Ji nebuvo paprasta emigrantė: mokytis svajonių specialybės meno mokykloje Taline pavyko tik iš ketvirto karto įstojo. Ar pagalvojate, kokios mintys sukosi žmogaus, kuris negali kitaip, siekia, nors aplink visi stumia jau pasiduoti, nustoti bandyti?
Kai gyveni mažame miestelyje, turi vaikiną, kuris ragina tuoktis, drauges, kurios laksto į šokius, bet ne šokiai tavo galvoje sukasi? Bet apie viską - iš pradžių.
Menas traukė nuo vaikystės
Ligita gimė ir gyveno Lazdijuose. Jau nuo mažens ji turėjo polinkį menui. Noriai piešdavo, papuošaliukų padarydavo, kitų rankdarbių, kūrė eiles.
Vis matydavo namuose interjero tobulinimu užsiimantį tėtį. Tėtis dirbo kitą darbą, tačiau buvo menininkas iš prigimties. Laisvu laiku namuose pameistraudavo, audė tekstilės kilimėlius. Meninę gyslelę paveldėjo ir duktė.
Paklausta, kas vis dėlto lėmė apsisprendimą pasukti į meno sritį, juvelyrė Ligita ilgai nemąstė: „Kartą, dar mokydamasi mokykloje, pamačiau rusišką dokumentinį filmą apie meno technologijas. Kaip kuriami porceliano gaminiai, juvelyriniai dirbiniai. Pagalvojau: oi, kaip būtų įdomu. Prie to vaizdinio mintys vis sugrįždavo, vis aplankydavo mintis
apie savo kūrybą“.
Ligitai nekilo kitų minčių - stos į meno mokyklą. Norėjo mokytis taikomojo meno – juvelyrikos. Kadangi Lietuvoje šios specialybės nebuvo, nusprendė studijuoti Taline, Estijoje.
Į svajonių specialybę - tik po 4 metų
Mažame provincijos miestelyje didelių galimybių tobulėti menininkams nebuvo. Vis dėlto, įsidarbinusiai dizainere vienoje sovietinėje gamykloje, jai buvo leista vakarais, po darbo, užsiimti tuo, kas miela širdžiai ir tobulėti. Niekad nenustojusi tikėti savo svajone, Ligita tobulėjo kaip menininkė, kūrėja ir ėmė krimsti taip traukusius mokslus Taline.
„Priimdavo vos kelis studentus, tad konkurencija buvo labai didelė. Nepraradau vilties ir nenustojau bandyti. Stengiausi, tobulėjau ir kasmet artėjau prie savo svajonės – įstoti ir išvykti“, – pasakojo šiuo metu savo verslą turinti Ligita Brinkmann.
Paklausta, kaip ištvėrė tą nežinią dėl ateities, kol kas nepasiektas svajones tuo metu, kai dirbo ir gyveno Lazdijuose, prisipažino vos neišėjusi iš proto.
„Buvo sunku ir pavydu bendrauti su pasiekusiais ar nors kiek įsitvirtinusiais savo kelyje menininkais. Jaučiausi prastesnė. Buvo labai sunku. Bet žinojau, kad jei nepasieksiu savo, išeisiu iš proto“, – kančias prisiminė pašnekovė.
Jai buvo 27-eri metai, kai pagaliau pavyko įstoti į išsvajotąją meno mokyklą. Turbūt nesunku nuspėti, kad tuo metu jautėsi kaip ant sparnų. Tačiau iki savų auksakalystės dirbtuvių jai dar teko nueiti nemenką kelią.
Taline sutiko gyvenimo draugą
Studijos Taline tapo lemtingomis ne vien dėl artėjimo link savo svajonių darbo. Čia menininkė susipažino su savo išrinktuoju gyvenimo vyru: „Su Jorūnu Brinkmann susipažinome studijų metu. Jis buvo pagal programą į Estiją atvykęs studentas“. Vėliau jis grįžo į Olandiją, ėmė draugauti per atstumą.
„Jorūnas vis skraidė į Estiją pas mane. Jam kaip nuolatiniam klientui oro bendrovės jau siuntė sveikinimus per šventes, teikė įvairius lojalumo pasiūlymus“, – su šypsena tą laikotarpį prisiminė pašnekovė.
Paklausta, kodėl nusprendė apsigyventi Olandijoje, sakė, jog taip jiems buvo patogiau: „Buvo 90-ųjų pradžia, vyras studijavo istoriją -filosofiją, o išgyventi dirbant pagal specialybę, bet nemokant kalbos, nebuvo įmanoma. Pasvarstę nusprendėme abu apsigyventi Olandijoje“.
Prisimindama gyvenimo pradžią Olandijoje pašnekovė neslėpė, kad buvo nelengva.
„Iš pradžių buvo apėmusi depresija. Gaunu laišką iš Lietuvoje likusių artimųjų – verkiu. Viską teko pradėti nuo nulio, priešingai nei Taline, kur mikroklimatas buvo panašus į Lietuvos. Tai buvo naujas pasaulis, kuriame reikėjo viską daryti patiems. Bet viską išmokau, administracinius reikalus dabar moku tvarkyti net geriau nei olandas vyras“, - pasakojo.
