Sunki pradžia
"Taip, Lietuvoje aš esu pabėgėlė. Tai ilga istorija, kurios per vieną interviu neišeitų papasakoti... - nenoriai apie praeitį kalbėjo Eskedar. - Etiopijoje buvau studentė, bet mokslų nebaigiau, todėl juos reikėjo pratęsti. Mano universitetas atsiuntė visus dokumentus, Lietuvoje buvo patvirtinta, kad tai originalai, taip anglų kalba pradėjau studijuoti verslo vadybą (spec. finansų valdymas) Vilniaus Gedimino technikos universitete".
Eskedar neslėpė, jog iš pradžių buvo labai sunku, nes ji juk migrantė, neturėjo darbo ir nežinojo, kaip jį surasti.
"Jei nemoki kalbos, tai labai sudėtinga. Bet jei važiuoji į kitą šalį gyventi, yra du variantai: arba nusiteiki viską priimti ir priprasti, arba atsiriboji, kaip nutiko kitai šeimai, kuri kartu su mumis atvažiavo į Lietuvą. Jie užsidarė namuose, su niekuo nebendravo, viskas tik blogai, blogai... Laikas eina, o blogumas, žiūrėk, ir neišeina.
Aš pasirinkau kitą variantą: supratau, kad reikia priprasti prie kultūros, būtinai išmokti kalbą, studijuoti. Buvo sunku, bet aš tai padariau. Dabar gailiuosi, kad neturėjau pakankamai laiko susidraugauti su savo bendrakursiais, nes sekė mokslai, darbas, namai, vaikas. Dabar, kai šiek tiek atsikvėpiau, pagalvoju, kad turėjau daugiau bendrauti. Bet buvau komunikabili darbe, bendravau su žmonėmis, taip po truputį mokiausi lietuvių kalbos".
Iš pradžių Eskedar įsidarbino greitojo maisto restorane „McDonald's“, netrukus, pramokusi šiek tiek lietuviškai, ėmė dirbti ir kasininke vienoje prekybos tinklo „IKI“ parduotuvėje.
"Dieną dirbau parduotuvėje, o vakarais - „McDonald's“ restorane, nes reikėjo sutaupyti pinigų mokslams, - DELFI pasakojo Eskedar. - Po kelių mėnesių mane susirado vienas žmogus ir pasiūlė dirbti parduotuvėje "Suit Supply": mečiau abu ankstesnius darbus, nes reikėjo mokytis, ir pusę etato įsidarbinau čia.
Kai prisimenu, kaip buvo iš pradžių, pagalvoju, ar iš tikrųjų tai buvo įmanoma... Buvo per daug vienišumo, sunkumų, keista aplinka. Reikėjo priprasti", - prisipažino moteris.
Kol Eskedar dirbo, tuo metu 2 m. dukrelę Haną prižiūrėjo jos tėtis, kartu atvykęs iš Etiopijos, tačiau po kurio laiko likimas juodu išskyrė.
Lietuvoje etiopė gyvena jau beveik penkerius metus, šiuo metu yra motinystės atostogose - su širdies draugu augina penkių mėnesių sūnų Matijų.
Įkvėpė Italija
„Manau, kad tos parduotuvės norėjimas buvo užkoduotas pasąmonėje. Kai buvau labai maža, su šeima turėjom mažą kioskiuką, kur pardavinėjom cukrų, kavą. Ateini ir sakai: „Man iš ten kilogramą, iš ten...“ Pati negali imti, nes arčiau neįeini, o prašai per mažą langiuką. Žinai? Ir čia seniau tokių būdavo, - žavingai gestikuliuodama pasakojo Eskedar. - Baigusi universitetą neradau darbo pagal specialybę, todėl nusprendžiau, kad kažką reikia daryti. O dabar laikas, kai negali daryti bet ką, bet mintis šovė į galvą - kodėl nepabandžius pardavinėti drabužių? Domiuosi šia sritim, man patinka mada ir Lietuvos moterys, kurios mėgsta puoštis“.
Mintis Lietuvoje atidaryti itališkų drabužių parduotuvę sustiprėjo šią vasarą atostogaujant Italijoje, kur moteriškų drabužių pasirinkimas didesnis nei Lietuvoje.
"Būna, pamatai kažką gražaus, nusiperki sau, nufotografuoji, nusiunti draugėms, o jos paprašo parvežti į Lietuvą. Pamačiau, kad yra niša ir galima ją užpildyti. <...> Italijoje turime agentą, kuris drabužius nuperka ir parsiunčia – jie atkeliauja iš šiaurės rytų Italijos Veneto regiono“, - pasakojo moteris.
