Pastebite, kad daugėja žmonių, kurių gyvenimo tikslas – siekti tobulumo. Su kuo tai susiję?
Iš tiesų daugėja vertinančiųjų veiklą ir nuvertinančiųjų buvimą. „Buvimą“ ir „veiklą“ labai gražiai analizuoja filosofai. Ar pastebite skirtumą tarp „būti kažkuo“ ir tiesiog „būti“? Kai žmonės yra labai susitelkę į tą „buvimą kažkuo“, tai nebemoka džiaugtis tuo, kad tiesiog yra. Pamirštama, kad kiekvieno žmogaus buvimas gali būti laikomas tikslingu, svarbiu ir reikšmingu, nesvarbu, kas jis toks ar ko yra pasiekęs.
Šiais laikais nemažai žmonių orientuojasi į rezultatą, siekia kažką reikšmingo nuveikti ir save pradeda vertinti pagal abejotinus visuomenės primestus standartus (pagal uždarbį, įrašus CV, lankytų seminarų skaičių, mokyklos prestižą ir t. t.). Šie dalykai svarbūs ieškant darbo, darant karjerą, tačiau netinkami ar bent jau nepakankami vertinti pačiam save (kaip žmogų, kaip asmenį). Žmogaus vertė yra daug platesnis dalykas nei vien jo darbo pobūdis ar pažymiai mokykloje.
Dabar visi nori būti kuo „efektyvesni“. Nori išgirsti, kaip priartėti prie tobulumo, o ne kaip jo išvengti. Kur kas didesnis seminarų, kuriuose būtų kalbama apie tai, kaip efektyviau dirbti, greičiau pasiekti sėkmę, būti produktyviam, išmokti valdyti savo laiką ar geriau manipuliuoti klientais, poreikis. Niekada dar niekas neprašė pamokyti, kaip daugiau ilsėtis ir nepersistengti. Tačiau nors daug nuveikia, žmonės skundžiasi pervargimu, motyvacijos ir gyvenimo džiaugsmo stygiumi.
Perfekcionizmas skirstomas į patologinį ir pozityvųjį. Kaip juos atpažinti?
Perfekcionizmas naudingas, kai keldami sau aukštus tikslus gebame džiaugtis pasiektais rezultatais ir tam tikrose situacijose lanksčiai keisti savo siekius. Tai tie atvejai, kai žmogus džiaugiasi dėl varginančių savo pastangų, bet gali sau leisti kartais nebesistengti; kai labai įsitraukia į ką nors ir net gali kažką puikaus nuveikti, bet kartu pripažįsta savo apribojimus, priima silpnybes, drįsta rizikuoti ir nebijo suklysti.
Patologija perfekcionizmas tampa tada, kai asmuo kelia sau per daug aukštus siekius ir nuolatos jaučia nepasitenkinimą, jog atlikti veiksmai nėra tobuli. Jo varomoji jėga – būtinybė išvengti nesėkmės. Tokiam žmogui būdingas didelis pažeidžiamumo jausmas, o kiekviena nauja užduotis atrodo kaip gąsdinantis iššūkis. Jis desperatiškai siekia išvengti klaidų. Bloga savijauta apima prieš darant, neišnyksta ir veikiant, ir atlikus darbą, visuomet persekioja jausmas, kad buvo galima padaryti geriau.
Nors darbas galiausiai gali būti atliktas gerai, ta kaina neverta rezultato. Negatyvus perfekcionizmas dažnai yra lydimas įvairių sutrikimų. Pavyzdys būtų gydytojas, kuris nori mintinai mokėti visus sutrikimus ir iš karto juos atpažinti. Jis nuolat gilinasi į rečiausių ligų atvejus (nors gali būti, kad gyvenime niekad su tokiu nesusidurs). Jam sunku suvokti, kad natūralu ko nors nežinoti, ieškoti informacijos, kai prireiks.
Kokiose srityse labiausiai trokštame būti tobuli: darbe, šeimoje, meilėje?
Neigiamą perfekcionizmą reikėtų atskirti nuo kitų savybių, pavyzdžiui, ambicingumo, gebėjimo kelti tikslus ir jų siekti, darbštumo ir panašių. Kryptingas, veiklus žmogus nebūtinai yra patologinis perfekcionistas. Jei kartais persistengia ir siekia tobulų rezultatų, vėliau gali vėl tapti savimi, jis yra sveikas.