Grįžti į tėvynę juvelyrei minčių kirba nuolat. „Vis kirba, kad baigsim darbus, išeisime į pensiją ir nusipirksime Lietuvoje kokį ūkelį. Jorūnui Lietuva jau tapo antrais namais. O juk, kai labai nori – viskas išsisprendžia“ – optimistiškai kalbėjo pašnekovė.
„Jaučiuosi lygi su olandais, turiu čia draugų. Potekstes kalboje dar kartais nesuprantu, juk gyvenu ne nuo vaikystės. Atvykus teko daug skaityti, domėtis, pažinti. Olandai teigiamai žiūri į emigrantus.
Ignoruoja tik tuos, kurie atvykę vagia, gyvena vien iš pašalpų. Bet savos pagalvės minkščiausia, Lietuva vis tiek liko tėvyne“, – pasakojo moteris.
Steigti įmonę Olandijoje – paprasta
Juvelyrė pasidžiaugė, kad steigiant verslą sunkumų nekilo. Olandijoje neteko pildyti nesuskaičiuojamų popierių bei blankų - tereikėjo užregistruoti įmonę ir jau galėjo pradėti darbus.
„Pradžioje nuomojomės su vyru butą ir viename kambaryje įsirengiau dirbtuves. Nusprendžiau ieškoti partnerių ar darbdavių. Ėjau pas juvelyrus ir vienas pakvietė dirbti. Jam padėjau, pradėjau susipažinti su darbo ypatumais Olandijoje. Klientai jau ėmė eiti į namus pas mane“, – pasakojo pašnekovė.
Vėliau pasitaikė galimybė nuomotis vyro giminaičių butą centre, kuriame buvo didelis prieškambaris, gerai matomas iš išorės, pakankamai vietos vitrinoms. Ten juvelyrė pradėjo dirbti, o klientų vis daugėjo. „Ką uždirbdavau – investuodavau, pirkau įrankius, medžiagas. Neėmiau jokių paskolų, tad vysčiau verslą po truputį“, – teigė pašnekovė.
Taip pradirbo porą metų. O tuomet jau įsigijo savo atelje, netoli centro. „Visi juvelyrai Olandijoje turi savo dirbtuves, šalia kurių yra ir namų patalpos. Taip dariau ir aš“, – pasakojo moteris. Kai kurie juvelyrai kooperuojasi ir dirba kartu, bendrose dirbtuvėse, bet dažniausiai išsiskiria su piktumais, nepasidalindami patogesnio atostogų laiko, klientų.
Šeima supranta, kad darbo savaitė laiku nesibaigia
Logistika, kontaktai, pardavimai – visi iš pradžių nerimą menininkei kėlę niuansai tapo seniai pažįstami ir rutininiai. Naujų verslui naudingų kontaktų užmezgimui dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse juvelyrikos mugėse. Žaliavos ir jų atgabenimas Olandijoje nėra problema.
„Ar tai būtų auksas, sidabras ar brangakmeniai – šiandien paskambinau, užsakiau, rytoj prie durų stovės paštininkas su paketu“, – sakė Ligita. Niekas nėra sudėtinga, kai imiesi to ir darai. „Praktiškai viską, ką pagaminu – parduodu“, – patikino verslininkė.
Ligita yra laiminga, turėdama nedideles, bet savo meno dirbtuves. Jose dirba viena, priima stažuotojus, norinčius atlikti praktiką.
„Tai – kūrybinis darbas, o ne serijinė gamyba. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galėčiau šį procesą patikėti kitiems“, – patikino pašnekovė. Plėsti savo verslo ji kol kas neketina.
Kai turi mylimą darbą ir esi pati savo verslo šeimininkė, dirbti tenka ir ilgiau nei nuo 9 iki 6. Ligita Brinkmann sakė, jog didžiausią džiaugsmą jai, menininkei, teikia kūrimas to, ko norisi pačiai. Kuriant darbus pagal užsakymus turi prisiderinti prie kliento poreikių.
Tačiau darbus pagal užsakymus ji kuria su malonumu. O jos ateities ambicijose – dalyvavimas tikslinėse parodose ir žinoma naujų savų kolekcijų kūrimas. Tik kaip viskam atrasti laiko!
Šalia darbo ateljė menininkė papildomai savo amato moko auksakalystės mokykloje.
Šiuo metu Ligita yra laiminga, gavusi visa, ko taip norėjo. Augina sūnų, su vyru gyvena Olandijoje. Šioje šalyje jaučiasi sava, čia jos šeima ir verslas. Dabar ji dirba sau, aptarnauja privačius klientus ir organizacijas. Kasmet atostogauti į Lietuvą grįžtanti moteris tėvynės nepamiršta ir planuoja čia sugrįžti jaukiai senatvei.
Tokie pašnekovai – geriausias pavyzdys, kad norėdamas gali visko pasiekti. Tik reikia nepamiršti ambicijų ir užsispyrus siekti tikslo.
