Alternatyva Tenerifei: dvi salos Kanaruose, kur saulėta kiekviena metų diena

Gruo­dį, kai Lie­tu­vo­je šal­ta, tam­su, niū­ru, Ka­na­ruo­se pa­si­jun­ti kaip ro­ju­je. Ma­nau, ne­ma­žai aly­tiš­kių yra lan­kę­si Ka­na­rų sa­lo­se, bet pa­pras­tai žmo­nės ren­ka­si Te­ne­ri­fę, o Lan­sa­ro­tė ir Fu­er­te­ven­tu­ra – daug ma­žiau ži­no­mos sa­los. Lie­tu­vos agen­tū­ros re­tai ren­gia ke­lio­nes į šias sa­las, be to, skren­dant pi­gių skry­džių ben­dro­vė­mis ten­ka per­sės­ti ir il­gai lauk­ti ki­to lėk­tu­vo. Lai­mei, mums ne­to­li Len­ki­ja. Aly­taus ke­lio­nių agen­tū­ra, ben­dra­dar­biau­da­ma su len­kų agen­tū­ra, pa­siū­lė ke­lio­nę tie­sio­gi­niu skry­džiu iš Var­šu­vos, ir li­ko­me la­bai pa­ten­kin­ti. Var­šu­vą pa­sie­kė­me sa­vo au­to­mo­bi­liu, pa­li­ko­me jį oro uos­to aikš­te­lė­je, už sep­ty­nias die­nas su­mo­kė­jo­me 62 li­tus.

Be­veik iš­ti­sai pa­deng­ta la­va

Skry­dis ne­pra­il­go, po pen­kių va­lan­dų nu­si­lei­do­me Lan­sa­ro­tės sos­ti­nė­je Are­si­fė­je. Lan­sa­ro­tė – sa­la At­lan­to van­de­ny­ne, la­biau­siai į ry­tus nu­to­lu­si Is­pa­ni­jai pri­klau­san­čia­me Ka­na­rų sa­ly­ne, tre­čia pa­gal dy­dį po Te­ne­ri­fės ir Fu­er­te­ven­tu­ros, vos už 120 ki­lo­met­rų nuo Af­ri­kos že­my­no kran­tų. Lan­sa­ro­tės il­gis apie 60 ki­lo­met­rų, plo­tis pla­čiau­sio­je vie­to­je 25 ki­lo­met­rai. Ma­no­ma, kad pa­va­din­ta ita­lų jū­rei­vio Lan­ce­lot Ma­loi­sel (XIV a.) iš Ge­nu­jos var­du. Vi­sos Ka­na­rų sa­los vul­ka­ni­nės kil­mės, at­si­ra­du­sios, kai maž­daug prieš 20 mi­li­jo­nų me­tų iš van­de­ny­no gel­mių iš­si­ver­žė mil­ži­niš­kas ug­ni­kal­nis. Ta­čiau iš­ki­lo ne vie­nu me­tu, jas ski­ria mi­li­jo­nai ar šim­tai tūks­tan­čių me­tų. Lan­sa­ro­tė iš­ni­ro po Fu­er­te­ven­tu­ros, Te­ne­ri­fė – dar vė­liau.

Vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra Lan­sa­ro­tė­je – 25 laips­niai ši­lu­mos, bet va­sa­rą, vė­jui pa­pū­tus nuo Sa­cha­ros dy­ku­mos, ga­li šok­te­lė­ti iki 38 laips­nių, o, pa­sak vie­ti­nių gy­ven­to­jų, žie­mą At­lan­to vė­jai at­ne­ša „sting­dan­tį spei­gą“ – +15. Lan­sa­ro­tė be­veik iš­ti­sai pa­deng­ta la­va. Iš jos ky­šo apie 300 jau ne­vei­kian­čių, mie­gan­čių ug­ni­kal­nių, dau­gu­mos vir­šū­nė smai­li ar net ap­va­li, ne­be­tu­ri bū­din­gos kra­te­rio pil­tu­vo for­mos. Pas­ku­ti­nis vul­ka­no iš­si­ver­ži­mas XVI­II am­žiu­je tru­ko net še­še­rius me­tus (1730–1736) ir mir­ti­nai įbau­gi­no sa­los gy­ven­to­jus – jie ma­nė at­si­ve­riant pra­ga­rą.