Verslo idėją palaikė ir širdies draugas
„Matijaus tėtis niekuo nesusijęs su verslu, jis kariškis, bet labai supratingas, ir kai reikėjo pagalbos, jos sulaukiau. Iš pradžių idėją vertino atsargiai, juk auginam 5 mėnesių vaiką, yra daug rūpesčių, bet sūnų nešiojuosi su savimi nuo ryto iki vakaro ir darau viską, ką galiu. Neištvėręs paskui pasakė: jei mintis neleidžia net miegoti, tada daryk“, - juokėsi jauna moteris.
Pinigų parduotuvei ji surinko iš artimųjų, turėjo šiek tiek santaupų: "Nieko sau neleidžiu, viską investuoju". Patalpų parduotuvei moteris ieškojo visame mieste, netgi buvo nusižiūrėjusi kampelį Vilniaus senamiestyje, tačiau nuomininkui pakeitus sąlygas, pasikeitė ir jos planai. „Negalėjau laukti“, - sako ji, nors ir puikiai supranta, kokia svarbi šiam verslui yra vieta.
Sostinės Kalvarijų gatvėje aptiktos patalpos kurį laiką neturėjo šeimininkų, nuoma čia buvo mažesnė: „Dėl vietos ir dėl klaidaus įėjimo, kurį sunku surasti. Tačiau manau, kad jei žmogus tiki tuo, ką daro, jis pats tai vietai gali suteikti gyvybės. Aš sakau, kad Dievas visada turi tau kelią ir mano gyvenime tai pasitvirtina. Mano šeima – krikščionys. Artimieji visada sakydavo: „Dievas turi tau paruošęs planą, tu tik nebijok siekti savo. Tu norėk ir pabandyk, o visa kita palik Dievui - jis sutvarkys“. Taip yra mano gyvenime ir esu už tai dėkinga“.
Eskedar sako nebijojusi pradėti verslo, nes jei kartą į akis žmogui pažvelgia mirtis, ištrūkęs iš jos nagų, pasaulį imi matyti kitaip.
„Taip, mokesčių bijojau ir dabar bijau, - nusijuokė. - Ir nežinau, kas manęs laukia ateityje. Dauguma išeina iš universiteto be jokių garantijų, kad kažką turės; neturi garantijų, kad gerai bus ateityje, bet čia tavo likimas, o jį sukursi taip, kaip nori.
Savo gyvenime mačiau daug sunkumų, gal dėl to ir drąsos daugiau turiu? Žmogus neturi didesnės baimės nei mirties. O buvo situacijų, kai galėjau mirti, bet esu gyva ir jaučiu, kad tam yra priežastis. Dėl to ir noriu gyvenime daryti kažką prasmingo, ir noriu padėti kitiems, noriu bendrauti.
Kartais bandai, bandai, bet nepavyksta, arba šneki blogai, nusiteiki neigiamai ir, žiūrėk, niekas nepasiseka. Neigiamas nusiteikimas skleidžia neigiamą energiją, o jei tikrai jauti, kad nori keisti gyvenimą ir imiesi jį keisti, visada bus kažkoks kelias tai padaryti. Kartais noras išsipildo ir mistišku būdu, jei nuolat pozityviai galvoji ir save programuoji, - juokėsi Eskedar, bakstelėdama pirštu į parduotuvės kampe stovinčią juką. - Pavyzdžiui, labai norėjau jukos, ieškojau, žiūrinėjau ir svarsčiau, ar galiu nusipirkti, o vieną dieną gavau ją dovanų“.
Sukurti parduotuvės interjerą Eskedar padėjo ir patalpų šeimininkai, sutikę perdažyti sienas, ir jos artimieji bei draugai. Kai kurie daiktai gimė kūrybiškai: „Stalas buvo labai brangus, tai šį, panašų į barą, sukonstravome iš nuo lentynų likusių plokščių“.
Savo svajonę Eskedar pasitinka mažais žingsneliais ir tiki sėkme, nors Juozas Statkevičius ir sako, kad lietuviai buvo ir yra pilki cepelinai, kurių nepalyginsi nei su elegantiškais prancūzais, nei su ekstravagantiškais Londono gyventojais.
Išgirdusi tokį palyginimą, ji garsiai nusikvatoja: „Sutinku, kad lietuviai yra konservatyvūs. Parodai moterims oranžinį ar geltoną drabužį, jos sako, kad labai gražu, bet prašo tamsių. Bet vasarą moterys rengiasi labai gražiai ir ryškiai! Nors rudenį ar žiemos metu kaip tik reikėtų akcento, kad atrodytume šviesesni, jei jau lauke darganota. Bet gal pasirinkimą lemia psichologiniai ir biologiniai dalykai, ne tik skonis“.