Problemų kyla tuomet, kai šios savybės išplinta ir žmogus tobulumo siekia visur: jei jau plauti kriauklę, tai labai švariai; jei rašyti straipsnį, tai nepalikti nė klaidelės; jei pirkti mašiną, tai optimalų variantą... Kartais šis tobulumo motyvas sustyguoja ir laisvalaikį – žmogui tampa sunku atsipalaiduoti, bet kokią smagią veiklą jis gali paversti darbu (reikia paruošti šašlykus labai skaniai, reikia, kad nieko netrūktų išvykoje ir t. t.).
Kaip pasikeičia elgesys, kai tampame tobulumo siekio įkaitais?
Žmonės, kuriems būdingas tobulumo siekis, skundžiasi nerimu, įtampa, miego sutrikimais. Jie negali atsipalaiduoti, nemoka ilsėtis, jaučia nuovargį, „perdegimą“. Atsiranda somatinių simptomų, pavyzdžiui, gali pakilti temperatūra, apimti liūdesio, nevilties jausmai. Nesinori nieko daryti, bendrauti, gyventi. Dažnai jaučiamas nepasitenkinimas savimi, persekioja kaltės jausmas.
Pacientai pasakoja, kad net jei ir užplūsta laimės pojūtis įdėjus daug pastangų ir kažką padarius gerai, jis netrunka ilgiau nei dvi sekundes – paskui apima sekinantis nuovargis. Mokslinėje literatūroje aprašyti netgi tragiški atvejai, kai nusižudė daug pasiekę žmonės. Analizė atskleidė, kad jiems buvo būdingi labai aukšti asmeniniai standartai, kritikos baimė ir kiti perfekcionizmo požymiai.
Į kokius kraštutinumus puola tokie žmonės?
Tie, kurie siekia būti tobuli gyvenime, yra labai įvairūs. Vienas iš variantų – tai daug pasiekę, ir, atrodytų, sėkmės lydimi žmonės. Tačiau jiems vis negana. Jie nuolat įnikę į darbus, veiklą. Kitas kraštutinumas – tarsi užstrigę, nelabai galintys ką nors nuveikti (negali nieko pradėti, nes vis tiek tai nebus tobula). Jie daug svarsto, abejoja prieš ką nors darydami ir jų pasiekimai paprastai būna vidutiniški. Atpažinti tobulumo siekį labiau padeda ne pasiekti rezultatai, kurie gali būti įvairūs, bet tai, kad pats žmogus retai būna jais patenkintas.
Kokie elgesio modeliai jiems būdingi?
Perfekcionistams būdingas didžiulis kontrolės poreikis. Jis verčia atidėlioti sprendimus, nes „būtina“ sukaupti daugiau žinių ir informacijos (bet jos niekad nebus gana). Tai primena visagalybę, norą suplanuoti viską. Dažnai siekiama numatyti tai, ko neįmanoma sukontroliuoti.
Tai suvaržo ir galiausiai sustabdo bet kokius veiksmus: jei negaliu tobulai, kam daryti iš viso? Nerimą toks žmogus bando sumažinti dėdamas dar daugiau pastangų viską padaryti labai gerai. Tai neleidžia džiaugtis mažais žmogiškais malonumais. Viskas, kas daroma, tampa sunku ir per jėgą. Darbai kaupiasi, kuo toliau, tuo sunkiau viską atlikti.
Būna, kad tokiems žmonėms sunku realiai prisiimti atsakomybę (neva jiems trukdė elgtis pagal jų tobulą planą ir todėl jie negali atsakyti už pasekmes). Jie negali pasinaudoti staiga iškilusia galimybe, vengia apsispręsti ir todėl galiausiai turi tenkintis tuo, kas lieka, kai jie jau prisiruošę ką nors daryti. Išeitis – pripažinti savo trūkumus ir susitaikyti su tuo, kad esi tik žmogus.
Kontrolės poreikis pasireiškia ir emocijų srityje. Stengiamasi jas suvaldyti. Jausmus dažnai sukelia ne svarbūs įvykiai, o smulkmenos, jie „atitraukiami“ nuo svarbių dalykų ir „prisegami“ prie nesvarbių (pavyzdžiui, nuo jausmų mamai gali persikelti į maistą, politinę ideologiją). Būna, kad nutolstama nuo savo tikrųjų jausmų ir įsitraukiama į lengviau valdomas sritis.
Emocinės reakcijos nepriimamos kaip normalaus gyvenimo dalis. Dažnai baiminamasi, kad emocijos bus pernelyg stiprios, jei bus atskleistos tikrosios. Jos kaupiasi ir vėliau pratrūksta dėl mažiausio stimulo. Iš tiesų pavojinga ne išreikšti jausmus, o slopinti. Kai juos išreiški, sulauki reakcijos iš kitų ir taip susidarai aiškesnį, tiesesnį ir realesnį situacijos vaizdą.