Ta­da že­mės pa­vir­šių už­lie­jo 8 mi­li­jo­nai ku­bi­nių met­rų la­vos, karš­to­ji ma­sė pa­lai­do­jo 20 kai­mų (420 na­mų). Lai­mei, nie­kas ne­žu­vo, žmo­nės spė­jo pa­bėg­ti į ry­ti­nę pa­kran­tę. O la­vos upės te­kė­jo į va­ka­rus – į van­de­ny­ną, ten su­si­dū­ru­sios su van­de­niu vė­so, mes­da­mos į dan­gų mil­ži­niš­kus ga­rų stul­pus, karš­ti pur­slai skrie­jo į vi­sas pu­ses ir pa­sie­kę šal­tą že­mę su­stin­go įvai­riau­sių pa­vi­da­lų lui­tais, sta­lak­ti­tais, sta­lag­mi­tais, iš­grau­žė grio­vius, tu­ne­lius, pa­li­ko kal­vas, kal­ne­lius, aki­mi ne­ap­rė­pia­mus lau­kus, lyg mil­ži­no su­ar­tus gi­gan­tiš­ku plū­gu. Sti­chi­jai nu­ri­mus, sa­los te­ri­to­ri­ja pa­di­dė­jo ket­vir­ta­da­liu – 200 kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų.

Sa­lą pa­mė­gu­sios šei­mos su vai­kais

Pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Ka­na­rų sa­lo­mis – Te­ne­ri­fe, La Go­me­ra, La Pal­ma, Lan­sa­ro­tės gam­ta at­ro­do daug skur­des­nė. Čia nė­ra ne tik miš­kų, be­veik ne­ra­si­me ir na­tū­ra­liai au­gan­čių me­džių, krū­mų, žo­lės (ne­bent tik po liū­čių te­kan­čių iš­džiū­vu­sių upių va­go­se). Ant ak­me­nų vei­sia­si tik žals­vos, rus­vos, oran­ži­nės, pilkš­vos ker­pės, o ki­ta au­ga­li­ja te­gy­vuo­ja ten, kur lais­to­ma, – mies­te­liuo­se ir ku­ror­tuo­se. Be­je, sa­lo­je nė­ra grun­ti­nio van­dens. Iš­ti­sus šimt­me­čius vie­tos gy­ven­to­jai rink­da­vo lie­taus van­de­nį į spe­cia­lias tal­pyk­las, vė­liau jį nau­do­da­vo bui­ty­je ir že­mės ūky­je. Van­dens vi­sa­da trūk­da­vo, nes net ir ge­riau­siais lai­kais bū­na tik 30 lie­tin­gų die­nų per me­tus. Pra­dė­jus plė­to­ti tu­riz­mą, apie 1965 me­tus, ša­lia sos­ti­nės bu­vo pa­sta­ty­ta ga­myk­la, iš jū­ros van­dens ša­li­nan­ti drus­ką, da­bar vi­siš­kai ap­rū­pi­nan­ti sa­lą gė­lu van­de­niu. Ta­čiau van­duo iš čiau­po chlo­ruo­tas ir ne­ska­nus, to­dėl mais­tui ga­min­ti ten­ka pirk­ti bu­te­liuo­se.

Vi­si ku­ror­tai iš­si­dės­tę ry­ti­nė­je pa­kran­tė­je, o va­ka­ruo­se ir šiau­rė­je – vien aukš­tos, stat­me­nos uo­los. Įdo­mu, kad Lan­sa­ro­tės kran­to li­ni­ja 213 ki­lo­met­rų, o pa­plū­di­mių tik 16,5 ki­lo­met­ro, iš jų smė­lė­tų vos 10 ki­lo­met­rų, vi­sa ki­ta – uo­los. Ta­čiau trys di­džiau­si ku­ror­tai Pla­ya Blan­ca, Pu­er­to del Car­men ir Cos­ta Te­gui­se ga­na di­de­li, jau­kūs, džiu­gi­na šva­ra, tvar­ka, kruopš­čiai pri­žiū­ri­ma ir lais­to­ma au­ga­li­ja, il­go­mis pa­si­vaikš­čio­ji­mo kran­ti­nė­mis, ge­rai įreng­tais plia­žais. Be­je, pa­ly­gin­ti su Te­ne­ri­fe, Lan­sa­ro­tė­je daug ra­miau, ne­si­gir­di gar­sios mu­zi­kos, nė­ra gi­gan­tiš­kų pa­sta­tų, vy­rau­ja apar­ta­mentų ti­po vieš­bu­čiai, ne­di­de­li res­to­ra­nė­liai, to­dėl sa­lą pa­mė­gu­sios šei­mos su vai­kais ir sen­jo­rai.

