos mėn. 22 d. 17:37
Sunku rasti žmogų, kuriam nepatiktų keliauti. Ir tikrai kiekvienas prisiminimuose saugo tą išskirtinę kelionę, palikusią didžiausią žymę širdyje. Tad kviečiame ja pasidalinti!

Pasaulį apkeliavusi rašytoja Ieva Rutė - apie išskirtines keliones

2014 liepos mėn. 22 d. 17:05
Pasaulį apkeliavusi rašytoja Ieva Rutė - apie išskirtines keliones
Asmeninio archyvo nuotr.
Vilniuje pristatyta spalvinga ir egzotiška Ievos Rutės knyga „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“. IEVA RUTĖ – keliautoja ir fotografė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Azijos studijų magistrė ir dėstytoja, kiniškų arbatų meistrė ir kelionių vadovė po egzotiškąsias šalis.