Lietuviai emigruoja, nes jiems trūksta dėmesio
„Liūdniausia yra palikti šeimą savo noru, kai turi galimybę būti su šeima, t.y. iš šalies gena ne karas ar alkis, o tai, kad esi nepastebimas, negali savęs išreikšti, o politikai apsunkina viską, kad čia kažką darytum, ir esi priverstas išvykti, - įsitikinusi Eskedar. - Dauguma mano draugų jau išvažiavę į užsienį, o likę nemato prasmės gyventi Lietuvoje ir neturi vilties, kad kažkas pasikeis į gera.
Kam reikia, kad žmonės išvažiuotų ir augintų kitas šalis? Reikia, kad liktų čia ir augintų Lietuvą, o tam reikia valdžios pagalbos. Pavyzdžiui, verslo liudijimai pabrango kelis kartus. Tai ar politikai nori, kad žmonės, dirbantys su verslo liudijimais, viską mestų, ar visgi reikėtų jiems padėti išsilaikyti, kad tik verslą darytų ir duotų pajamų, kad žmonės geriau veiktų, nei būtų pasyvūs?“
Juolab kad, Eskedar nuomone, Lietuvoje kūrybingų žmonių yra be galo daug.
„Pradėjau domėtis ir lietuviška mada, jaunų dizainerių kūryba. Taip, turime žinomų dizainerių, bet įdomių kūrėjų yra daugiau, tik gal jie neturi tiek žiniasklaidos dėmesio, neturi savo kampo. Kviečiu jaunus talentus parodyti savo kūrybą, duočiau jiems vietą, ko ir reikia Lietuvoje – galimybės kažkur parodyti, ką sugebi, o galinčių yra daug. Norėtųsi kūrybos centro, kur būtų galima organizuoti parodas – ne žinomų kūrėjų, o jaunų, kurie neturi pinigų reklamai. Norėtųsi padėti jiems, nes tokie dalykai duoda galimybę vaikams svajoti ir būti panašiu žmogumi.
<..>Kitas dalykas - ką rodo mūsų televizija? Interviu su žmonėmis, kurie jau išvažiavę ir užsienyje kuria gyvenimus. Atrodo, kad nori, jog daugiau išvažiuotų! Kodėl nerodo žmonių, kurie savo svajonių siekia čia? Tai jie moka mokesčius, o rodo emigrantus – žiūrėkit, kaip mūsų pilietis užsienyje gyvena...
Lietuvoje gyvenantys yra šalies ateitis, jiems turėtų būti skiriamas dėmesys, bet mes to nedarom. Rodom tuos, kurie išvažiavo, arba kurie gražiai gyvena... Bet jei nėra sėkmės istorijų čia, žmonės gyvena be vilties“, - sako Eskedar.
Ko trūksta jai?
„Daugiau draugų, – nedvejodama atsakė. - Šiandien buvo užėjusi klientė, ji šnekėjo telefonu, apsižiūrėjo ir jau ketino išeiti. Sakau, neleisim išeiti be nieko, bent be pokalbio. Išjungė telefoną: „Atsiprašau, ką?“ Na, sakau, kaip jums sekasi? Ateikit, pasėdėsim, turim barą, išgersim arbatos. Nustebusi sako, kad pirmą kartą mato tokį bendravimą.
<...>Ko mums trūksta? Atsipalaidavimo. Gyvenimas - didelė rutina, greitis, mes gyvenam tarsi didelėje mašinoje, kur viskas verčiasi. Todėl man nepatinka didieji centrai - kaip gali pramogauti tokiam dideliam pastate, kur nėra jokios natūralios saulės šviesos, langų, nieko nematai, nėra gyvybės, tave suvalgo...
<...>Žmonės nori atsipalaiduoti, dėl to pas mane yra kėdžių. Draugai sako: "Išprotėjusi tu, kam tau tos kėdės?" Bet buvo viena moteris atėjusi tik atsidarius parduotuvei. Ji - mokytoja. Pasėdėjo, papasakojo, kad bando vaikus išmokyti su kitų tautų atstovais elgtis lygiai“.
Anot Eskedar, apsipirkinėti nebūtina automatiškai, kitą kartą žmogus gali ateiti tik pabendrauti. Jaunoji verslininkė mano, kad visi po truputį atsigręžiame į praeitį, vis labiau norime tikro bendravimo, to, kas laiko patikrinta. Populiarėja senovinis stilius, klasika, atsigręžiama į vertybes, šeimą, bendravimą, galiausiai žmonės po truputį ima keltis iš miestų, arba atsigauna būdami gamtoje ir pan.
„Dabar viskas mobilu. Man pasaulis per modernus, todėl, kad aš esu iš kaimo. Taip, baigusi 8 klases gyvenau Etiopijos sostinėje, bet širdyje esu mergina, kuri augo didelėje šeimoje ir pasiilgstu tikro bendravimo, - sako Eskedar, kuriai nepatinka bendrauti mobiliu telefonu ir neužtenka susisiekti elektroniniu paštu: Ne, man reikia susitikti“.