Dė­kin­gi už iš­sau­go­tą gam­to­vaiz­dį

Sa­los gy­ven­to­jai la­bai ger­bia dai­li­nin­ką Ce­za­ro Man­ri­que (1919–1992), dė­kin­gi jam už tai, kad pra­dė­jus vys­ty­ti tu­riz­mą sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo iš­sau­go­tas uni­ka­lus sa­los gam­to­vaiz­dis, o vie­tos val­džios įsta­ty­mai ap­ri­bo­jo pa­sta­tų aukš­tį. Tai­gi sa­lo­je tik ke­lio­li­ka pen­kių aukš­tų vieš­bu­čių, iš­dy­gu­sių dau­giau­sia jau po dai­li­nin­ko mir­ties. Iš­im­tis sos­ti­nė Are­si­fė – ten yra di­de­lių na­mų ir net­gi vie­nin­te­lis 15 aukš­tų pa­sta­tas. (Pa­sak gi­do, iš­dy­gęs lyg sve­tim­kū­nis dar prieš pri­imant įsta­ty­mą.) Lan­sa­ro­tės kraš­to­vaiz­dis įspū­din­gas – ply­ti juo­di la­vos lau­kai, ky­šo įvai­riau­sių at­spal­vių rus­vos, pil­kos, gels­vos bu­vu­sių ug­ni­kal­nių vir­šū­nės, juos­va­me ar rus­va­me fo­ne – bal­tų vie­na­aukš­čių na­me­lių san­kau­pos. Dai­li­nin­kas C.Man­ri­que pa­sie­kė, kad pa­sta­tų ap­dai­lai bū­tų nau­do­ja­mos tik tra­di­ci­nės spal­vos – na­mai tin­kuo­ja­mi bal­ta spal­va (iš­im­tis gels­va, nes kal­kės sen­da­mos gels­ta), du­ris, bal­ko­nė­lius, rė­mus ir lan­gi­nes lei­džia­ma da­žy­ti tik ža­lia, mė­ly­na ir ru­da spal­vo­mis. To­dėl vi­si sa­los ku­ror­tai ir mies­te­liai la­bai mie­li ir jau­kūs. Dar vie­nas bū­din­gas bruo­žas – įvai­riau­sių for­mų ka­mi­nu­kai ant pa­sta­tų. Ka­dai­se nau­do­ti kaip an­gos dū­mams iš­ei­ti iš kros­nių, ant ku­rių bu­vo ga­mi­na­mas mais­tas, da­bar – tik mie­las de­ko­ra­ty­vi­nis ele­men­tas.

Lan­sa­ro­tė­je daug ne­aukš­tų sto­ra­ka­mie­nių pal­mių, di­de­lių kak­tu­sų (at­vež­tų iš Mek­si­kos ir pa­mė­gu­sių vie­tos kli­ma­tą), ala­vi­jų, įvai­rias­pal­viais žie­dais ap­ki­bu­sių bu­gen­vi­li­jų krū­mų, rau­do­nų pu­an­se­ti­jų ir ki­to­kių au­ga­lų, ku­rie ne­lais­to­mi nu­džiū­tų, to­dėl ap­link juos vin­gu­riuo­ja plas­ti­ki­nės žar­nos su purkš­tu­kais ties kiek­vie­nu. Vi­sai ki­taip sau­so­se dyk­vie­tė­se. Čia te­ky­šo pu­sės met­ro aukš­čio dyg­liuo­ti krū­mai, ku­riuos ėda tik ož­kos ir kup­ra­nu­ga­riai. Ož­kos au­gi­na­mos ne­di­de­liuo­se ūkiuo­se, iš jų pie­no ga­mi­na­mi po­pu­lia­rūs sū­riai, kup­ra­nu­ga­riai bu­vo at­vež­ti iš Ma­ro­ko kaip su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė, o da­bar vi­si sa­los kup­ra­nu­ga­riai – tiks­liau, 291, ap­tar­nau­ja tu­ris­tus – už­ne­ša ant nu­ga­ros į Ti­man­fa­jos na­cio­na­li­nį ug­ni­kal­nių par­ką.

Jau­tie­si lyg pa­kliu­vęs į Mė­nu­lį

C.Man­ri­que daug pa­da­rė, kad Lan­sa­ro­tė bū­tų pa­trauk­li tu­ris­tams, – ke­lių žie­duo­se stūk­so jo abst­rak­cio­nis­ti­nės skulp­tū­ros, gau­siai lan­ko­mas jo įkur­tas kak­tu­sų so­das, bu­vęs dai­li­nin­ko na­mas, pa­sta­ty­tas ant pen­kių la­vos bur­bu­lų, kur da­bar vei­kia fon­das ir mu­zie­jus. Ta­čiau svar­biau­si dai­li­nin­ko rū­pes­čiu at­si­ra­dę tu­ris­tų pa­mėg­ti ob­jek­tai – tai na­cio­na­li­nis Ti­man­fa­jos par­kas ir Ja­me­os del Aqua – so­das ir vul­ka­nų mu­zie­jus la­vos tu­ne­ly­je.