Tobulumo siekiantiems žmonėms labai sunku apsispręsti. Sprendimus jie gali atidėlioti iki begalybės. Paprastai gyvenime jų tenka priimti daug (pavyzdžiui, ką valgyti, kokią mašiną pirkti), o kai to nedarai, negali pasimokyti iš klaidų. Kad ir ką nuspręstų, atrodo, kad kitas sprendimas būtų buvęs geresnis. Norėdami išvengti klaidų, niekad nėra tvirtai apsisprendę.
Perfekcionistams sunku įsimylėti – nuolat dvejoja, bijo įsipareigoti. Apima ambivalencijos jausmas – ir nori, ir nenori tuo pat metu. Neigiamus jausmus išreikšti lengviau, nes jie reiškia atstumą. O jei tik aiškėja santykiai, žmogų apima panika. Jiems būdingas mąstymas „viskas arba nieko“. Būti vidutiniškam baisiausia. Dėl to pasitaiko, kad užsibrėžia didelius tikslus, bet nededa jokių pastangų jiems pasiekti. Tokie žmonės turi daug ritualų. Susitelkia į juos ir atsitraukia nuo to, kas iš tiesų svarbu.
Kaip galime sau padėti, jei jaučiame, kad užvaldė tobulybės siekis?
Žmonės ne visuomet pastebi, kad yra priklausomi nuo jo. Jei nujaučia, kad perfekcionistinis motyvas gali būti problemos priežastis, įmanoma šiek tiek su juo derėtis. Sakoma, kad anoniminių alkoholikų principai gali būti visai naudingi tvarkantis su priklausomybe nuo perfekcionizmo. Bet kokiu atveju, tokių sunkumų sprendimas – sudėtingas darbas.
Pirmas žingsnis būtų suvokti ir pripažinti, kad tai yra problema. Jei žmogui perfekcionizmas atrodo aukščiausia vertybė, idealas, jo nebus lengva atsisakyti. Yra įvairių būdų, kaip kalbėtis su savimi. Aš prašau kaip nors tą savo dalį pavadinti. Taip ji gauna įvairius vardus – idealioji, tobuloji, protingoji ir kt. Ją pavadinus, jau atlikta dalis darbo.
Kitas etapas – išsikelti sau naujus tikslus. Vykdyti realius reikalavimus, o ne savo perfekcionistinės asmenybės dalies. Leisti sau atlikti viską „vidutiniškai“, o ne taip, kaip reikalauja vidiniai standartai. Tikslas – nenorėti visko padaryti labai gerai. To nori ne pats žmogus, to nori jo kompleksas. Reikia išmokti leisti sau klysti. Jei ši mintis „pasiekia“ žmogų, jam palengvėja.
Vis dėlto kai kurie su ašaromis nenori atsisakyti savo perfekcionizmo. Jaučia, kad tai viskas, ką turi. Tuomet iškyla aukojimo būtinybė. Norint pajusti gyvybinę energiją, šį tą reikia paaukoti. Paaukoti nėra lengva. Auka reiškia tikrą praradimą, atsisakymą. Ir čia būtinas sprendimas. Arba linksti po akmenine našta, arba ieškai savęs ir savo tikrosios energijos.
Šiek tiek su ironija pasižiūrėkite, su kuo iš tiesų tapatinasi perfekcionistai. Tai superherojai iš animacinių filmukų. Dažniausiai vyrai, labai stiprūs, turintys daug gyvybių, galintys persikūnyti, į ką nori, niekada nepavargstantys, sugebantys nugalėti bet ką. Jie nepažeidžiami, jėgas atgauna vienu mostelėjimu. Žmogus toli gražu ne superherojus. Jis pavargsta, serga, džiaugiasi, liūdi...
Prisiminkime, kad kiekvienas turime individualią gyvenimo misiją, savo vaidmenį, pamokas, kurias turime išmokti. Mūsų unikalūs gebėjimai ir savybės padeda siekti gyvenimo uždavinių. Kiekviename iš mūsų užkoduotas ir siekis tapti savimi. Būtent tai ir yra pilnatvė. Mūsų užduotis – ne stengtis būti tobulam, o stengtis tapti savimi (tai ne ką lengviau). Geriau būti mažiau standartiniam, bet arčiau tikrojo savęs.
Tobulumo siekis užkerta kelią pokyčiams. Paradoksas, savo silpnybes galime pradėti keisti tik tada, kai jas priimame, su jomis susitaikome. Kuo labiau žmogus neigia savo trūkumus, kuo labiau stengiasi išvengti klaidų, tuo labiau stabdo savo asmenybės raidą. Tobulumo siekį turėtume sąmoningai atpažinti ir stengtis nebūti jam po padu.