Na­cio­na­li­nio Ti­man­fa­jos par­ko, ki­taip dar va­di­na­mo „ug­nies kal­nais“, te­ri­to­ri­jo­je – 32 ug­ni­kal­nių kū­giai. Ti­man­fa­jos sim­bo­lis – C.Man­ri­que su­kur­ta vel­niu­ko skulp­tū­ra. Vel­nio kal­nas – tai vie­ta, ku­rią bū­ti­na ap­lan­ky­ti kiek­vie­nam tu­ris­tui, bet į na­cio­na­li­nį par­ką ge­riau­sia vyk­ti su eks­kur­si­ja. Mū­sų au­to­bu­sas pra­va­žiuo­ja pro už­tva­rą, pa­lik­da­mas dau­gy­bę ei­lė­je sto­vin­čių au­to­mo­bi­lių, nes lei­džia­mas tik nu­sta­ty­tas kie­kis: kiek iš­va­žiuo­ja, tiek įva­žiuo­ja. Sa­ko, kad se­zo­no įkarš­ty­je ei­lė­je ten­ka sto­vė­ti net ke­tu­rias va­lan­das. Ta­čiau ir įvei­kę už­tva­rą tu­rė­si­te pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį vos už ke­lių šim­tų met­rų aikš­te­lė­je prie res­to­ra­no ir per­sės­ti į au­to­bu­są – po par­ką lei­džia­ma va­ži­nė­ti tik spe­cia­liu trans­por­tu su gi­du.

Vel­nio kal­nas – ypa­tin­ga sa­los vie­ta, ku­riai tik­rai tin­ka „pra­ga­ro var­tų“ api­bū­di­ni­mas. Že­mės gel­mės per gi­lias an­gas al­suo­ja karš­čiu, o tu­ris­tai ne tik pa­ma­to ne­pa­kar­to­ja­mus gam­tos reiš­ki­nius, bet ir ga­li kai ką pa­lies­ti ar net... pa­ra­gau­ti čia pat pa­ga­min­tų val­gių. Vie­no­je ne­di­de­lė­je aikš­te­lė­je su­sto­ja­me ra­tu. Aikš­te­lė kaip aikš­te­lė, nu­sė­ta ne­karš­tais rau­do­nais ak­me­nu­kais, o vi­du­ry­je įsmeig­tas kas­tu­vas. Gi­das pa­se­mia ak­me­nu­kų ir pils­to mums į sau­jas, prieš tai ges­tais pa­ro­dęs, kad juos rei­kės mė­ty­ti iš del­no į del­ną ir sau­go­ti ko­jų pirš­tus. Tuoj su­ži­no­me ko­dėl – ak­me­nu­kai la­bai karš­ti, net de­gi­na. Ki­to­je aikš­te­lė­je ap­su­pa­me gi­lią an­gą, iš ku­rios rūks­ta dū­mai. Įme­tus į sky­lę sau­są krū­mą jis be­ma­tant už­si­lieps­no­ja.

Ei­na­me to­liau, kur ste­bi­me gei­ze­rio efek­tą: iš že­mės ky­šo du vamz­džiai, par­ko dar­buo­to­jas į vie­ną su­pi­la pu­sę ki­bi­ro van­dens, po mi­nu­tės – ki­tą pu­sę, ir stai­ga į vir­šų triukš­min­gai šnypš­da­mas šau­na aukš­tas ga­rų stul­pas. O pa­čio­je vir­šū­nė­je įsi­kū­ru­sia­me res­to­ra­ne viš­čiu­kai ke­pa­mi ant gro­te­lių, įtai­sy­tų ant gi­lios juo­dos sky­lės, ku­ria iš že­mės gel­mių sklin­da na­tū­ra­lus karš­tis. Ar­gi ne tik­ra pra­ga­ro vir­tu­vė? Pa­sak gi­do, per lie­tų Vel­nio kal­nas al­suo­ja įvai­riau­sio dy­džio dū­mų stul­pe­liais, nes la­šai iš kar­to virs­ta ga­rais.

Ap­žiū­rė­ję vi­sus gam­tos ste­buk­lus, au­to­bu­su lei­džia­mės siau­rais na­cio­na­li­nio par­ko ser­pan­ti­nais, au­to­bu­se su­skam­ba grės­min­ga Van­ge­lio mu­zi­ka, klau­so­mės šiur­pios pas­ku­ti­nio ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mo is­to­ri­jos, ku­rią 1730–1736 me­tais ap­ra­šė ku­ni­gas, vie­nin­te­lis ne­pa­bū­gęs „be­si­ar­ti­nan­čio vel­nio“ ir ne­pa­bė­gęs į pa­kran­tę kar­tu su ki­tais ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jais. Gė­ri­mės įvai­rias­pal­ve ak­mens sim­fo­ni­ja – ug­ni­kal­niai, kra­te­riai, la­vos pa­lik­ti ka­na­lai, slė­niai, tar­pek­liai, su­stin­gę sta­lak­ti­tai ir sta­lag­mi­tai. Vaiz­dai vir­pi­na šir­dį, tik juos sun­ku ap­ra­šy­ti, net ir nuo­trau­kos ar fil­muo­ta me­džia­ga ne­at­spin­di tik­ro­jo vaiz­do bei ap­iman­čios nuo­tai­kos, rei­kia pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis. Sa­ko, kad pei­za­žas ypač įspū­din­gas sau­lei lei­džian­tis, – ta­da kal­nai su­žė­ri ne­įti­kė­ti­na at­spal­vių pa­le­te, o mė­ne­sie­no­je jau­tie­si lyg pa­kliu­vęs į Mė­nu­lį. Čia fil­muo­ta daug Ho­li­vu­do fan­tas­ti­nių fil­mų, tarp jų „Bež­džio­nių pla­ne­ta“, „2001 me­tų kos­mi­nė odi­sė­ja“.

Tu­riz­mas – pa­grin­di­nė eko­no­mi­kos ša­ka

Dar vie­na par­ko įžy­my­bė – sma­rag­di­nis El Gol­fo eže­riu­kas, ku­rį nuo van­de­ny­no ski­ria vos 50 met­rų juo­do smė­lio pa­plū­di­mio ruo­žas. Van­duo sū­rus, nes eže­ras po že­me su­si­sie­kia su van­de­ny­nu. To­kią ne­įpras­tą ryš­kai ža­lią spal­vą eže­riu­kui su­tei­kia ypa­tin­gi vie­na­ląs­čiai dum­bliai, pri­si­tai­kę gy­ven­ti sū­ria­me van­de­ny­je. De­ja, dėl ne­ži­no­mų prie­žas­čių El Gol­fas vis la­biau ga­ruo­ja ir jo plo­tas ma­žė­ja. Kol kas moks­li­nin­kai ne­ži­no, kaip su­lai­ky­ti šį pro­ce­są, to­dėl rei­kia pas­ku­bė­ti pa­ma­ty­ti, kol jis dar vi­sai nesu­si­trau­kė.

Te­kė­da­ma la­va pa­li­ko daug tu­ne­lių. Di­džiau­sio il­gis net 6 ki­lo­met­rai, iš ku­rių 1,5 ilo­met­ro įsi­skver­bė į van­de­ny­ną, ei­na šiau­rės ry­tų pa­kran­te. Tu­ne­lio sto­gas įgriu­vo še­šio­li­ko­je vie­tų, at­ver­da­mas di­džiu­lius ur­vus. Da­bar su gi­du ga­li­ma ap­lan­ky­ti gam­tos pa­min­klą – žmo­gaus ne­pa­lies­tą Ža­li­ą­jį ur­vą ir Ja­me­os del Aqua ur­vą, lan­ky­to­jams pri­ei­na­mą C.Man­ri­que dė­ka. Prie įė­ji­mo į ur­vą pa­si­tin­ka di­de­lė dai­li­nin­ko su­kur­ta me­ta­li­nė kra­bo skulp­tū­ra. Ur­ve li­ku­sia­me po­že­mi­nia­me eže­riu­ke gy­ve­na la­bai re­ti, ak­li bal­tie­ji kra­bai al­bi­no­sai. Žiū­rint į be ga­lo skaid­rų van­de­nį jie at­ro­do lyg žvaigž­du­tės juo­da­me fo­ne. Už­ra­šai įspė­ja nie­ko ne­mes­ti į van­de­nį, ypač mo­ne­tų, kad ne­su­ar­dy­tu­me uni­ka­lios gam­ti­nės ap­lin­kos. Ur­ve įsi­kū­ru­si ka­vi­nė, iš­skir­ti­nės akus­ti­kos kon­cer­tų sa­lė, o pri­ei­go­se, kur tu­ne­lio sto­gas įgriu­vęs, dai­li­nin­kas įkū­rė nuo­sta­bų so­dą su spal­vin­gais au­ga­lais. Be­je, ne­pra­leis­ki­te pro­gos ap­lan­ky­ti įdo­mų vul­ka­no­lo­gi­jos mu­zie­jų, kur pa­ma­ty­si­te ma­ke­tus, iliust­ruo­jan­čius, kaip su­si­da­rė Ka­na­rų sa­los, ste­bė­si­te ir gir­dė­si­te ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mą, ap­žiū­rė­si­te įvai­riau­sius la­vos pa­vyz­džius.

Da­bar Lan­sa­ro­tė­je gy­ve­na apie 130 tūks­tan­čių vie­ti­nių gy­ven­to­jų, sa­lą per me­tus ap­lan­ko maž­ne 2 mi­li­jo­nai tu­ris­tų. Tai­gi tu­riz­mas – pa­grin­di­nė sa­los eko­no­mi­kos ša­ka, ki­tas pa­ja­mas duo­da vy­nai, ož­kų sū­riai, ala­vi­jų pro­duk­tai. Iki iš­si­ver­žiant ug­ni­kal­niams, di­džiu­lė te­ri­to­ri­ja, šian­dien pa­deng­ta la­vos jū­ra, bu­vo der­lin­giau­sia Lan­sa­ro­tės že­mė. Nors da­bar žiū­rint į sa­los že­mės pa­vir­šių sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad tuo­se ak­me­nu­kuo­se kas nors ga­li aug­ti, pa­si­ro­do, ug­ni­kal­nio iš­mes­ti pe­le­nai la­bai der­lin­gi, to­dėl ne­di­de­liuo­se iš­dirb­tuo­se že­mės plo­te­liuo­se au­gi­na­mos įvai­rios dar­žo­vės ir ska­nio­sios Ka­na­rų bul­vės, ver­da­mos jū­ros van­de­ny­je su lu­pe­no­mis ir val­go­mos ne­lup­tos. Po­mi­do­rai au­ga po plė­ve­le – kad kait­ri sau­lė ne­iš­ga­rin­tų drėg­mės. Ta­čiau la­biau­siai ap­si­mo­ka au­gin­ti vy­nuo­ges. Jos so­di­na­mos į di­de­les pil­tu­vo for­mos duo­bes, ku­rių kraš­tai iš tri­jų pu­sių dar ap­dė­ti ak­me­nų tvo­re­lė­mis – sau­gant au­ga­lus nuo vė­jų ir kad už­si­lai­ky­tų lie­taus van­duo. Ša­lia vy­nuo­gy­no įsi­kū­ru­si vy­ni­nė, kur sa­vi­nin­kai mie­lai pa­vai­ši­na sa­vo pro­duk­ci­ja ir džiau­gia­si, jei per­ki taip rem­da­mas šią vie­tos pra­mo­nės ša­ką.

Fu­er­te­ven­tu­ro­je vul­ka­nai ne­si­ver­žė

Prie Lan­sa­ro­tės yra dar dvi sa­los – ma­žu­tė La Gra­cio­sa vos už ki­lo­met­ro nuo šiau­ri­nės pa­kran­tės, o Fu­er­te­ven­tu­ra pie­tuo­se – už 11 ki­lo­met­rų. Į abi bu­vo­me nu­plau­kę kel­tu. La Gra­cio­sa ga­li­ma apei­ti pės­čio­mis – il­gis 8, plo­tis 4 ki­lo­met­rai. Ta­čiau net to­kio­je ma­žu­tė­je sa­le­lė­je yra ke­li mi­rę vul­ka­nai. Čia gy­ve­na tik 600 gy­ven­to­jų, nė­ra as­fal­tuo­tų ke­lių, dai­lūs bal­ti vie­na­aukš­čiai Ca­le­ta del Se­bo na­mu­kai sto­vi tie­siog ant smė­lio, ta­čiau mies­te­lis tu­ri mo­kyk­lą, baž­ny­čią, ke­lias par­duo­tu­ves ir dau­gy­bę dvi­ra­čių nuo­mai. Gy­ven­to­jai žve­jo­ja ir ap­tar­nau­ja tu­ris­tus, ku­riuos trau­kia žyd­ras, šil­tas įlan­kė­lių van­duo, auk­si­niai smė­lė­ti pa­plū­di­miai. Vieš­bu­čio nė­ra, ta­čiau jei trokš­ta­te trum­pam pa­bėg­ti nuo ku­ror­tų šur­mu­lio, ga­li­te ap­si­sto­ti vie­tos gy­ven­to­jų nuo­mo­ja­muo­se kam­ba­riuo­se. Ypač ro­man­tiš­kai La Gra­cio­sa ir dar ke­lios ma­žos ak­me­nuo­tos sa­le­lės at­ro­do iš Lan­sa­ro­tės pu­sės, nuo aukš­to skar­džio, pa­si­kė­lus į Mi­ra­dor del Rio ap­žval­gos aikš­te­lę.

Į se­niau­sią Ka­na­rų sa­lą Fu­er­te­ven­tu­rą kel­tas plau­kia iš pie­čiau­sio Lan­sa­ro­tės taš­ko – ku­ror­to Pla­ya Blan­ca. Tai šil­čiau­sia sa­los vie­ta, nes įsi­kū­ru­si tie­siai prieš Sa­cha­ros dy­ku­mą. Fu­er­te­ven­tu­ra vi­siš­kai ki­to­kia sa­la. Lan­sa­ro­tė­je vy­rau­ja Mė­nu­lio pei­za­žas, čia – Mar­so. Ke­lio­nė per oran­ži­nes dy­ky­nes ir kal­nų ser­pan­ti­nais tie­siog gniau­žia kva­pą. Ki­taip nei Lan­sa­ro­tė­je, Fu­er­te­ven­tu­ro­je ne­si­ver­žė vul­ka­nai, čia yra grun­ti­nio van­dens, iki XVII am­žiaus dar te­kė­jo upės. Sa­la kaž­ka­da bu­vu­si la­bai ža­lia, bet su­že­mė­ję kal­nai ne­be­už­sto­jo nuo Sa­cha­ros pu­čian­čių vė­jų, ne­be­už­si­ka­bin­da­vo lie­taus de­be­sys, ir kli­ma­tas pa­si­kei­tė. Is­pa­nai at­ra­do Lan­sa­ro­tę 1404 me­tais, o Fu­er­te­ven­tu­rą – po ket­ve­rių me­tų. Kon­kis­ta­do­rai pir­miau­sia sta­ty­da­vo baž­ny­čią. Lan­sa­ro­tės ne­iš­li­ko po di­džio­jo vul­ka­no iš­si­ver­ži­mo XVI­II am­žiu­je, to­dėl pir­mo­sios sos­ti­nės Be­tan­ku­ri­jos baž­ny­čia se­niau­sia Ka­na­ruo­se. Bu­vu­si sos­ti­nė da­bar ne­di­de­lis ža­vus, žy­din­čiuo­se krū­muo­se sken­din­tis kai­me­lis, pil­nas res­to­ra­nė­lių, vi­lio­jan­čių gau­sius tu­ris­tus. Ne­to­li se­no­sios sos­ti­nės yra dar vie­na įžy­my­bė – va­di­na­ma­sis Bu­run­du­kų kal­nas, kur gy­ve­na dau­gy­bė ma­žų sim­pa­tiš­kų žvė­re­lių, kaž­ka­da įvež­tų iš Ma­ro­ko, pa­bė­gu­sių iš šei­mi­nin­kų ir pa­pli­tu­sių bū­tent šio­je vie­to­vė­je. Jie ži­no, kad tu­ris­tai pa­vai­šins rie­šu­tais ar sau­lė­grąžų sėk­lo­mis, to­dėl, vos iš­tie­sus ran­ką su ska­nės­tais, jie drą­siai at­bė­ga ir ėda iš del­no.

Ka­na­rų pa­plū­di­miai at­vi­ri vi­siems

Fu­er­te­ven­tu­ro­je iš­li­kęs se­no­vi­nis ver­slas – drus­kos ga­vy­ba, kai van­duo ga­ri­na­mas spe­cia­liuo­se ba­sei­nuo­se, ku­rių dug­ne lie­ka drus­ka. Da­bar, kai yra šiuo­lai­ki­nės ga­myk­los, kur iš van­dens ša­li­na­ma drus­ka, to­kia drus­kos ga­vy­ba la­bai bran­gi. Ver­slą iš­lai­kė tik trys šei­mos, jas re­mia Eu­ro­pos Są­jun­ga, sau­go­da­ma na­cio­na­li­nį pa­vel­dą. Ki­taip su ala­vi­jų plan­ta­ci­jo­mis. Dėl ypa­tin­go sa­los mik­ro­kli­ma­to ir di­de­lio sau­lė­tų die­nų skai­čiaus ala­vi­jai už­au­ga ypač sul­tin­gi, jų pro­duk­tai la­bai po­pu­lia­rūs, bet bran­gūs (tin­ka­mi nau­do­ti tik 30 me­tų su­lau­ku­sio au­ga­lo la­pai, per me­tus ga­li­ma nu­skin­ti vos še­šis).

Dar vie­na Fu­er­te­ven­tu­ros įžy­my­bė – Ko­ra­le­cho ko­pos. Tai tik­ra gel­to­no smul­kaus smė­lio dy­ku­ma prie van­de­ny­no, il­gis 11 ki­lo­met­rų, plo­tis 3,2 ki­lo­met­ro. Vaiz­dą šiek tiek ga­di­na pa­čia­me ko­pų pa­kraš­ty­je prie jū­ros įsi­kū­ręs pen­kia­aukš­tis vieš­bu­tis, pra­dė­tas sta­ty­ti du mė­ne­sius prieš pa­skel­biant zo­ną na­cio­na­li­niu par­ku ir už­drau­džiant bet ko­kias sta­ty­bas. Da­bar jo gy­ven­to­jai tik­riau­siai džiau­gia­si atos­to­gau­da­mi vi­siš­kai ša­lia žyd­ro­sios vė­lia­vos pa­plū­di­mių ir iš sa­vo bal­ko­nų gė­rė­da­mie­si nuo­sta­bia pa­no­ra­ma.

Be­je, vi­so­se Ka­na­rų sa­lo­se pa­plū­di­miai at­vi­ri vi­siems. Vieš­bu­čiams drau­džia­ma at­si­tver­ti pa­kran­tės ruo­žą. Kar­tą vie­nas vieš­bu­tis sa­va­va­liš­kai pa­si­sta­tė tvo­ras pa­kran­tė­je, bet ne­tru­kus tu­rė­jo nu­griau­ti, nes mi­nios žmo­nių ėmė plūs­ti į plia­žą per vieš­bu­čio re­gist­ra­tū­rą, o ku­ror­to sa­vi­val­dy­bė net­gi ska­ti­no to­kius veiks­mus.

Žmones tiesiog užkonservuoja

Pa­sau­li­nė kri­zė ne­ap­len­kė ir Ka­na­rų sa­lų. Lan­sa­ro­tė­je di­de­lis ne­dar­bas – net 33 pro­cen­tai. Ma­tė­me daug pra­dė­tų sta­ty­bų – stūk­so di­džiu­lių vieš­bu­čių griau­čiai, kai kur tik už­tver­ta te­ri­to­ri­ja su su­kal­tais po­liais, sto­vi pa­trauk­lių ne­di­de­lių ne­įreng­tų apar­ta­mentų blo­kai ir ne­aiš­ku, ar šie sta­ti­niai ka­da nors bus baig­ti. Yra net­gi vi­siš­kai įreng­tų tuš­čių dvi­aukš­čių vi­lų, ku­rių fa­sa­do skel­bi­mai kvie­čia pirk­ti. Kai­nos svy­ruo­ja nuo 200 tūks­tan­čių iki pu­sės mi­li­jo­no eu­rų. Ži­no­ma, ne­pi­gu. Bet, pa­sak vie­no su­tik­to žva­laus, jau­nat­viš­ko 88 me­tų šve­do, ku­ris jau 43 me­tus gy­ve­na Lan­sa­ro­tė­je, Pla­ya Blan­ca ku­ror­te, kli­ma­tas čia nuo­sta­bus, su­tei­kia svei­ka­tos ir ener­gi­jos, tie­siog už­kon­ser­vuo­ja žmo­nes. Vy­ras iš pra­džių pra­leis­da­vo sa­lo­je pu­sę me­tų (ki­tą pu­sę Šve­di­jo­je), re­mon­ta­vo lai­vus, vė­liau pats pluk­dė tu­ris­tus sa­vo lai­vu, o iš­ėjęs į pen­si­ją mė­gau­ja­si kiek­vie­na sau­lė­ta me­tų die­na ir ne­no­rė­tų gy­ven­ti nie­kur ki­tur.

Po am­ži­no­jo pa­va­sa­rio sa­lų mū­sų lau­kė ne­va­sa­riš­ka Lie­tu­va – ji pa­si­ti­ko ap­snig­tais lau­kais ir miš­kais. Da­bar tik su il­ge­siu pri­si­me­nu ke­lio­nę ir pa­ta­riu jums: kai niū­rio­mis, tam­sio­mis žie­mos die­no­mis Lie­tu­vo­je pa­si­ilg­si­te sau­lės, ši­lu­mos, žie­dų, re­ko­men­duo­ju ap­lan­ky­ti Ka­na­rų sa­las ir, ži­no­ma, Lan­sa­ro­tę.